Birželio 22 d. Marijampolėje prasidės trečioji nacionalinė ekspedicija. Tai didelės sėkmės sulaukęs Lietuvos televizijos projektas. O pagrindinė šio projekto dalis – vytinės tipo laivas „Misionieriai“ – jau pusantro mėnesio statomas Rusnėje. Jį tikimasi užbaigti birželio viduryje.

Vienas garsiausių senovinių laivų statytojų Lietuvoje rusniškis Simas Knapkis jau pusantro mėnesio su pagalbininkais darbuojasi UAB „Skatulė“ medžio apdirbimo ceche. Čia jau ryškėja 12,6 metro ilgio ir 2,75 m pločio laivo korpusas. Bus ir stiebas, kuris tradiciškai turėtų būti tokio aukščio, kokio ilgio yra laivo dugnas – 11 metrų. Simas Knapkis sako, kad toks aukštas stiebas labai siūbuotų valtį, todėl jis bus trumpesnis, juo labiau, kad pačios vytinės buvo statomos labai įvairių dydžių ir jų proporcijos didele dalimi priklausė nuo laivo savininko poreikių.

Grimzlė priklausys nuo apkrovimo, bet iš esmės bus panaši į kurėno – apie 40-45 centimetrai.

Simas Knapkis pasakojo, kad vytinės nebuvo tipinis Mažojoje Lietuvoje statomas laivas, tačiau šimtai tokių prekybinių laivų čia praplaukdavo. Vytinė pirmą kartą pavaizduota 1539 metais Olafo Magnuso Venecijoje išleistame žemėlapyje. Tiksliau šie laivai buvo aprašyti Vladislovo Sirkomlės ir Zigmundo Gliogerio monografijose apie Nemuną bei vokiškuose moksliniuose darbuose. Vytinės minimos rusiškuose prekybos dokumentuose.

Vienas žinomiausių senovinių laivų statytojų Lietuvoje rusniškis Simas Knapkis. pamarys.eu nuotr.

Statė vytines pačių įvairiausių dydžių. Didžiausia iš žinomų yra apie 50 metrų ilgio ir apie 9 metrų pločio. Trakuose buvo pastatyta per 20 metrų ilgio vytinė. Tačiau jų būna ir mažesnių. Tokios vaizduojamos senovinėse graviūrose. „Tų graviūrų autoriai „nedraugavo“ nei su masteliu, nei su perspektyva, tačiau, lyginant su kitais pavaizduotais daiktais, galima nuspėti tikrą laivo dydį. Pavyzdžiui, daug apie tai galėjo pasakyti laivą tempiančių žmonių skaičius. Mano laivo proporcijų pagrindu tapo Nemuno ir Merkio santakoje rasto 15 metrų ilgio laivo dugnas“, – pasakoja Simas Knapkis.

Kaip ir kitiems seniesiems laivams statyti, Simas Knapkis naudoja pušines lentas. Autentiškiausios medžiagos – rankomis nukaltos metalinės dalys ir iš pušies kelmų išvirta derva. Būtent ši derva išskiria lietuviškus laivus iš kitų. Kitur Europoje naudojami lakai arba dažai.

Trečioji nacionalinė ekspedicija prasidės Marijampolėje, iš kur laivas bus nuvežtas į Lomžą ir nuleistas į vandenį. Lenkijos upėmis bus plaukiama iki Vyslos žiotyse esančių Aistmarių. Čia tikimasi atlikti unikalių bandymų. Simas Knapkis tikisi, kad pavyks susitikti su bičiuliu mokslininku iš Vokietijos. Šis žadėjo atsigabenti į laivą mokslinės aparatūros ir atlikti išsamius „Misionierių“ hidrodinaminius bandymus, kurie labai daug ką pasakys apie laivo greitį, stabilumą ir kitas jūrines savybes. Tai pasauliniu lygiu unikalūs duomenys ir belieka tikėtis, kad niekas nesutrukdys susitikti su mokslininku.

Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Romaldas Adomavičius, yra skelbęs, kad vytinė buvo pagrindinis nacionalinių laivų tipas, būdingas tik Lietuvai nuo XV iki XIX a. pabaigos.

„Šie laivai buvo pagrindinė priemonė prekybiniams ryšiams plėtoti, nes plukdė Nemunu medieną, javus, linus į Gdansko uostą“.

Mokslininkai pabrėžia, kad valties pavadinimas gali būti susijęs su lenktų laivo špantų (konstrukcijos detalių) panašumu į lanksčią karklo šakelę. Juolab kad dar Kazimieras Būga yra rašęs apie Lietuvos ežeruose plaukiojusius laivus, kurių karkasas buvo nupintas iš vytelių ir aptrauktas oda.

Įdomu ir tai, kad laivininkai vytinėje turėjo net duonkepę krosnį, nes kelionė iš Nemuno aukštupio iki jūros užtrukdavo keletą savaičių. Vietoj vairo didelėje kroviniams gabenti skirtoje valtyje naudojamas irklas (panašiai kaip plukdant sėlius), plaukti laivui padeda viena tiesi burė.

Pernai ekspedicijoje dalyvavo apie 40 žmonių. Kolektyvo branduolys nesikeitė, tik vieni tai prisijungdavo, tai vėl išvykdavo. Tik sudėtingiausiuose navigacijos etapuose dalyvavo ir pats S. Knapkis. Šiemet turėtų vykti kažkas panašaus. Kur užsibaigs ekspedicija, dar galutinai neapsispręsta. Iš pradžių buvo planuojama plaukti iki Gdansko, tačiau, pradėjus remontuoti tenykščius šliuzus, ten būtų galima patekti tik jūra, o to daryti upiniu laivu nelabai norima. Nepaistant to, kur ekspedicija pasibaigs, su laivu rengiamasi pasielgti taip, kaip daryta senovėje – jis taps kito tobulesnio burlaivio pagrindu. Mūsų protėviai geriausiai pavykusių vytinių visiškai neišardydavo. Jų dugnus, o kartais ir visus korpusus panaudodavo gerokai tobulesnių burlaivių – baidokų – statybai.

Vaidotas VILKAS