Gyvenimas nelaisvėje – tai tik mažesnis gyvenimo laisvėje modelis: žmonės rytais keliasi iš lovų, dieną kuo nors užsiima, vakarais eina miegoti. Tik tų užsiėmimų, tad kartu ir džiaugsmo bei šviesių nuotaikų nelaisvėje mažiau, nes už grotų mažiau linksmybių, o kasdien matomi tie patys veidai, vielomis ir tvoromis apribota teritorija bei nuobodžiai įprastas ritmas pagal tokią pačią dienotvarkę greičiau tampa rutina. Gyvenimas „zonoje“, kaip ir laisvėje, neįmanomas be neplanuotų įvykių, tarp kurių – ir žmogaus mirtis.

Kauburėlis pievoje

Gerokai anksčiau, vadinamaisiais gūdaus sovietmečio laikais, nuteistojo mirtis būdavo netgi savotiška paslaptis.

Didelę darbo patirtį turintys „zonos“ pareigūnai „Akistatai“ teigė, kad artimiesiems patiems palaidoti mirusius kalinius pradėta leisti tik bene 1981 metais. Iki tol už grotų mirę kaliniai būdavo laidojami tik tos vietovės, kur kalėjo „zonoje“, kapinėse. Artimiesiems būdavo pranešamas tik mirties faktas. Jeigu žinia pasiekdavo laiku, jie, jeigu tik norėdavo, dar spėdavo atvykti atsisveikinti su mirusiuoju, jį palydėti.

Mirusius kalinius tuo metu valstybės lėšomis palaidodavo „zonos“ darbuotojai. Žinoma, ir gėlių krepšelį padėdavo, ir kryželį su pavarde bei dviem gyvenimo datomis įtvirtindavo.

Palaidotąjį jo artimiesiems būdavo galima perlaidoti tik jau visai pasibaigus jo (nors šis jau buvo miręs) bausmės laikui – tarsi miręs nuteistasis būtų privalėjęs „atlikti“ visą bausmę net ir būdamas jau po žeme, kaip juokavo pareigūnai.

Žinoma, taip palaidotųjų kapai neretai būdavo, švelniai tariant, nelabai tvarkingi, be sistemingos priežiūros.

Panašiai yra ir dabar, jeigu miręs kalinys palaidojamas valstybės lėšomis – kai artimieji atsisako atsiimti mirusiojo palaikus ir palaidoti. „Akistata“ tuo įsitikino Marijampolės kapinėse, kur yra „kvartalas“ kaliniams, benamiams, artimųjų netekusiems asmenims – tai yra niekam nereikalingiesiems – laidoti. Štai 2010 metais čia valstybės lėšomis buvo palaidotas toks jonaviškis, „zonoje“ nužudytas kito kalinio. Tuomet „Akistata“ nufotografavo jo kapavietę ir nuotrauką publikavo laikraštyje. Tačiau kapas iki šiol buvo visiškai netvarkomas, medinis kryžius nebeišliko, gėlėmis vieta nebuvo ženklinama, tad dabar toje vietoje likusi tik kiek aukštesnė pakiluma bendroje pievoje...

Na, šiais laikais mirusius kalinius dažniausiai laidoja jų artimieji – išsiveža iš „zonos“ karste. Bet, liūdna tiesa, ne visus.

Juodoji statistika

Pastaraisiais metais kalinių mirčių Lietuvoje kasmet užfiksuojama vidutiniškai po 40.

Kalėjimų departamento duomenimis, 2015 metais, kai šalies kalinimo įstaigose gyveno 7600–6500 nuteistųjų (taip keitėsi, tai yra mažėjo, kalinių skaičius nuo metų pradžios iki pabaigos), būriui jų – 39 – „zonos“ vartai buvo atverti jau mirusiems. Iš tų 39 vyrų (Panevėžio pataisos namuose (PN), kur bausmę atlieka nuteistos moterys, nuteistųjų mirčių pernai nebuvo) 28 mirė natūralia mirtimi (dėl įsisenėjusios ligos arba staiga), 3 buvo nužudyti (Kybartų PN, Marijampolės PN ir Pravieniškių PN-atvirojoje kolonijoje), o net 8 vyrai mirtį pasirinko patys.

Užpernai už grotų mirė kiek daugiau – 43 nuteistieji: 31 – natūralia mirtimi, vienas buvo nužudytas, o 11 kalinių savo gyvenimą sustabdė patys. Tiesa, ir bendras kalinių skaičius buvo bemaž 1000 didesnis.

2013 metais šiuo požiūriu statistika irgi buvo panaši: šalyje mirė 48 kaliniai, iš kurių 35 pakirto liga, 1 buvo nužudytas, o savižudybe gyvenimą baigė 12 kalinių už grotų.

Daugiausia – ligoninėje

Juodoji statistika jau įsibėgėjusi ir šiemet. Kalėjimų departamento duomenimis, nelaisvės vietose jau užfiksuota ir natūralių mirčių, ir savižudybių. Vos tik metai prasidėjo, sausio 4-ąją nuteistojo mirtis buvo užfiksuota Vilniuje, Santariškių klinikose. Čia mirė už nužudymą kalėjęs nuteistasis (68 m.). Vyras sirgo kepenų ciroze. Paskelbta, kad ši liga ir buvo jo mirties priežastis.

Vasario 1-osios vakarą suimtojo (53 m.), kaltinto dėl nužudymo, natūrali mirtis užfiksuota ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Vilniuje.

Šioje ligoninėje vasario pabaigoje mirė ir jaunas nuteistasis (23 m.), kalėjęs už vagystes. Vaikinas vakare aptiktas pasikoręs.

Beje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kaip ir suprantama, kasmet būna daugiausia nuteistųjų mirčių. Štai pernai čia mirė 23 gydyti nuteistieji, o vienas iš gyvenimo išėjo savo noru.

Savižudybių minėtoje ligoninėje požiūriu šiais metais skaičius jau tikrai bus didesnis, nes vien iki kovo 1-osios minėtoje įstaigoje užfiksuotos jau 2 nuteistųjų savižudybės.

Žudiko pasirinkimas

Be minėto savižudžio vagišiaus, savo gyvenimą į kilpą vasario pabaigoje įspraudė ir vyresnio amžiaus „Akistatos“ skaitytojams žinomas biržietis Vytautas Gerikas (62 m.), 2004-aisiais nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Žudiko „sąskaitoje“ – net 3 nužudymai.

Beje, 2015-ųjų gruodžio 31-osios duomenimis, Lietuvoje kalėjo 120 nuteistųjų iki gyvos galvos (iš viso kalėjo 6500 kalinių).

Vėlų vakarą V. Geriko kūnas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kameroje, Vilniuje, buvo aptiktas jau be gyvybės ženklų. Pranešama, kad vyras kurį laiką čia buvo gydomas.

Kaip kadaise yra rašiusi „Akistata“, V. Geriko nužudytų žmonių artimieji, kalbinti po teismo nuosprendžio, labai baiminosi, kad žudikui, nuteistam kalėti iki gyvos galvos, po 10–15 metų gali būti suteikta prezidento malonė. Dabar jau aišku, kad tokios malonės niekada nebus. O V. Gerikui teismo bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos – truko per 11 metų

Beje, teisme V. Gerikas tuokart savo kaltę pripažino tik iš dalies ir tikino, kad žudyti „liepęs balsas iš aukščiau“. Žudikas patvirtino, jog, būdamas girtas, 2003-iųjų birželio vakarą Biržuose užsuko pas pažįstamus sutuoktinius Joną (86 m.) ir Feliciją (81 m.) N. pasiskolinti pinigų. Teigė iškart labai stipriai supykęs tada už tai, kad šeimininkas jį esą staiga pastūmęs ir liepęs dingti, nors turėjęs elgtis kitaip. Įtūžęs svečias griebėsi kirvio. Tuomet vyrą puolusi ir šeimininkė, ginkluota pagaliu. Svečias tvojęs ir jai. Tuomet pasiėmęs šeimininkės neva paduotą piniginę su 50 litų ir išėjęs. Nelaimėlių namų duris užrakinęs, sužalotus žmones palikęs.

Negyvą tėvą, užkapotą kirviu, kitą dieną aptiko atėjusi dukra. Jos sunkiai sužalota motina dar dejavo, tad buvo išvežta į ligoninę, tačiau po kurio laiko mirė.

Dar vieną žmogų V. Gerikas nužudė tomis dienomis vengdamas policijos. Jis pavogtu dviračiu nuvyko pas pažįstamą Biržų kaimo gyventoją Zenoną A. (64 m.). Abiem girtaujant, kilo ginčas, o šį V. Gerikas išsprendė smurtu: sugėrovą subadė peiliu ir šakėmis, tada dar apvogė ir skubiai dingo.

Nužudytą vyrą po kelių dienų rado užsukusi jo sesuo. Vėliau teismo ekspertai nustatė, kad nelaimėlis patyręs per 70 smūgių į galvą, krūtinę, pilvą...

Įtariamas žudikas buvo sučiuptas gana greitai. Jis buvo suimtas ir vėliau nuteistas, kaip minėta, kalėti iki gyvos galvos. Iš nuteistojo dar buvo priteista nukentėjusiesiems padaryta žala – per 12 000 litų. Žinoma, ieškiniai ir liko kaip žudiko amžina skola.

Apie priežastis, kurios paskatino daugiau nei 11 metų už grotų gyvenusio V. Geriko, teisto iš viso 5 kartus, paskutinįjį sprendimą, galima tik spėlioti. Ar žudiką užgraužė sąžinė dėl trijų atimtų gyvybių, ar labiau kankino jo ligos, ar gyvenimas už grotų atrodė visiškai beprasmis, dabar jau niekas neatsakys.

Vandutės kapavietė

Tik svarstyti, kodėl savo noru pasitraukė iš gyvenimo, galima ir kalbant apie Lietuvoje išgarsintą panevėžietį Valdą Tijūnėlį (56 m.), vadintą keistuoliu, pernai kovą teismo pasiųstą kalėti 9 metus už tai, kad jis pasikėsino nužudyti savo brolio širdies draugę Daivą Š. (50 m.), kurios esą labai nemėgo. Keistuoliu dviejų vaikų tėvas V. Tijūnėlis vadintas dėl savo pomėgio (esą nuo vaikystės) puoštis moteriškais drabužiais, darytis makiažą, dėvėti moteriškas pėdkelnes ir aukštakulnius... Taip pasipuošęs vyras, užsidėjęs ilgų plaukų peruką, išeidavo ir į miesto gatves, yra dalijęs interviu savo krašto žurnalistams, pozavęs fotografams ir nustebusiems piliečiams. Bet šis pomėgis išardė keistuolio šeimą.

Pernai teisme V. Tijūnėlis jau nenorėjo kalbėti apie savo pomėgį atrodyti moteriškai, pats buvo apsirengęs ir susitvarkęs vyriškai.

„Akistata“ apie tai jau ne kartą yra pasakojusi plačiau. Tik priminsime, kad brolio draugę V. Tijūnėlis, dėl to savo keisto pomėgio Panevėžyje vadintas transvestitu Vandute, tą lemtingą nusikaltimo naktį kėsinosi nužudyti užsimojęs kirviu, kai moteris miegojo lovoje su Vandutės broliu. Šis laiku pajuto grėsmę ir pridengė draugę – taip išvengta moters žūties. Teisme Vandutė tikino, kad nieko nužudyti nenorėjo – tik pagąsdinti. Bet toks „seansas“ jam kainavo ilgą nelaisvės bausmę, o dabar jau galima sakyti – mirties bausmę, pasiskirtą paties.

Nuteistas V. Tijūnėlis-Vandutė atlikti bausmę buvo įkurdintas Marijampolės PN. Anot pareigūnų, buvo nelinkęs bendrauti, tylus, ramus. Kad kiti kaliniai būtų atvirai tyčiojęsi iš Vandutės, esą nepastebėta. O antrą pernykščių Kalėdų dieną V. Tijūnėlis „zonoje“ buvo aptiktas negyvas – kaip paskelbta, pasikoręs. Galbūt vėliau paaiškės ir kitokios jo mirties aplinkybės, tačiau šiuo metu tiriama savižudybės versija.

Praeityje ne kartą teistas (beje, ir už trijų žmonių nužudymą) V. Tijūnėlis nelaisvėje, galima sakyti, buvo jau praradęs visus ryšius su savo artimaisiais. Kai jis nusižudė, jo palaikų niekas iš artimųjų nepanoro pasiimti ir laidoti. Taigi transvestito Vandutės amžinojo poilsio vieta tapo jam buvusi labai tolima ir svetima Marijampolė. Čia kalinys tyliai ir kukliai palaidotas valstybės lėšomis. Prie jo karsto kapinėse stovėjo keli įkalinimo įstaigos pareigūnai, kunigas ir laidojimo įmonės darbuotojai.

Panašu, kad V. Tijūnėlio kapas irgi bus apleistas. Nebent jį vis patvarkytų greta palaidotų žmonių artimieji, nes šis vyras palaidotas ne prie kitų „nereikalingųjų“, o garbingoje Marijampolės kapinių vietoje, kur šiuo metu mirusieji laidojami tiesiog pagal eilę ir kur daugybė kapaviečių malonina praeivių akį tvarka ir grožiu.

Šiuo metu Vandutės kapavietė panaši į... arimą: po žiemos žemės paviršius nelygus, molingi grumstai patižę, nėra jokios gėlytės, jokios žvakelės. Tik medinis kryžius su mirusiojo pavarde ir dviem jo gyvenimo datomis. Ko gero, artimieji iš Panevėžio krašto neskirs savo laiko ir lėšų kapavietei tvarkyti palyginti tolimoje jiems Marijampolėje, jeigu po vyro mirties net nepanoro laidoti patys.

Kilniai – po mirties

Kartais kalinio mirtis „zonoje“ gali būti vėliau minima tik... itin palankiai. Žinoma, ne dėl to, kad žmogus mirė, o dėl to, kad jo mirties dėka pratęstas kelių kitų žmonių gyvenimas. Tai – apie organų donorystę.

Toks atvejis pernai buvo Marijampolės PN. Metų pabaigoje šią įstaigą sudrebino nužudymas – vienintelis 2015 metais šioje „zonoje“ ir vienas iš trijų kalinių nužudymų už grotų Lietuvoje. Kol kas dar tebevyksta ikiteisminis tyrimas, o pirminiai duomenys yra tokie: dirbant dienos metu „zonoje“ kilo ginčas tarp dviejų gero elgesio nuteistųjų – kirpėjo ir siuvėjo; pastarasis, klaipėdietis, buvo sunkiai sužalotas smūgiais ir plaktuku; smurtautojas, latvis Edgaras, iškart atėjo prisipažinti, ką padaręs, ir sužalotasis buvo išgabentas į ligoninę. Tačiau siuvėjas Kauno klinikose po kelių dienų mirė, o įtariamas kirpėjas laukia teismo dienos ir naujos bausmės už nužudymą, jeigu tai bus įrodyta.

Nužudytojo, beje, prieš keletą metų nužudžiusio savo tėvą ir už tai gavusio 15 metų nelaisvės bausmę, sesuo Daiva su savo vyru nuo kaliniu tapusio jauno vyro nenusisuko, kaip padarė dauguma kitų jo artimųjų. Ir bendravo, ir rūpinosi juo, aplankydavo „zonoje“. Būtent jie Kauno klinikų medikams gruodį ištarė ir lemtingąjį „taip“, kai buvo paklausti dėl galimybės paaukoti merdinčiojo organus donorystei. Sesuo vėliau atviravo žurnalistams kiek dvejojusi, negalėjusi apsispręsti, tačiau kai buvo įtikinta, kad brolio smegenys jau žuvusios, panoro, jog brolio gyvenimas organų donorystės dėka tarsi būtų pratęstas kituose žmonėse – šiems dovanotų šansą pasveikti ir gyventi toliau. Tokiu būdu kalėjusio tėvažudžio mirtis ir minima kilnumo kontekste. Mirusiojo sesers žiniomis, kalėjime daug sportuodavusio ir sveikai gyvenusio brolio organai transplantacijos keliu išgelbėjo dviejų sunkių ligonių gyvybę, o dar dviem padėjo pasveikti.

Irena ZUBRICKIENĖ