„Žolynų namų“ įkūrėja ir savininkė Rasa Buslavičienė save vadina žoliautoja. Biologės išsilavinimą turinti moteris šiuos metus laiko ypatingais, nes po truputį pradėjo kurtis nusipirktoje senoje sodyboje.

Veda užsiėmimus

Žmonos sumanymą turėti namus kaime palaiko ir jos vyras Giedrius. „Trakų rajone turime šešių hektarų sklypą šalia ežero, prie kurio plyti įvairių natūralių augalų pievos ir edukaciniams užsiėmimams skirtos augalų lysvės, tačiau kasdien važinėti ten per toli (į vieną pusę – 80 kilometrų). Ilgai ieškoję, apsistojome ties dviem hektarais žemės ir sena troba Barūnėlių kaime. Iki namų Vilniuje – 30 kilometrų, tad viens du ir atleki“, – linksmai pasakojo moteris. Senas rąstų namas pusiau išgriautas, tačiau buvusioje svetainėje moteris jau veda edukacinius užsiėmimus. Į juos susirenka norintieji pažinti gamtą, kitaip auginti įprastas daržoves, atrasti naujų veislių augalų. „Atvyksta ir tokių, kurie nežino, kaip atrodo varputis, nežino, kam tinkamos balandos, garšvos ar kitos žolės“, – sakė pašnekovė. Ji džiaugėsi, kad vis daugiau žmonių nori lavintis, jie nebijo nežinoti, klausti.

Antras daiktų gyvenima

Rasa – puiki lektorė. Rinkodaros vadove vienoje atliekų tvarkymo įmonėje dirbanti moteris laikosi nuomonės, kad mes turėtume vartoti mažiau. „Dabar labai madinga panaudoti senus daiktus. Nuostaba ima, kokie geri daiktai išmetami. Nuo šiol šios įmonės supirktuvėse jų galima nusipirkti labai pigiai. Kodėl gi to nedaryti, jei galima sutaupyti ir turėti gerą seną daiktą? Kolekcininkai pas mus randa labai vertingų daiktų“, – sakė pašnekovė, laikanti save ekožmogumi. Kitaip nei dauguma, ji pažvelgė ir į seną namą, kuriame ketina įsikurti. Ji nepuolė mesti lauk visko, kas pakliuvo po ranka. Atvykusieji pas ją į svečius sodinami prie seno buvusių šeimininkų stalo. Visa, ko reikia vasarojant, telpa senose spintoje, indaujoje ir sekcijoje. „Teks keisti balkius. Senieji sutrešę, tad teko smarkiai padirbėti, kol nuėmėme spalius. Viename trobos gale bus mano karalystė – gamybos cechas, kur kepsiu savo firminę duoną su žolių miltais, gaminsiu kitus „Žolynų namų“ mėgėjų klubo mėgstamus gaminius“, – džiaugėsi Rasa. Pagaliau ji atsisakė nuomojamų patalpų, už kurias mokėjo solidžią sumą kiekvieną mėnesį.

Atsirinks vertus auginti

Tai, ką padedama vyro ir trijų dukrų, moteris nuveikė senoje sodyboje per metus, galima vadinti stebuklu. Ji paruošė žemės plotus, kuriuose auga daržo gėrybės, prieskoniniai ir vaistiniai augalai. Įdomu tai, kad vešėjusi garšvų, varpučių, kitų daugiamečių piktžolių moteris atsikratė be jokios chemijos. Pirmiausia tuos plotus ji uždengė, kad negautų saulės, vėliau kasė šaknis ir rinko. Panašiai buvo atkovoti ir kiti lysvėms skirti laukeliai. Dabar juose derlių brandina žirniai, cukinijos, moliūgai, kopūstai, kitos daržovės. Beje, šiltnamio Rasa neturi. „Svarbiausia šių metų kultūra – pomidorai. Auginu tik lauko pomidorus, vėliau atsirinksiu, kurie yra ištvermingi, gerai derantys, neprašantys nuolatinio skabymo ir, aišku, skanūs“, – sakė biologė. Beje, sodyboje viešėjome, kai pora savaičių nebuvo liję, plieskė kaitri saulė, tačiau Rasos augalai nebuvo išgeibę nuo sausros. Vienur daugiau, kitur mažiau jie buvo pamulčiuoti žole. Tai vadinama gamtine žemdirbyste, arba natūropatiniu ūkininkavimu, kuris skatina puoselėti tai, kas duota gamtos, sudaryti augalams geras augimo sąlygas be chemijos ir mineralinių trąšų.

Išlikimo tema

Rasos tikslas – atsirinkti edukacijai reikalingus augalus ir, žinoma, užsiauginti visko, ko reikia šeimos stalui. „Pernai auginau labai daug ką, kol paaiškėjo, ko man reikia. O reikia laukinių augalų ir daugiafunkcių augalų, pavyzdžiui, rugių. Žmonės naudodavo ne vien jų grūdus. Iš šiaudų pindavo sodus, kepures, statydavo namus. Atsirinkti augalus ypač svarbu, kai keičiasi klimatas. Reikia grįžti prie senųjų veislių, kurios atsparios. Esu miško, gamtos žmogus, noriu, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, jog reikia išmokti išgyventi, padedant gamtai, – sakė Rasa. – Net jei visas pasaulis sugriūtų, reikia turėti savo pasaulį. Jei neužaugo bulvė ar kopūstas, reikia žinoti, kokius augalus galime rasti pievoje, pamiškėje, kurie padėtų išgyventi. Juk nė vienas nežino, kokie laikai mūsų laukia.“ Pasak Rasos, per vieną pusdienį žmogus gali visko netekti, bet turėti pasitikėjimo, kurį teikia žinios. „Augalai – gyvos būtybės, kurie gali mums padėti išlikti. Be to, ugdydami praktišką pažinimą, globėjiškai žiūrime į aplinką, palaikome jos įvairovę. Jei turime savo daržą, esame priversti atsitraukti nuo kompiuterio ir fiziškai dirbti“, – atviravo pašnekovė.

Verta išsaugoti

Per trejus metus Rasa įsitikino, kad būtų įmanoma išgyventi iš mokymų ir pagamintų produktų realizavimo. Jos biudžetą papildo ir džiovinti augalai: vieni skirti duonos miltams, kiti – arbatoms, treti – dekoravimui. Ūkiniame sodybos pastate džiūsta ajerai, vynuogių lapai, vingiorykštės ir dar daug įvairių kitų augalų.

Rasos misija – rasti ir išsaugoti kadaise sodybose puikiai augusius augalus. Ji mielai važiuoja į senas sodybas ir jas įsigijusiems miestiečiams paaiškina, kokie augalai auga, ko jie verti ir kaip juos išsaugoti, atnaujinti. Savo sodyboje ji ketina atnaujinti seną raudonąjį serbentą, avietes, sutvarkyti šimtametes obelis. Moteris džiaugėsi, prie namo aptikusi retai auginamą kvapiąją aniužę, kuri nuo seno augo darželiuose. Ji naudojama patiekalams aromatizuoti. „Vaistinę čenakūnę labai tinka vartoti pavasarį, tuomet ji labai aromatinga ir skani, puikiai tinka salotoms. Auginu raudonąją ir šviesiąją bandūnes. Mažai kam žinomos vilkpupės. Jas daug kas painioja su šilokais, tačiau vilkpupės – valgomi salotoms tinkantys augalai. Visiems patarčiau auginti bevainikes ramunėles. Jos niekuo nenusileidžia vaistinėms ramunėlėms ir puikiai tinka sausoms puokštėms. Paprastieji kiečiai vartojami kaip prieskoniai, o štai invazinius lubinus bei vienmečius šemenis reikia kuo greičiau išmesti iš sodybų“, – žiniomis dalijosi R.Buslavičienė.

Liūdnos išvados

Rasos dukra nedidelėje lysvėje sumanė pasisodinti egzotinių augalų – ypatingų moliūgų, artišokų, svogūnų „Šarlotė“, panašių į daugiagalvius svogūnus. Rodydama tai, kas išdygo, moteris iškėlė vieną problemą. „Daug iš toli vežamų augalų, kuriuos vartojame, apdorojami įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, tie dukros sodinti svogūnai... Iš 50 sudygo tik du! Spėju, kad jie buvo apdoroti augimą stabdančiomis medžiagomis. Vienoje laidoje teko girdėti apie Vokietijos, kur tokių daržovių vartojama dar daug daugiau, ir mūsų zonos šalių, kur dar klesti ir vietiniai daržai, gyventojų žarnyno mikrofloros tyrimo palyginimus. Mūsų mikroflora kol kas dar daug gyvybingesnė. Kol kas... Taigi, žinoti to, ką pirmiausia dedame į burną, kelią, gyvai pažinti maisto augintoją ir jo ūkį ar nuvažiuoti ir nusipirkti ar užsisakyti yra didžiulė vertybė“, – atidžiau rinktis, ką valgome, ragino Rasa. Ji žino, kad tai, ką užaugina lysvėse, lengvai parduos, nes dalis augalų jau užsakyti. Bet didžiausias džiaugsmas tas, kad kokybiškais augalais nuolat aprūpinama šeima.