„Nepretenduoju į gydytojo statusą, ligų negydau. Bet muzika, muzikavimas taikant muzikos terapijos metodus yra natūrali pagalbinė priemonė išeikvotiems organizmo resursams atkurti, žmogaus būsenai harmonizuoti. Kai leidi organizmui atsikurti, sudarai jam palankią aplinką, įsijungia vidiniai resursai ir žmogus sveiksta, stiprėja, atsigauna“, – sako Lietuvos muzikos terapijos asociacijos narys, muzikos pedagogas Linas Švirinas.

Esate ilgametis muzikos studijos GROCK, kurioje klausosi muzikos bei įvairiais instrumentais groja patys ir specialių poreikių vaikai, vadovas. Koks šios studijos tikslas?

Čia vaikai renkasi muzikuoti, kurti, kad savo gebėjimus galėtų išreikšti ir pritaikyti gyvenime. Studijos užduotis – skatinti muzikinę komunikaciją, bendravimą, jaunam žmogui leisti atsiskleisti ne tik kaip atlikėjui, bet ir kaip kūrėjui, partneriui, klausytojui.

Norėtųsi, kad sąlygos muzikuoti būtų sukurtos visiems, ne tik patiems gabiausiems. Neatsiribojimas nuo kompleksų turinčių vaikų padeda jiems išsilaisvinti, išdrąsėti. Muzikavimo džiaugsmą gali patirti kiekvienas, nebūtina siekti laurų.

Lavinate ir specialių poreikių vaikus. Vadinasi, muzika ne tik skatina kūrybiškumą, komunikabilumą, bet turi ir terapinės naudos?

Kadangi į studiją pradėjo ateiti specialiųjų poreikių turinčių vaikų, ėmiau galvoti, kaip jautriau atsižvelgti į jų galimybes, jas praplėsti, tad ėmiau ieškoti naujų skambesių, naujų būdų. Esu sukaupęs įvairiausių instrumentų, kurie kasdieniame gyvenime nenaudojami, net yra ir toks, ant kurio galima gulėti ir kūnu jausti vibraciją. Jie labai tinka negirdintiems žmonėms.

Štai į studiją buvo atvestas vaikas, turintis cerebrinio paralyžiaus diagnozę. Ką jam pasiūlyti? Kilo mintis, kad jei vaikas visą gyvenimą sėdi arba guli, jei jis nevaikšto, nebėgioja, natūralu, kad jo plaučiai silpni. Kad muzikavimas jam teiktų sveikatos, palanku būtų ką nors pūsti. Pasiūliau jam groti pučiamaisiais. Vaiko plaučių tūris buvo nedidelis, tad iškvėpimas buvo ribotas, bet džiugino begalinis entuziazmas. Tai leido tobulėti ir pasiekti gražių rezultatų, netgi dalyvauti koncertinėje veikloje.

Tas vaikas po 4 metų pradėjo vaikščioti. Ta fizinė veikla, emocinė būsena, kurios negalėjo išvengti muzikuodamas, inicijavo tam tikrus organizmo pokyčius. Plaučiams lavėjant kūnas buvo geriau aprūpinamas deguonimi. Šis pavyzdys iliustruoja, kad muzikuoti yra gerai.

Deja, muzikavimo įpročių nebeturime, nes tą privilegiją esame atidavę profesionalams. Bet išlikusios liaudies tradicijos, begalė dainų, melodijų, kurias žmonės grodavo liaudiškais instrumentais, rodo, kad jie intuityviai suvokė, kad muzikavimas – puiki bendravimo, susigyvenimo su tam tikra dalia priemonė.

Linas Švirinas

O kaip veikia muzikos klausymasis? Ar yra tokių garsų, kurie ne harmonizuoja, o turi destruktyvų poveikį?

Manau, net tokia muzika kaip metalas, jei kam nors suteikia energijos, įkvėpimo daryti kokius darbus, jausti pilnatvę, yra gerai. Žmogus gauna užtaisą, ir kyla noras veikti. Pažįstu architektą, kuris groja metalą, – ta muzika įkvepia jį projektuoti gražius namus. Taigi ir metalas gali suvaidinti vykusio stimuliatoriaus vaidmenį. Tad garsas kiekvienam žmogui daro individualų poveikį.

V.A.Mocarto muzika literatūroje minima kaip daranti ypatingą poveikį. Bet tuomet visi, klausantys Mocarto, ką jau bekalbėti apie grojančius, turėtų būti supersveikuoliai. Taip, ši muzika turi potencialo, kuris randamas tyrinėjant, bet poveikis visiems nebus vienodas.

Muzikuodamas su didelių raidos sutrikimų turinčiais vaikais aiškiai patiri, jog negali jų apgauti, sakydamas, kad tai, ką jie girdi, labai „faina“ – jie iš karto atmeta, kas jiems netinka. Ir jei užmezgi su jais ryšį, pajunti, ko jiems reikia iš tikrųjų, tuomet ir siūlai kitą dinamiką, skambesį, formą. Tai individualu, nėra universalios priemonės.

Žmogus, mėgstantis muziką, jaučia, kokia muzika jam kiekvienu atveju reikalinga, jis gali pasikliauti savo nuovoka. Kartais ta nuovoka nėra išreikšta, tad ieškome informacijos, kokią muziką pasirinkti. Bet tu gali pamėginti – paimk į rankas kad ir tibetietišką dubenėlį ir paskambink. Tuomet suvoksi, ar tai tau tinka.

Kuo ypatingi tibetietiškų dubenų, gongų skleidžiami garsai?

Pirmieji žmonių sukurti instrumentai imitavo gamtos garsus – vėją, paukščius, vandens tekėjimą... Gamtoje labai gerai jaučiamės, atgauname ir fizines, ir dvasines jėgas, o minėtų ir kitų archaiškų instrumentų garsai mus it sugrąžina į tą aplinką, nuo kurios civilizacija mus vis labiau atitolina.

Tibetietiški dubenys bei gongai ne tik priartina mus prie tokios savijautos, kokią patiriame gamtoje, bet ir dar labiau įtraukia suklusti, pajusti, susigyventi. Gongas – instrumentas, turintis labai turtingą garsų spektrą, skleidžiantis plataus diapazono garsus. Klausantis jo garsų dėmesys nuo kasdienių rūpesčių persikelia kitur. Klausantis turtingo gongų skambesio papildomas ir domėjimasis pačiu savimi – klausytoju. Tai labai įdomi ir vertinga patirtis.

Kaip po muzikos terapijos seansų jaučiasi žmonės?

Visaip būna, garsai kiekvienam sukelia skirtingas emocijas. Dauguma išreiškia dėkingumą dėl neįtikimos patirties. Daug kas net neįtaria, kad tokia forma gali pailsinti kiekvieną. Laikas prabėga kaip akimirka. Pamėgusieji šios akimirkos skonį laukia kito karto – lankosi nuolat. Būna ir taip, kad aplanko kiek nepriimtinos emocijos, tačiau kaltės nereikėtų ieškoti formoje ar turinyje. Tam dažniausiai yra kita priežastis. Ar kaltiname veidrodį, kad veidas kreivas?

Ar būna, kad seansų metu kas nors išeina, neištveria?

Retai, bet būna. Dažniau ištveria, bet ne visi patiria atsipalaidavimo efektą. Bet tokių mažuma. Tie, kurie neištvertų, neateina – jie savęs čia nemato, jiems neįdomu. Prievartos čia būti negali.

Kas jums šioje veikloje yra palikę didelį įspūdį? Kokios įsimintiniausios sėkmės istorijos?

Didžiausią įspūdį daro muzikavimas su vaikais. Pasvarstykime: jei milijonieriui duosi eurą, ar jis bus turtingesnis? Jei sveikam duosi sveikatos, ar bus jis sveikesnis? O jei specialiuosius poreikius turinčiam vaikui padėsi bent nedidele dalimi sumažinti jo rūpestėlius, tai jam yra labai daug, – štai kas daro didelį įspūdį. Kai žmoguje matai pokyčius, kuomet muzika stimuliuoja tai, kas prislopinta, arba nuslopina per daug aktyvius dalykus – negali nesidžiaugti.

Ketvirtus metus bendrauju su mergaite, kuriai gimus buvo nustatytas labai retas genetinis sindromas. Pirmą kartą atvyko būdama 12 metų, ji svėrė 13 kg., negirdėjo, nesėdėjo. Nebuvo lengva atrasti bendrą kalbą. Bet per metus, kai pradėjome muzikuoti, ji priaugo 7 kg. Pradėjo savo noru sėdėti. Ji pasikeitė radikaliai. Muzikuojame toliau ir ji jaučia garsų vibracijas. Namie skambina elektriniu pianinu, jai ne tik įdomu jausti iš instrumento skleidžiamą vibraciją, bet ir tai, kad ji tai gali padaryti pati.

Yra žmonių, kurie muzikuoja, nors negirdi garsų. Vadinasi, jie vadovaujasi ne tais dalykais, kuriais vadovaujasi tie, kurie girdi.

Beje, literatūroje aprašyta atvejų, kai muzikos terapija padėjo atstatyti ir sutrikusią klausą.

Muzikuojant su vienu autistišku berniuku, kartu atėjusi psichologė pakomentavo, kad berniukas pasikeitė, pradėjo ilgiau išlaikyti dėmesį. Mes užmezgėm labai gerą kontaktą, tapome draugais. Užsiėmimų laukimas sukūrė malonaus rūpesčio emociją. Jis mane išmokė būti už jį greitesniam, keisti ritmiką, pobūdį. Jei tai vykdavo jo iniciatyva, emociškai būdavo vienaip, jei sugebėjau pabūti greitesnis, jaunatviškesnis, – užsiėmimą pavykdavo tęsti pozityviau.

Ne kiekvienas gali pakliūti į muzikos terapijos seansus, Lietuvoje jų dar nėra daug. Ar muzikos įrašas, klausomas iš kompiuterio, turi tokios pat galios?

Klausantis mechaninio įrašo per internetą ar telefoną negirdėsi muzikos kaip per koncertą. Turtingo skambesio muzikos kompiuterio kolonėlės neleidžia kokybiškai atkurti.

Pavyzdžiui, žemų dažnių, kurie turi gerą poveikį smegenims, aparatūra neatkuria, tad klausyk nesiklausęs, ji nepaveiks. Tad patarimas vienas – turi būti gera aparatūra ir kokybiškas įrašas.