Rubrika

Najezdai ir zakazai medijose: aš, Dapkus ir kiti

„O jūs kas – prokuroras?“

Dariaus Nedzinsko replika žurnalistui M. Širvinskui, 2005 m. gegužė

„Čia – ne jūsų reikalas.“

Dariaus Nedzinsko replika žurnalistei A. Dykovienei, 2018 m. kovas

Neseniai sudužo man brangus puodelis. Jis buvo skaidrus. Tai „Transparency International“ veiklos metafora – skaidrumas. Ant jo ir mirgėjo šios korupciją tiriančios organizacijos emblema. Dovanų brangųjį puodelį gavau iš savo dėstytojo, paskui – buvusio „Transparency International“ skyriaus vadovo Ryčio Juozapavičiaus. Jeigu puodelį vertintume kaip kyšį žurnalistui, tai man buvo didžiausios vertės kyšis ever.

Rytis, nepriekaištingos reputacijos profesionalas, man buvo didžiausias autoritetas žurnalistikoje. Mano akimis, profesinėje srityje niekas jam iki šiol neprilygo („15min“ tyrimų skyrius nebent artėja prie „Paskutinės kryžkelės“ poveikio ir standarto). Ir kažin ar prilygs, kai žurnalistika toliau darosi vis egocentriškesnė, kai faktų analizė be pramogos priemaišų nekabina, kai svarbiau už tiesą tampa žurnalisto laikysena – nuo pasididžiavimo eterio šviesa iki perteklinės puikybės.

Neseniai sudužo žurnalisto Tomo Dapkaus įvaizdis. Jis yra vienas energingiausių žurnalistų. Mane, T. Dapkų ir R. Juozapavičių sieja viena tema, kurią šiame Pasaulinės spaudos laisvės ir artėjančios Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos progai skirtame komentare aš pavadinsiu NDX indeksu.

Šis indeksas matuoja žurnalistų atsparumo politinėms įtakoms ir profesinės savigarbos lygį.

Atsiminkime NDX, iki šiol gyvą.

Kartą, dar prieš trylika metų, surašiau žurnalistinį tyrimą apie elektros bendrovės privatizavimą. Šitas straipsnis iki šiol yra ir mano didelio pasididžiavimo, ir baisaus kartėlio, net sakyčiau – profesinės traumos, priežastis.

Tik trumpai priminsiu: „Maximos“ nusamdytas jaunas energingas bankininkas Darius Nedzinskas, baigęs mokslus užsienyje, privatizavo valstybinę įmonę nusipirkdamas ją jos pačios pinigais. Tai buvo tiesiog genialu, Edmundai, genialu.

Be to, tos elektros bendrovės padidinto turto vertė per Seimo priimtą įstatymą buvo susieta su elektros kaina, dėl ko elektra vartotojams turėjo pabrangti du kartus. Bet nepaėjo: jaunas energingas bankininkas turbūt pats pamatė, kad prisižaidė ir prisiindeksavo.

Paskui „Maximos“ dešimtukas taip užsirovė, kad galiausiai turėjo atsisveikinti ir su golgotišku „Leo LT“, ir vienas su kitu. Ten brolis iki šiol pjaunasi su broliu. Kaip man pavyko paskaičiuoti, šita „Maximos“ nesantuokinė afera su socdemais Lietuvos biudžetui kainavo bent 2 mlrd. litų. Minus du milijardus, aišku. Tada tai buvo kaip reikiant sumelė.

Aną straipsnį apie privatizavimą pajėgiau parašyti tik R. Juozapavičiaus padrąsintas. Kai rengdamas publikaciją paprašiau komentaro paties herojaus D. Nedzinsko, jis tiek tepasakė: „O jūs kas – prokuroras?“ Kaip matau, po trylikos metų jo retorika nėmaž nepasikeitė. Tik užsiima jis dabar ne paskolom, ne elektra, o sklypais. Iš straipsnio dargi supranti, kad viena elektrizuoto slibino galva tebegyva.

Paskui dar buvo toks momentas, kai turbūt pirmą kartą istorijoje „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ suvienijo jėgas ir plačiom paklodėm užsipuolė R. Juozapavičių. Tą pačią dieną. Cituodami D. Nedzinską.

Man taip blogai kaip Ryčiui nenutiko. Aš tik supratau, kad turiu palikti redakciją. Po vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo subtilaus pagrasinimo. Po to akibrokšto, kai jis sustabdė straipsnį, jau sumaketuotą ir siunčiamą į spaustuvę. Laimė, vėliau kitas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas apsiėmė kuruoti publikaciją ir ji dienos šviesą išvydo.

Nors minėtosios D. Nedzinsko frazės à la recherche du procureur tekste nebeliko.

Kalbinimo kultūrėlė

Viskas gerai, toks buvo pereinamasis žurnalistų sąžinės ir spaudos laisvės, pagrindinių demokratijos elementų sanklodos etapas. T. Dapkus tuomet buvo labai energingas Lietuvos radijo laidos vedėjas, kurio buvo įdomu klausytis. Jis drąsiai ir aštriai kėlė klausimus.

Išskyrus vieną laidą.

Vieną penktadienį radijo laidos vedėjas studijoje draugiškai kalbino „NDX energijos“ valdybos pirmininką D. Nedzinską. Kalbino kaip mielą malonų svečią, kam tie nepatogūs klausimai. Tą patį asmenį, kuris kitiems žurnalistams į nepatogų klausimą atsakė sarkastiškomis replikomis. Tą patį apsukrų verslininką, kuris (ko gero, greičiausiai, turbūt) nusipirko net du laikraščius, kad į miltus sutrintų savo oponentą R. Juozapavičių.

Jį tada kalbino T. Dapkus, ir mes su kolega pagūžčiojom pečiais, kad keista tokia laida.

Dabar sakyčiau, kad tai buvo net ne žurnalistikos laida, o tiesiog „zakazas“. „Zakazas“ ir „najezdas“ yra vieni įdomiausių žodžių, kuriuo išmokau iš vyresnių žurnalistikos kolegų. Daugiau iš jų nelabai ko išmokau.

Ką man perdavė Kurlianskis

Paskui pergyvenau alfos etapą. Tai nesusiję su alfa patinu. Tai toks portalas, kurį nedaug kas skaito, bet kuris priklausė „MG Baltic“. Iš tikrųjų jame mes darėm beleką, dažnai itin neprofesionaliai – tikrai laisvas kanalas.

Kartais būdavo tokių momentų. Kartą redaktorė taktiškai pasiūlė pasidomėti Seime rengiamu Akcinių bendrovių įstatymu. Tik tiek – pasidomėti. Jeigu noriu, jeigu įdomu, pakartojo. Abu supratom, ką ji turi omeny.

Tai (veikiausiai) buvo akcininkų „zakazas“ – pasidomėti, parašyti. Akcininkai (turbūt) tuomet per savo tarpininkus Tautos atstovybėje tą įstatymą jau tvarkėsi, kaip jiems patogu ir naudinga. Viešoji opinija akcininkams tiesiog būtų buvusi pakeliui.

Sykiu aš savarankiškai susidomėjau „Vilniaus energijos“ šmikišmakiais šilumos ūkyje. Bjaurus dalykas, bet tema vežanti ir amžina kaip kelių provėžuotųjų ar mugių šurmuliuojančiųjų.

Ir kur buvus, kur nebuvus, sulaukiau ypatingo naujienų portalo akcininko ir direktoriaus dėmesio. Tas žmogus buvo Raimundas Kurlianskis. Tas pats, kurio 100k atsidūrė šauniojo politiko automobilyje (pirma butelyje – tada automobilyje, to be precise).

Sakė, duos man duomenų.

Duomenų, kurie pravers tyrimui, sakė Raimundas.

Kol mudu kulniavome iš redakcijos į direktoriaus kabinetą kažkur ten, aukštai, aš jo paklausiau: Raimundai, sakau, kam jums to reikia? Dabar neatskleisiu, ką direktorius atsakė, bet atsakė jis labai teisingai. Nemanau, kad koncerno vyrai dar nuo „Mineralinių vandenų“ laikų daro kažką antžmogiška. Turiu omeny – antžmogiška tokiomis politinės kultūros sąlygomis. Nes jeigu ne R. Kurlianskis rodys dėmesį politikams, tai tada rodys „Senukai“ arba „Achema“, „Norfa“ arba „Maxima“, rubikoniečiai, pienininkai arba žemdirbiai. Kitaip sakant, kuo daugiau oligarchų – tuo daugiau Lietuvoje bent sąlyginės laisvės. Kai nebeliks oligarchų, kai politikai nebesimaitins iš trąšų ir tranšėjų, tada pakalbėsim apie kitokią Lietuvos verslo kultūrą.

Vis dėlto žurnalistas netgi vis dar laukinėmis kabinetinės kultūrėlės sąlygomis privalo likti aukščiau oligarchinių interesų. Net jeigu Raimundas pasikviečia į savo tamsų – pilkų, juodų, sidabrinių interjero elementų – kabinetą paskutiniame biuro aukšte, tai dar nereiškia, kad reikia pulti „zakazą“ vykdyt. Jeigu 2007 metais Andrius Kubilius išėjo iš to paties kabineto, gavęs dovanų į rinką dar tik ateinančių „Žalių devynerių“ butelį, tai dar nereiškia, kad prie butelio buvo pridėta litų.

T. Dapkus disponavo informacija apie teisininkus, kurios Lietuvoje neturėjo niekas. Aš nesiimu spėlioti, iš kur jis ją gavo, kiek ji buvo politizuota, ar ta informacija per LNK ir portale Alfa buvo specialiai taip dozuojama, kad kenktų prezidentei. Nespėliosiu, nes nežinau. Tačiau žinau, kad „MG Baltic“ akcininkai yra linkę pasiūlyti temų jiems priklausančioms redakcijoms: patikrinta.

Ir tada – kiekvieno teisė rinktis.

Jeigu nutylime, žurnalistika kenčia

Nesiimsiu komentuoti, ar T. Dapkus yra „skalikas“, kaip jį (galimai) įvardijo D. Grybauskaitė, ar jis atseit yra „ne vien žurnalistas“, kaip jį įvertino A. Kubilius.

Užtat man akivaizdu, kad Tomo darbo metodai ypatingi. Aš Tomą vienintelį iš garsių televizijos veidų taip dažnai sutinku miesto centre darbo metu, vis kažkur lakstantį, prasmegusį telefone. Be kameros – turbūt iš susitikimų. Susitikimų su šaltiniais? Kai įprastai žurnalistai daugiausiai laiko praleidžia redakcijose, tik T. Dapkus savo temas maitina kojomis. Sveikas, Tomai, tada sušunku, ir jis visada maloniai šypsodamasis atsako: sveikas!

Kol nėra įrodymų dėl T. Dapkaus interesų supainiojimo, privalome kolegą ginti. Ginti Tomą, vadinasi, ginti spaudos laisvę. Juolab kad daugiau klausimų nei atsakymų keliantis žurnalisto darbo iškėlimas į aukščiausią politinį diskursą turi lengvinančią aplinkybę – skandalą pradėjo „Lietuvos rytas“. O jeigu tokias rimtas naujienas praneša šis laikraštis, vadinasi, viskas gali būti atvirkščiai.

Netrukus vėl minėsime spaudos atgavimo dieną. Kasmet suabejoju, ar mes esame atgavę savo spaudą (t. y. visas medijas) iš interesų grupių, reklamdavių ir veiklių akcininkų. Kuo toliau, tuo labiau abejoju, ar pačioms nacionalinėms redakcijoms, išskyrus kelias išimtis kaip „15min“ ir „Laisvės TV“, sąžiningai rūpi spaudos laisvė, kai didžiausios redakcijų kolektyvo pajėgos metamos infoteinmentui.

Todėl kalbėkime, kolegos. Beveik kiekvienas žurnalistas, kuruojantis politines temas, yra juk panašių dviprasmybių patyręs. Didžiausias likęs pavojus mūsų medijų laisvei yra ne Kremlius, ne glavlitas, ne kulka – tai nutylėjimai.

Nutylėjimai – redakcijos darbo broko neatsiprašant skaitytojų.

Nutylėjimai – įtakų žurnalistui.

Nutylėjimai – nes juk prarasime reklamą!

Nutylėjimai – svarbias temas užčiaupiant.

Marijus Gailius