Pavasarėjančioje Lietuvoje, besivaduojančioje iš šalčio ir koronaviruso gniaužtų, daiginančioje geresnių permainų viltis, pastebėtas neįprastas politinės gamtos reiškinys. Svarbiausių valstybės ir valdžios rūpesčių darželyje ryškiai pražydo politinė muilo opera.
Atverti akliems akis
Nors daugelis, prislėgti karantino pasunkintos kasdienių rūpesčių naštos, neturi nei laiko, nei noro dairytis, kas auga, žydi ar džiūsta politinių iniciatyvų lysvelėje po pat valdžios langais, tokios permainos visgi negalėjo nepastebėti. Apie ją jau kelis mėnesius pasakoja per visus kanalus. Reta žinių laida apsieina be komos ištiktos ekonomikos metu Lietuvai aktualiausio klausimo: kas važiuos į Briuselį – prezidentas ar premjerė? Įdomu, kad atsakymo į jį, televizinėje tikrovėje jau įgavusį itin dramatišką skambesį, paieškas lietuviškos politinės muilo operos pradžia pirmieji pavadino ištikimiausi vieno indiško serialo žiūrovai. Juk viskas taip atpažįstama! Siužetas, pagrindiniai veikėjai ir emocinė įtampa remiasi tais pačiais dramatizavimo principais. Amžina blogio ir gėrio kova, smūgiai iš pasalų, kančios ir džiausmo ašaros, o galiausiai – teisingumo triumfas. Indiškame seriale jis bus 469 serijoje, o Lietuvos politiniame gyvenime – galbūt jau šį pavasarį, jei tik Seimas specialiu įstatymu nustatys, kas turi atstovauti mūsų valstybei Europos Vadovų Taryboje (EVT) – respublikos prezidentas ar ministras pirmininkas.
Kaip ir dera muilo operoje, publika to dar nežino. Ji nežinioje laikoma nuo lapkričio, kai Ingrida Šimonytė, paklausta, ar inicijuos atstovavimo EVT pakeitimą, atsakė nematanti priežasties, „kodėl turėtume skubėti ką nors keisti“. Prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Algirdo Brazausko pradėtą tradiciją, kad į EVT posėdžius, priklausomai nuo darbotvarkės, pasikeisdami važinėtų ir prezidentas, ir premjeras, buvo pradėta keisti dar per pirmąją prezidentės Dalios Grybauskaitės kadenciją. Kurį laiką į Briuselį važinėjusi pakaitomis su premjeru Andriumi Kubiliumi, ji vėliau pati tvirtai prisiėmė šią atsakomybę ir vėliau ja nesidalino nei su premjeru Algirdu Butkevičiumi, nei su premjeru Sauliumi Skverneliu.
Ar tokią ilgai trukusią praktiką jau galima laikyti nusistovėjusia ir laiko patikrinta? Matyt, atsakymas priklauso nuo suinteresuotų pusių požiūrio, kuris naujomis aplinkybėmis gali netikėtai pasikeisti kaip ir slidūs siužeto vingiai indiškame seriale, kai koks antraeilis personažas ima ir šliūkšteli alyvos į ugnį. Antai konservatoriaus Mato Maldeikio išsakytas požiūris, kad vien prezidento dalyvavimas EVT posėdžiuose peržengia Konstitucijoje numatytas valstybės vadovo kompetencijas, vargu ar atvėrė akis jo kolegoms. Juk konservatoriai prezidentės D.Grybauskaitės valdymo laikais nė nekėlė šio klausimo.
Kas kitoje serijoje?
Gyvenime viskas keičiasi, ir šis klausimas, suprantama, gali būti iš naujo diskutuojamas. Gaila tik, kad siužeto eiga netikėtai pakrypo indiškos muilo operos keliu, kai veikėjų akys ima žaibuoti, kalbos – kibirkščiuoti, abi pusės į smūgį atsako smūgiu, o atmosfera filmavimo aikštelėje vis labiau kaista. Štai prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė pareiškė, kad premjerė susitikimuose su prezidentu nebuvo išsakiusi argumentų, kodėl reikėtų keisti atstovavimo EVT būdą, ir stebėjosi, kad po 12 metų vėl prireikė dėl to iš naujo susitarti. Savo ruožtu premjerė teigė tikrai nesieksianti „jėga“ perimti atstovavimo EVT monopolio iš prezidento, tačiau žadėjo netrukdyti konservatoriams kelti šį klausimą Seime ar kreiptis į Konstitucinį Teismą. Į tai netruko sureaguoti prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad „netoleruotina ir nepriimtina“ kelti šį klausimą, kai Vyriausybė turi daugybę neišspręstų problemų dėl koronaviruso krizės. Kad nekiltų iliuzijų, prezidentas patvirtino vetuosiąs „Konstitucijai prieštaraujantį“ įstatymą dėl Lietuvos atstovavimo EVT, jeigu jis būtų priimtas Seime. Premjerę užstojo konservatorių lyderis, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Jo teigimu, koronaviruso krizė privertė svarstyti, ar į darbą EVT neturėtų įsijungti ir Vyriausybės vadovė. Netrukus (galėtume sakyti – kitoje serijoje) A.Skaisgirytė viešai atkirto G.Landsbergiui, kad prezidentūra nesutinka su jo nuomone: esą Seimas šiuo metu turi svarbesnių klausimų, o ir pats EVT klausimas neva yra išspręstas. Tačiau, pasirodo, taip nemano Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, pareiškusi, kad jei prezidentui ir premjerei nepavyks susitarti, jau šioje sesijoje gali būti svarstomas atstovavimą EVT reglamentuojantis įstatymo projektas...
Serialu virstantis prezidento ir valdančiosios daugumos galynėjimasis dėl atstovavimo EVT muilo operų hipnozei atspariems žiūrovams gali atrodyti absurdiškas, ypač kai Lietuva yra sunkios ekonominės, socialinės ir epidemiologinės būklės. Ilgalaikis muilo operų, kaip ir politinių, poveikis žiūrovams kenksmingas: per ilgai į jas panirę gali atsibusti be muilo nuskusti, be vandens išmaudyti. Politikai moka tą padaryti su rinkėjais. Ir koks pagaliau skirtumas, kas važinės į Briuselį? Dėstomi argumentai atrodo gana netikroviškai, kaip ir veidu riedančios ašaros indiškame seriale. Bet gal šuva pakastas giliau: ar Seimo valdybos sudaryta darbo grupė rinkimų reformos pasiūlymams svarstyti, įskaitant ir siūlymą atsisakyti tiesioginių Lietuvos prezidento rinkimų ir rinkti jį Seime, kartais neišduoda, kad užsimota apkarpyti prezidento politines galias?
Kviečia ieškoti kompromiso
Ekspremjeras Saulius Skvernelis sakė taip nemanantis, esą galbūt paprasčiausiai bandoma „susidėlioti“ atsakomybes. „Konstitucija ir įstatymai tai numato labai aiškiai. Diskusija dėl EVT tikrai pagrįsta, manau, turėtų abu pasikeisdami vykti į EVT. Tikrai nereikia kraštutinumų, kad važinėtų vien prezidentas ar tik premjeras. Šalies vadovas ir Vyriausybės vadovė šiuo klausimu turėtų rasti kompromisą“, – sakė Seimo narys. Pasak politiko, jei pažvelgtume į EVT susitikimų darbotvarkes, turbūt du trečdaliai Briuselyje svarstomų klausimų būtų susiję su Vyriausybės kompetencija. Tačiau S.Skverneliui vadovaujant Ministrų kabinetui į Briuselį vis tiek važinėdavo D.Grybauskaitė: tokia, pasak jo, buvo ne be konservatorių pagalbos susiklosčiusi tradicija.

Paklaustas, kaip vertina svarstymus dėl neva dar vieno bandymo apkarpyti prezidento galias Kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisomis, pateiktomis kartu su Seimo nariu Algirdu Stončaičiu – jomis, be kita ko, siūloma netaikyti išimties prezidentui ir leisti jo atžvilgiu vykdyti kriminalinės žvalgybos veiksmus – S.Skvernelis atsakė, kad viskas iš tikrųjų yra priešingai. „Tai noras apsaugoti prezidentą ir teisiškai sureguliuoti šį klausimą. Prisiminkime liūdnai pagarsėjusią prezidento Rolando Pakso istoriją. Kas buvo padaryta jo atžvilgiu? Ankstesniame Operatyvinės veiklos įstatyme taip pat nebuvo leidžiama taikyti tokių metodų prezidentui. Užtat taikė ne jam, o jo aplinkai, patarėjams. Pasiklausyti pokalbiai nugulė net į apkaltos prezidentui bylą. Mūsų pataisos esmė tokia: ji nesudarytų galimybės manipuliuoti, padėtų apginti prezidentą suteikus jam daugiau teisinių galimybių apsisaugoti nuo netiesioginių kriminalinės žvalgybos veiksmų jo atžvilgiu. Tam reikėtų gauti teismo sankciją, ir tai turbūt būtų gana sudėtinga, nes pasirėmus kažkokiu prasimanymu, nepatikrinta informacija prašyti teismo sankcijos būtų keblu“, – sakė S.Skvernelis. Be to, pasak politiko, prezidentas turėtų teisę skųsti tokius veiksmus. „Grįžkime prie Pakso istorijos. Juk jis šia prasme liko be jokios galimybės ginti savo teises“, – pabrėžė pašnekovas.
Savo ruožtu prezidentas R.Paksas pritarė nuomonei, kad valdantieji bando apriboti prezidento galias.

„Taip, lygiai taip pat, kaip ir mano teises pažeidinėja parlamentas, neatstatydamas teisės dalyvauti rinkimuose. Vyksta panašūs dalykai“, – sakė jis. Siūlymą atsisakyti tiesioginių prezidento rinkimų ir rinkti jį parlamente, kaip Latvijoje ir Estijoje, politikas iš esmės įvertino palankiai. „Manau, kad rinkti prezidentą Seime būtų gerai, tik reikėtų sumažinti rinkimų kartelę, leisti ir mažesnėms partijoms į jį patekti. Tada Seime būtų atstovaujama platesnei visuomenės daliai, ir galėtume jame išrinkti prezidentą. Manau, būtų tikslinga“, – sakė prezidentas R.Paksas. Jis pritarė ir S.Skvernelio bei A.Stončaičio siūlomai Kriminalinės žvalgybos įstatymo pataisai dėl prezidento imuniteto atsisakymo. „Manau, kad tai gera pataisa, nes ir mano pavyzdys rodo, kad tos struktūros toli eina, klauso, ką nori ir kada nori“, – pridūrė pašnekovas.
Kodėl? Todėl!
Nepriklausomybės Akto signataro Mečio Laurinkaus pozicija artima raginimui blaiviai žvelgti į politines inscenizacijas ir nemuilinti žiūrovams akių.

„Man atrodo, kad atsakymai yra labai paprasti, aš net nematau reikalo argumentuoti. Esu už tai, kad važiuotų prezidentas G.Nausėda. Ir viskas. Paaiškinimas paprastas: kodėl jis turi nusileisti, jeigu D.Grybauskaitė niekam nenusileido? Kategoriškai važiavo ir nieko neaiškino. Nieko! Ir į klausimus „Kodėl?“ neatsakinėjo. Ir konservatoriai tam 100 proc. pritarė. Premjeras A.Kubilius užleido vietą – tik važiuok, atstovauk! Jeigu jau šitaip, na tai tada, manau, tokiu pat būdu Nausėda turi važiuoti ten, būti ir mažiau aiškintis, kodėl. Todėl, kad pagal Konstituciją jis laisviausiai gali tą daryti. Ir viskas. Tuo komentarai pasibaigia. Premjero ar jo patarėjų vietoje visiškai nesiaiškinčiau“, – sakė M.Laurinkus.
Nieko bendra su svarbiausiomis šalies problemomis ir visuomenės lūkesčiais neturintis ginčas dėl to, kas važinės posėdžiauti į Briuselį, muilo operos žanrą nukošia iki ūkinio muilo eiliniams žiūrovams ir orkestro garsų kviestinei publikai. Kam verdamas šis politinis muilas? Kodėl po 30 metų užsikepta svarstyti apie prezidento rinkimus Seime? „Dalyvavau kuriant prezidento instituciją. Tuo metu vyravo nuomonė, kad mums reikia tik parlamentinės respublikos. Žinojom, kokia buvo prezidentinė tarpukaryje: 13 metų be parlamento, autoritarinis valdymas ir t. t. Bet visgi nusprendė, kad prezidento reikia. Tuo metu niekas per daug neklausinėjo – visi suprato, kam ir kodėl reikia. Ir viskas“, – pasakojo M.Laurinkus. Jo teigimu, dabar vėl prie to grįžtama, ir ta visuomenės dalis, kuri buvo už prezidento instituciją, ir kad juo būtų tas, kam reikia, jau yra skeptiška prezidento atžvilgiu. „Kadangi tam, kam reikėjo, jau nebereikia. Jiems užtektų Vyriausybės, kurios vadovas važinėtų į Briuselį, o prezidentas dalintų ordinus. Taigi, klausimas čia lyg ir aiškus. Bet kas ryšis pradėti keisti šią situaciją? Manau, to neįvyks, ta diskusija taip ir pasibaigs“, – svarstė signataras.