Rezultatai pranoko lūkesčius: per Nacionalinę miško sodinimo šventę Lietuvoje pasodinta pusė milijono medelių.

Maldelė sodinukui

Į vieną didžiausių ir prasmingiausių miškininkų darbų – pavasarinį miškasodį –Generalinė miškų urėdija pakvietė ir šalies gyventojus. Išjudinti per žiemą apsnūdusias bendruomenes pasišovė šios iniciatyvos autorius aplinkos viceministras Linas Jonauskas ir judėjimas DAROM.

„Pasiimkite kardą, sodiklį, krepšelį su daigais, susiporuokite ir tėvynė Lietuva sužaliuos po jūsų darbų“, – taip linksmai Nemenčinės (Vilniaus r.) urėdas Eligijus Ryškus palydėjo į darbą ką tik iškeptus pušaičių sodintojus į kirtimų biržę.

Šurmuliuodami savanoriai iš sostinės, aplinkinių rajonų ir miestelių kibo į darbus. Budrios miškininkų akys akylai stebėjo talkininkus – ar paiso nurodymų, kaip kasti duobutę, ar išlaikomi tarpai tarp sodinukų, kad šaknys nebūtų susilenkusios, pagaliau, ar tvirtai suspaudžiama žemė aplink pušelę. Miškininkas Vaclovas Gruzdys, Magūnų girininko pavaduotojas, patikino, kad per valandą savanoris sodintojas gali pasodinti ne tiek jau daug, o štai kad prigytų, kartais galima medeliui netgi maldelę sukalbėti.

„Talkininkai tegul neišgyvena, jei kuriuos sodinukus ne taip pasodins, pataisysime“, – žadėjo miškininkas. Nemenčinės urėdijos miškų biržėse dvimetėmis pušelėmis planuota apsodinti porą hektarų – į vieną hektarą apie 5 tūkst. sodinukų. „Jeigu nori patikrinti, ar gerai pasodinai, trim pirštais už pušelės viršūnės patrauk“, – aktyviai besidarbuojantiesiems dalijo patarimus miškininkai.

Talkininkai stengėsi iš peties. Kai kuriems nebuvo lengva, nes darbas sodikliu nepanašus į rašymą rašikliu ar klaviatūros spaudymą. Pagaliau net ir iš tų, kuriems kastuvas pažįstamas, sodiklis vis dėlto reikalauja ypatingesnių įgūdžių. Jį reikia įsmeigti, pasukti, pakelti žemę ir į tarpą pasodinti pušaitę. Gausiu būriu atvykę vieno banko filialo Lietuvoje darbuotojai, Pabradės gimnazijos mokiniai, Vilniaus kolegijų studentai, Aplinkos ministerijos darbuotojai džiaugėsi grynu oru, galimybe pajudėti, o svarbiausia – suteikta proga padaryti gerų darbų gamtai.

Pasiektas naujas rekordas

„Panašios talkos vyksta kiekvieną pavasarį, tačiau šį kartą Aplinkos ministerijos ir judėjimo DAROM iniciatyva miškasodis visoje Lietuvoje prasidėjo vienu metu, todėl mes, miškininkai, jaučiamės ne vieni miške, kartu su mumis juda ir žmonės visoje Lietuvoje, – džiaugėsi Nemenčinės urėdas E. Ryškus. – Miškas niekada neišnyks iš Lietuvos žemelės, nes kasmet atsiranda vis daugiau žmonių, kurie supranta, kas yra gamta, žaliasis krašto rūbas.“

Nacionalinis miškasodis – vienas iš didžiausių renginių, skirtų Žemės mėnesiui, kuris prasideda kovo 20-ąją – pavasario lygiadienį ir baigiasi balandžio 22-ąją, kai švenčiama Tarptautinė motinos Žemės diena, paminėti. Atsiliepdama į Jungtinių Tautų kreipimąsi, Lietuva 1992 m. tapo Žemės globėja.

Kasmet beveik 200 pasaulio šalių žmonės Žemės mėnesį raginami vienytis ir prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo. Lietuvoje nauji miškai pasodinti visose 42 miškų urėdijose. Pasiektas ir naujas Lietuvos rekordas – didžiausias talkoje apsodinto miškų plotas –100 ha.

Miškų ateityje daugės

Aplinkos viceministras L.Jonauskas pasidžiaugė talkininkų gausa: „Mes siekiame, kad visoje Lietuvoje miškasodis vyktų dėl vienybės, nes mūsų tauta ir taip pakankamai susiskaldžiusi. Tikiuosi, tai taps tradicine talka visoje Lietuvoje – sodinsime medelius vieną dieną visi drauge.“

Kadangi sodinti medelius geriausia poromis, į miškasodį L.Jonauskas pakvietė žmoną Evitą, kuri prisipažino pirmą kartą sodinsianti medelius. Viceministras buvo nusiteikęs optimistiškai: „100 ha – tai nėra daug, kur kas didesnį plotą kasmet apsodina patys miškininkai. Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa numato, kad iki 2020 m. šalies miškingumas turi padidėti nuo 33,6 iki 34,2 proc., bus įveista ne mažiau kaip 30 tūkst. ha naujų miškų. Vien šiemet miškų urėdijos planuoja pasodinti apie 700 ha naujų miškų, o privačios žemės savininkai pasodins apie 2 000 ha miško.“

L.Jonausko teigimu, visiems medienos vartotojams ši akcija labai svarbi: gyvybės atėmimas medžiui gali virsti skolos grąžinimu miškui. „Kai mes ateiname į miškasodį, mes tarsi atlyginame žalą už tai, kad kertame medžius savo reikmėms“, – sakė jis.

Anūkai gerėsis senatvėje

Akį patraukė tarp žaliomis uniformomis apsirengusių vyrų besisukiojanti graži jauna miškininkė. Nemenčinės urėdijos miškų ruošos inžinierė Evelina Vansytė jau vaikystėje žinojo, kad savo ateitį susies su mišku.

„Tai gyvenimo būdas – augau kaime, apsuptame miškų. Nesu girdėjusi, kad miesto žmogus pasirinktų miškininko specialybę, – šypsojosi mergina. – Miškininku tampama iš pašaukimo, iš širdies, juo tampa tas, kuriam miškas yra gimti namai, kuriuose gera ir ramu.“

Jaunai inžinierei buvo smagu matyti tiek daug talkininkų. „Jūs – mūsų džiaugsmas, malonu, kad visuomenė domisi miškais, aplinka. Juk jei pats žmogus pasodino medelį, jis juo ir rūpinsis“, – džiaugėsi E.Vansytė.

Tai kada užaugs pasodintas miškas? „Kai mūsų anūkai išeis į pensiją, galės šį mišką kirsti, – patikino urėdas E.Ryškus. – Teks laukti ne tiek ir ilgai – apie šimtmetį. Svarbu kiti dalykai – pastebėjau, kad žmonės pradeda suprasti, kaip svarbu tausoti aplinką. Mes, miškininkai, tai jaučiame.“