LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Įsisukęs koronavirusas Suvalkijos naminės duonos kepėjus verčia spėlioti – kepti duoną ar ne, nes nežinia, kada ir vėl gali būti uždarytos turgavietės, kurios yra pagrindinė jų pagamintos produkcijos realizavimo vieta. Juolab kad šį rudenį šventadieninis Kalvarijos turgus kaip joks kitas Suvalkijoje sutraukia marias pirkėjų, nes žmonės jau įprato apsipirkti atokiau nuo miesto, tyrame ore.
Pasirinko Kalvarijos turgų
Senoviškos ruginės duonos kepėja Laimutė Adomaitienė iš Mokolų kaimo (Marijampolės sav.) savo produkciją kiekvieną sekmadienio rytą išveža į Kalvarijos turgų, į kurį suvažiuoja ir Lietuvos, ir Lenkijos Punsko, Seinų krašto prekiautojai bei ūkininkai. L.Adomaitienė neneigia, kad kasdien vis labiau didėjant koronaviruso rizikai, keičiasi ir nuotaikos.
„Kepu duoną nedideliais kiekiais, todėl prekyba, nors ir sumažėjusi, bet vyksta. Tačiau jeigu pandemija plėsis ir grėsmė didės, turgavietė bet kada gali būti uždaryta. Laikinų apribojimų tikrai gali būti. Neaišku, ar ilgam, gal iki pavasario, bet beveik neabejoju, kad bus tikrai“, – nedrąsiai prognozavo Suvalkijos krašto kulinarinio paveldo puoselėtoja L.Adomaitienė.
Duonos kepėja abejojo, ar artimiausią savaitgalį dar keps duoną ir veš parduoti į Kalvarijos turgų, nes neatmetė, kad ir pati turgaus administracija bet kada gali sustabdyti turgavietės veiklą. Be to, kai kurie namudininkai bei ūkininkai, prekiaujantys pačių pagaminta ar išauginta produkcija, gali ir patys nuspręsti, kada jau neberizikuos ir nevažiuos prekiauti.
Pasak L.Adomaitienės, spalio mėnesį dar buvo pakankamai saugu, nes sergančiųjų koronaviruso infekcija nebuvo daug, o prekiautojai saugojosi patys ir saugojo kitus – turgavietėje mūvėjo pirštines, veidus dengė kaukėmis, prie prekystalio kiekvienas galėjo rasti dezinfekcinę priemonę rankoms. Sudėtingiau buvo išlaikyti tik atstumą tarp žmonių, nes sekmadieninis Kalvarijos turgus itin gausus – žmogus prie žmogaus. Jos teigimu, tol yra nepavojinga, kol įmanoma laikytis saugaus atstumo. Prasidėjus kapinių lankymui savaitgaliais ir Kalvarijos sekmadieninis turgus pasipildė naujais lankytojais
Duonos paklausa menksta
Krosnyje kepti naminę duoną L.Adomaitienė ėmėsi perkopusi savo 40-metį. Pradžioje net neturėjusi tikslo ja prekiauti. Iki tol, kaip pati sako, mėgo pati tokią duoną valgyti, nes kepdavo mama, šio amato neapleidžianti dar ir šiandien, nors jau turi per 80 metų. Būtent mama ir paskatino dukrą perimti duonos kepimo paslaptis.
„Mama pavargo ir kartą man pasakė: kepk nuo šiol tu“, – pamena Laimutė, prisiminusi, kad taip ir gimė duonos kepimo verslas: nuo šeimos poreikių, vėliau tų, kurie paragaudavo jos iškeptos duonos, prašymų dar iškepti, ir galiausiai išėjimo į platesnius vandenis – muges, derliaus šventes ir turgų. Paragavusieji džiaugiasi, kad naminė duona nerūgšti, o atsipjovus riekę ir ant jos užtepus sviesto, pusę dienos sotu. Daug kam primena vaikystėje močiutės keptą duoną.
L.Adomaitienė pasakojo, kad jie patys grūdų neužsiaugina, bet ji labai kruopščiai atsirinkusi sąžiningą ūkininką. „Rugiai duonelei auginami netręšiant žemės ir niekuo nepurškiant. Grūdus malame akmeninėmis girnomis, todėl miltai būna rupoki, taigi duona yra pilno grūdo. Tešla duonai yra plikoma, kad geriau laikytųsi, paskui rauginama įmaišius natūralaus raugo. Kepu krosnyje ant ajerų. Mano duonos sudėtis: ruginiai miltai, vanduo, raugas, kmynai, druska, iš priedų – saulėgrąžų, linų bei kanapių sėklos“, – aiškino kepėja, pasakodama, kad visas tešlos rūgimo ir duonos kepimo procesas užtrunka 2–3 dienas, taigi gerai duonai reikia laiko ir meilės.
Pasak Laimutės, ji kepa dviejų rūšių duoną. Tradicinę labiau renkasi vyresnės kartos žmonės, o jaunesni prašo iškeptos pagal šiuolaikiškesnį receptą. Ši jau nėra tokia senoviška, nes pagardinta saulėgrąžų, linų bei kanapių sėklomis. Kai būna poreikis, iš tų pačių rupiai sumaltų ruginių miltų ji iškepa savo firminį pyragą. L.Adomaitienės duonos kepalai dideli – sveria 8–9 kilogramus. Į turgų sekmadienį veža antrą valandą nakties iš duonkepės ištrauktą šviežią duoną.
„Pastebiu, kad valgančiųjų sumažėjo. Galima sakyti, kad duona išeina iš „mados“. Gal ji grįš dar kada nors, bet didysis duonos bumas jau praeina. Gal dėl to, kad daug kas vengia miltinių gaminių, o gal dar ir dėl pandemijos, nes taupo“, – atkreipė dėmesį duonos kepėja.
Tačiau šio ritualo moteris neatsisakys, net jei negalės duonos vežti į turgų. Ji priprato, kai namai kvepia duona, o duonos kepimas jai yra maloni apeiga. „Labai pasimetu, jei keliaudama pristingu duonos ir svetimame mieste nuėjusi į parduotuvę duonos skyriuje nerandu ką pirkti – neišsirenku lentynose to, ko noriu. Norisi to paties skonio“, – atvirai pasakojo Mokolų kaimo gyventoja, kuriai kepyklėlė sodyboje yra daugiau hobis nei pragyvenimo šaltinis.
Traukia iš malkinio pečiaus
„Sūduvių kiemo duonos“ savininkas vilkaviškietis Darius Langaitis tęsia savo tėtukų Vieraičių pradėtus darbus – sodybos ūkio pastate įkūręs kepyklėlę, kepa naminę duoną. Net ir pavadinimą išsaugojo, nes Dariaus tėtukas labai seniai, kai dar šeimos kepykla buvo Žaliosios kaime (Vilkaviškio r.), buvo išdrožęs iš medžio raižinį ir pats parinko kepyklėlei šį pavadinimą. „Aš tą pavadinimą norėjau išsaugoti ir palikti jų garbei, atminimui“, – aiškino 31 metų D.Langaitis.
Jaunas vyras pats maišo tešlą ąžuoliniame kubile, pats kepa duoną ir veža parduoti į turgų.
Jaunas vyras susikūręs ambicingą verslo planą – pats girnomis mala grūdus, pats maišo tešlą, pats kepa duoną ir veža į turgų parduoti. Vienintelis darbas, kurio nedaro, – neaugina rugių. Jų taip pat pas bet ką neperka – metai iš metų tik pas tą patį ūkininką. „Aš gaminu tokį produktą su natūraliu raugu, kad ir pats galėčiau valgyti“, – patikino kepyklos įkūrėjas.
Darius negali skųstis – jo klientų ratas vis plečiasi, žmonės, paragavę jo duonos, vėl grįžta. Jo įsitikinimu, jam pavyksta, nes sveiką produktą šiandien mažai kas gali pasiūlyti. Pats kepėjas jaučiasi esąs „savo rogėse“ – toks darbas jam tiko, patiko ir prilipo, o kai prireikia patarimo, pas tėtukus pasiklausia. „Čia ne gamyklinis produktas. Čia net ir nuo to, su kokia nuotaika dirbti ateini, priklauso darbo sėkmė“, – sakė Darius, drąsiai ėmęsis darbų kepykloje.
Kol kas jam darbuose padeda brolis Dainius, nes savo žmonos Simonos Darius į kepyklą neįsileidžia. Jo teigimu, kepykloje darbas yra fiziškai labai sunkus, ne moteriškas. Tai ne vieną duonos kepaliuką išsikepti šeimos stalui, o prikepti didelius kiekius pardavimui, todėl reikia labai daug fizinių jėgų.
Į itin didelius produkcijos kiekius ir Darius nesiorientuoja. „Aišku, ateityje, kai užsidirbsiu pinigų, patalpas šiek tiek praplėsiu, tada gal ką pasisamdysiu, bet viskas į finansus remiasi“, – planavo vilkaviškietis, pagalvojantis, kad labai praverstų ir nors kokia parama jo verslui.
Broliai Langaičiai prie kepyklėlės, kurios iškabą išdrožė jų senelis.
Receptūras gavo iš tėtukų, bet jas truputį patobulino. Jis kepa trijų rūšių juodą duoną su natūraliu raugu, vienos rūšies šviesią duoną, pyragą ir dar pradėjo kepti senoviškus sausainius. Tų net nereikėjo populiarinti, tik duoti paragauti. Paragavę, antrą kartą ateina pirkti „Viską kepu malkomis kūrenamoje krosnyje“, – paslaptį išdavė jaunas kepėjas.
Jėgų yra, bet nėra garantijų
D.Langaitis prekiauja ne tik Vilkaviškyje, bet kartą per savaitę apsilanko ir Marijampolės bei Kalvarijos turguose. Pirkėjai jau įsidėmėjo šį kepėją ir dažnas pagiria jo duoną. „Kalvarijos turguje ne visada būnu, bet nuvažiuoju ir ten“, – sakė Darius.
Jis neneigė, kad plintant koronavirusui, ir jam, nors ir jaunam žmogui, nėra saugu lankytis tarp žmonių, nes gali prisišaukti bėdos – namuose auga vaikai, kartu gyvena garbaus amžiaus seneliai, todėl nenorėtų koronaviruso parvežti į namus. „Manau, kad tikrai reikės pristabdyti prekybą, nes jau savaime mažėja ir žmonių, jie neateina, nes bijo. Tad tikrai mažiname ir toliau mažinsime apimtis. Šiemet ir taip po pavasarinio karantino prekyba jau yra suprastėjusi“, – sakė „Sūduvių kiemo duonos“ šeimininkas, aiškindamas, kad duonos kepykla jam yra dar ir išgyvenimo klausimas. „Aš iš to kepimo juk ir gyvenu. Kai neuždirbi, negali patenkinti ir savo poreikių. Toks užburtas ratas sukasi“, – sakė D.Langaitis.
Jis tikino, kad slegia ne tik nežinomybė dėl artimos ateities. Jis dirba turėdamas individualios veiklos pažymėjimą, nėra įkūręs UAB, nėra ir ūkininkas. Todėl ir socialinių garantijų neturi tokių, kad galėtų nedirbti, o jeigu susirgtų, iš viso nežino, kaip reikėtų verstis. „Pagal dabartinius įstatymus, individualiai dirbant, man kaip ir priklauso socialinės garantijos, bet realybėje – gali būti, kad nėra jokių“, – išsakė susirūpinimą kepyklos savininkas.
D.Langaičio malkomis kūrenamoje duonkepėje vienu metu galima iškepti daug didžiulių duonos kepalų.
Jo teigimu, dėl to, kas benutiktų, jis negali sustabdyti savo veiklos, negali sau leisti nedirbti, nes liktų be jokių pajamų. Ligos atveju jam valstybė gal ir padėtų, bet tų pinigų, jo skaičiavimais, neužtektų net mokesčiams susimokėti.
Šiemet Dariui jau teko kartą stabdyti kepyklėlės veiklą kovo mėnesį. Kaip ir daugelis, klausė nurodymų. Kepyklėlė – jo vienintelis pajamų šaltinis, tik iš to ir gyvena. „Mano toks darbas – negali šiandien dirbti, rytoj nedirbti. Juk jeigu atsiranda žmogus, kuris nori įsigyti produktą, o jam pasakysi, kad šiandien neturiu, rytoj neturėsiu, jis eis pas kitą kepėją“, – kiekvieną pirkėją sakė branginąs ir saugąs jaunas duonos kepėjas.
