Ne tik tikslios orų prognozės prikausto televizijos žiūrovų dėmesį. Visi sutiks, kad šmaikščia ironija apsiginklavusiam Nagliui Šulijai standartinės „orų berniuko“ etiketės nepavyks priklijuoti net ir labai norint.

Žinomas televizijos veidas vertina nuoširdumą, mėgsta patikrintų draugų kompaniją. Neseniai tapo buriuotoju – panoro savo kailiu patirti vandens ir oro stichijų šėlsmą.

Kokios Naglio Šulijos sąsajos su kaimu? Juk dažnas lietuvis – trečia karta nuo žagrės.

Esu ketvirtos kartos vilnietis. Prosenelis buvo matematikos mokytojas. Tarpukariu Vilniuje gyvenantys lietuviai buvo susijungę į bendruomenę ir kovojo dėl lietuviškų mokyklų, bažnyčių, laikraščių, lietuviško žodžio. Prosenelis buvo vienas jų. Tačiau meluočiau teigdamas, kad nežinau kaimo žmonių gyvenimo. Senelis iš mamos pusės buvo iš Davainių kaimo netoli Dusetų, tad žinau, ką reiškia ir miežius vežti, ir šieną pjauti, ir kitus darbus dirbti. Dabar, kai prie namų žolė užauga tokia, kad su vejapjove nebegali nupjauti, pasipustau dalgį ir pirmyn. Taigi, esu miestietis su kaimo pamušalu.

Pabėgote iš miesto daugiabučio, gyvenate sodininkų bendrijoje. Vadinasi, norite būti ant žemės?

Nesigailiu gyvendamas iš senelio paveldėtame sklype. Jis standartinis – šeši arai. Mūsų bendrija labai šauni, draugiška. Daug aktyvių žmonių, vieni kitus labai palaiko. Kažkada sodininkų bendrija „Bijūnas“ priklausė šlifavimo staklių gamyklai. Esu šios sodininkų bendrijos valdybos narys, bet pirmininko pareigų neketinu siekti. Užteks ir tokių aukštumų.

Tai kas Jūsų kieme daržininkas, o kas – sodininkas?

Visi. Tiesa, aš pavasarį geniu medžius. Tų šakų lauko kepsninei užtenka visą vasarą. Žinoma, vaismedžiai ne tam, kad būtų ant ko kepti šašlykus. Užsiauginame įvairiausių vaisių. Tikiuosi, kad mano sodintos rožės vėliau ar anksčiau atrodys kaip Anglijoje. Dabar sode puikiai veši dar senelio sodintas lazdynas ir sedula. Jos uogos tokios rūgščios, kad paragavęs supranti, ką reiškia posakis „visą giminę sutraukia į krūvą“. O lazdyną dukra praminė voveryčių medžiu. Dėl riešutų tenka konkuruoti su voverėmis.

Esate geografas meteorologas, baigėte Vilniaus valstybinį universitetą. Ar tokia buvo svajonių profesija? Juk tuomet dažnas berniukas norėjo būti kosmonautas.

Tėtis buvo geologas, mama – biologė, teta – geografė. Užaugau gamtos mokslų žmonių namuose. Tėvai leido rinktis tai, ko noriu. Būdamas vaikas kartu su teta važiuodavau į lauko praktikas, gyvenau kartu su studentais palapinėse, žinojau nemažai augalų pavadinimų. Kai studentai laikydavo įskaitą, kai kada sufleruodavau jiems. Už tai teta mane, aišku, bardavo. Kai kuriuos lauko ar miško augalų pavadinimus prisimenu iki šiol – ne viską visagalis laikas ištrynė iš atminties. Namie buvo didelis krepšys su tėvo rinktais uolienų pavyzdžiais, su mama vykdavau į ekspedicijas, kurių metu buvo tyrinėjami Lietuvos ežerai, Kuršių marios. Tad pasirinkimas atrodė savaime suprantamas.

Tai gal ir dukra pasuks gamtininkės keliu?

Vargu. Pusšeštų metų mergaitei tai tolima ateitis. Kol kas ji labiau linkusi prie meno. Kaip ir dauguma panašaus amžiaus mergaičių.

Ruošdamasi susitikimui šiek tiek panaršiau interneto platybėse ir sužinojau, kad Naglis Šulija – internautų pašaipų, kalambūrų objektas. Na, pavyzdžiui, Naglio šuns vardas Tornadas, katės – Šlapdriba, o jūrų kiaulytės – Cunamis.

Tai, kad esu liaudies folkloro dalis, žinau, bet pašmaikštavimą apie augintinius girdžiu pirmą kartą. Iš tikrųjų mūsų šuns vardas Pliusas. Tokį jam parinko šeimininkė Giedrė, matematikos mokytoja. O katė yra Pūkė Karma. Pūkė todėl, kad labai pūkuota, mat jos senelė buvo Meino meškėnė. Tai daug pasako. Antras jos vardas susijęs su pelėmis. O buvo taip... Atvažiavo į svečius draugai, ėmėme diskutuoti, ką daryti su pelėmis, kurios mielai įsikuria mediniame mūsų name, neplautomis kojomis lipa į keptuvę, baltus ryžius paverčia juodais ir taip toliau. Draugų nuomone, žudyti jas spąstais – nehumaniška, be to, tai gali atsiliepti mano karmai. Taigi pelės namie – blogai, tačiau žudyti jas – irgi blogai. Problema išsisprendė namie apsigyvenus katytei. Ji, o ne kas kitas, turi prievolę spręsti, kurios pelės karma gera, o kurios – ne, kuri pasmerkta žūti, o kuri sulauks pavasario. Taip sprendimą dėl neprašytų „ekonominių migrantų“, kurie kas rudenį ateina ne dirbti, o gyventi, perkėlėme ant pūkuotos specialistės pečių. Dabar tai katės reikalas, nebe mano.

O jei rimtai, reikėtų mums baimintis pabėgėlių iš Afrikos ar ne?

Manyčiau, kad galime būti ramūs. Lietuva „suvirškino“ ne vieną kitataučių bangą. Totoriai, karaimai, sentikiai – visi jie sėkmingai įsiliejo į mūsų gyvenimą. Jei nedidelėmis porcijomis, „suvirškinsime“ ir sirus, ir kitus arabus. Kita vertus, mes jiems nelabai įdomūs – čia reikės dirbti, o ne gyventi, kaip toms pelėms mano medinuke.

Ar dažnai žmonės susitikę jus gatvėje ar autobuse klausia apie orus?

Pasivaikščiokime po Kalvarijų turgų ir pamatysite. Tokius piliečius aš skirstau į dvi grupes – vieni klausia tik tam, kad klaustų, jų smalsumą vadinu „girtu“, o kitiems, tarkime, ūkininkams, atvežusiems bulves iš kito Lietuvos krašto, iš tiesų labai svarbu, ar nesušals jos paliktos sunkvežimyje. Mielai su jais dalijuosi viskuo, ką žinau.

O kaip pavyko sukurti savo įvaizdį? Koks vėjas atpūtė į televiziją?

Apie 1998–1999 m. mane pakvietė į Lietuvos televiziją pirmą kartą. Dirbau tada sinoptiku Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, tad kartu su kitais sinoptikais eidavau pristatinėti savaitės orų. Vėliau turbūt apie 16 metų dirbau „Lietuvos ryte“. Paskui grįžau vėl į TV padangę. Kai dar dirbau vienintelėje tuomet valstybinėje televizijoje, Sąjūdžio laikais atvažiavo vienas amerikonas ir paaiškino, kad frazė „rytoj kai kur palis“ yra netinkama. Jis tuomet sakė, kad reikia kalbėti taip, kad suprastų paprastas žmogus. „Kalbėk pensininkui, savo močiutei, kalbėk taip, kad ji viską suprastų, o profesorius pats supras kur koks ciklonas ir kaip ten yra su tais atmosferos frontais.“

O kaip pavyko įveikti eterio baimę?

Iš pradžių jaudinausi, nežinojau, kur dėti rankas. Operatorius geraširdiškai pasiūlė vieną ranką įsikišti į kelnių kišenę, esą kadre nesimatys, o aš jausiuosi geriau. Taip ir padariau. Tačiau iš to, kaip stovėjau ir judėjau, įžvalgūs žiūrovai suprato, kad mano ranka buvo kišenėje. Kitą dieną Naujienų tarnybai vadovavusios Algimantos Žukauskienės telefonas įkaito nuo skambučių. Vieni piktinosi, kiti džiaugėsi, kad pagaliau TV ekrane atsirado pirmas laisvas žmogus. Abejingų nebuvo. Tokia buvo pradžia. Dabar prieš kamerą nesijaudinu, jaučiuosi gerai. Manau, kad man sekėsi – visur, kur dirbau, niekas manęs smarkiai nekišo į rėmus, leido turėti savo veidą. Su juo sėkmingai ir gyvenu.

Pasinaudosiu proga ir paklausiu, kada bus pasaulio pabaiga? Juk klimatas keičiasi negailestingai...

Kažkada su kolegomis paskaičiavome, kad kasmet atsiranda 3–4 pasaulio pabaigos pranašautojai. Manyčiau, jiems reikia medikų pagalbos. Man ši tema neįdomi, pasaulio pabaigos aš nebijau. Galų gale visiems, bijantiems Dievo rūstybės, patarčiau paskaityti Šventąjį raštą, vietas, kur kalbama apie tai, kaip po Tvano Dievas Nojui pažadėjo, kad daugiau niekada žmonijos panaši nelaimė neištiks, ir šio sandorio ženklan danguje sukūrė vaivorykštę. O klimatas tikrai keičiasi. Mūsų vaikai tikriausiai jau nežinos, kaip nuo šalčio gali pyškėti tvoros.

O kaip Jūsų gyvenime atsirado astrologija?

Prieš 25 metus, vienoje virtuvėje gerdamas arbatą (tuomet kultūrinis gyvenimas vykdavo virtuvėse), susipažinau su žmogumi, kuris tuo metu jau domėjosi astrologija. Pasikalbėjome, paskui dar susitikome, vėl pasikalbėjome. Pasidarė labai smalsu, be to, buvo aišku, kad sistema veikia. Galbūt ta sistema nėra tobula, bet – veikia. Nuo tada į astrologiją ir gilinuosi, kartu mėgindamas padėti tiems, kuriems galiu. Svarbiausias principas – „žvaigždės pataria, bet ne liepia“ – išliko nuo antikos laikų iki dabar. Jo ir laikausi. Kitaip tariant, astrologas gali tik apibūdinti situaciją, patarti, bet galutinį sprendimą turės priimti pats konsultuojamasis. Vėlgi, kaip kažkada pasakė viena Kauno ponia, jeigu kepdamas kiaušinienę kiaušinį muši ne į keptuvės kraštą, o į keptuvės kotą, joks horoskopas nepadės. Kitaip tariant, konsultacijos konsultacijomis, o savas sveikas protas – svarbiau už viską.

Linksmai apie Naglį Šuliją

Posakį „tau švilpia galvoje vėjai“, anot Naglio Šulijos, reikėtų pakeisti į „tavo galvoje susidarė aukšto slėgio ciklonas“.

Naglis Šulija išpranašavo, kada kine pasirodys Ledynmetis 3.

Naglis lieka lojalus protėviams ir tebetiki Perkūną.

Jei Naglis Šulija susiruošė į gamtą, vadinasi, bus geras oras.

Ežiukas rūke rašo laiškus Nagliui Šulijai prašydamas bent vieno saulės spindulėlio.

Nepažiūrėjo bobutė Naglio Šulijos prognozių ir nutrenkė ją žaibas...

Per Jonines Naglis taip įsilinksmino, kad užsimiršęs ėmė aplink laužą šokti lietaus šokį. Štai kodėl jau visą savaitę kenčiame tokį orą.

Tegul Farenheitas ir Celsijus džiaugiasi, kad gimė anksčiau Naglio Šulijos, o tai taip ir liktų neišgirsti jų vardai.

Naglis rašo knygą „Žemo slėgio fronte nieko naujo“.

Naglį atnešė ne gandras, o golfo srovė.

Naglis Šulija yra šilta asmenybė. Nuo jo skleidžiamos šilumos pradėjo tirpti ledynai.

Meteorologija – mokslas apie Naglį Šuliją.