Jau pirmomis balandžio dienomis LR Žemės ūkio ministerija sulaukė prašymo iš Punsko valsčiuje gyvenančių lietuvių – atėjo pavasaris, reikia dirbti žemę, o Lenkijos ir Lietuvos ūkininkams, turintiems žemės abiejose valstybėse, kyla problemų kertant sieną. Lenkija šią problemą išsprendė vienu ministro mostu, o štai Lietuvos žemės ūkio ministras Andrius Palionis jau tris savaites nesugeba priimti sprendimo, nors pavasariniai darbai vėluoja.

Vilkina tris savaites

Pirmieji Lenkijos Punsko valsčiaus ūkininkų prašymai Lietuvos žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) pasiekė balandžio pradžioje. Balandžio 3 d. nuotoliniu būdu vykusiame LR Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje pirmininkavęs Andriejus Stančikas priminė ministrui šią problemą ir paragino nevilkinti, sudaryti ūkininkams galimybę dirbti žemę, juo labiau, kad dėl karantino sąlygų ūkininkams sunkumų užtenka. Ministras pažadėjo priimti sprendimą po kelių dienų. Lietuvai reikėjo reaguoti, nes Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministras Janas Krzysztofas Ardanowskis jau kovo 31 d. nustatė tvarką norintiems kirsti sieną Lenkijos ūkininkams, turintiems dirbamos žemės anapus sienos. Jie buvo atleisti nuo prievolės dvi savaites laikytis saviizoliacijos, tačiau turėjo gauti artimiausios sienos perėjos komendanto leidimą ir, žinoma, griežtai laikytis karantino reikalavimų.

Balandžio pradžioje ir lietuviams atrodė, kad tai tik techninis klausimas. Juo labiau, kad abiejų šalių Vyriausybės tokius reikalus spręsti patikėjo ne Užsienio reikalų, bet Žemės ūkio ministerijoms. Tačiau A.Palionis kažkodėl užsigalvojo. Praėjo pažadėtos trys dienos, praėjo savaitė, antra. Ir štai balandžio 15 d. ŽŪM tinklalapyje pasirodė informacija iškalbingu pavadinimu: „Žemės ūkio ministerija karantino metu neleis lenkų ūkininkams atvykti į Lietuvą dirbti ūkio darbų“. Neleis! Kokia gėda! Tikrai paradoksaliai po kelių dienų nuskambėjo A.Palionio raginimas Europos Komisijai greičiau rasti priemonių, švelninančių pandemijos sukeltas pasekmes žemės ūkiui. Taip ir norisi garsiai klausti - ministre, kodėl „švelninti“ nepradedate nuo savęs? Kodėl pats kaišiojate pagalius tiek Lenkijos, tiek Lietuvos ūkininkams, o iš Briuselio reikalaujate suktis greičiau?

Laukia 104

Primename, kad ši problema svarbesnė lietuviams – tiek gyvenantiems Lietuvoje, tiek mūsų tautiečiams, gyvenantiems Lenkijoje, Punsko valsčiuje. O gal A.Palionis perėmė rūpesčius dėl koronaviruso plitimo iš sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos?

Pakalbinome Punsko valsčiaus viršaitį Vytautą Liškauską.

„Tarp Punsko ūkininkų nenustatyta nė vieno koronaviruso atvejo. Tačiau mes ir patys suprantame, kad dirbti tenka pandemijos sąlygomis, taigi apsaugos reikalavimų laikomės Lenkijoje, laikytumėmės ir Lietuvoje“, – sakė V.Liškauskas.

Balandžio 21 dienos duomenimis, Lietuvos žemės ūkio ministro sprendimo laukia jau kantrybę prarandantys 104 ūkininkai iš Seinų, Punsko, Rutka Tartako, Šipliškių ir Vižainių valsčių.

„Dauguma jų – Punsko ir Seinų krašto lietuviai“, – sakė V.Liškauskas.

Lenkijos ūkininkai žemių turi visame pasienio ruože – Kalvarijos, Vilkaviškio ir Lazdijų savivaldybėse. Grupelė Lietuvos ūkininkų irgi darbuojasi Lenkijos pasienio zonoje.

Lenkai taip nesielgtų

Punsko viršaitis V.Liškauskas yra tarsi diplomatas. Iš jo neišgirsi kategoriškų teiginių, nors gali pajausti apmaudą, kurį dėl lėtapėdžių Lietuvos valdininkų patiria paprasti Punsko žmonės.

„Kreipėmės į Lietuvos Vyriausybę, į žemės ūkio ministrą, paaiškinome, kaip mums tai svarbu. Pirmasis ministro sprendimas mus labai nuliūdino, kreipėmės dar kartą, pateikėme tikrai svarbius argumentus, labai tikiuosi, kad į mūsų prašymą bus atsižvelgta“, – kalbėjo V.Liškauskas.

O štai viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis ne toks kantrus: „Tai – Lietuvos valdžios akibrokštas. Apmaudu, kad Lietuvos valdžios vyrai atsuko mums nugarą. Suprantu, kad padėtis išskirtinė, tačiau juk mes nereikalaujame nuolaidų. Yra ir žmogiškoji pusė. Deja, daug kas Lietuvoje prarado tautinio solidarumo jausmą, nesupranta arba nenori suprasti mūsų krašto ir jo gyventojų specifikos. Lenkai su savo tautiečiais tikrai taip nepasielgtų.“

Ministras A.Palionis pareiškė kalbėjęsis su Lenkijos ūkininkais ir nutaręs, kad lietuviai ūkininkai supranta situaciją ir karantino metu esą pasirengę lenkams atlikti visus šiuo metu būtinus darbus.

Pakalbinome Lazdijų rajone ūkininkaujantį Kęstutį Sujetą: „Galėtume kaimynams pagelbėti bėdoje, tačiau manau, kad būtų paprasčiau, jeigu ūkininkams būtų leista atvažiuoti su technika, juk su ja viruso neatveši. Atvažiuotų, įdirbtų žemę ir išvažiuotų, kaip kiekvieną dieną valstybės sieną kerta krovininiai automobiliai.“

Visiems būtų naudinga

Kai kuriems skaitytojams kils klausimų – kaip ir kodėl Lenkijos ūkininkai įleido šaknis Lietuvoje? Pasak V.Liškausko, nuo 2004-ųjų, kai abi valstybės įstojo į ES, tarp Lenkijos ir Lietuvos iš esmės neliko valstybinės sienos, sumažėjo kliūčių bendrauti, kurti šeimas, kiti gavę pilietybę įgijo teisę įsigyti žemės, treti tik talkina giminaičiams, technikos stokojantiems bičiuliams, o daugiausia yra išsinuomojusių žemės. Kodėl tų žemių neišsinuomoja Lietuvos ūkininkai?

„Daug pasienio žemių priklauso senyviems savininkams, kurie neįstengia patys dirbti, o kam nuomoti – jų teisė. Žinoma, šiek tiek keista, kad Lietuvoje žemę nuomojantys Lenkijos ūkininkai sugeba išpešti naudos net negaudami tiesioginių išmokų“, – stebisi K.Sujeta.

Paaiškinsime. Nors Lietuvai skiriamos tiesioginės išmokos atitenka žemės savininkams lietuviams, Lenkijos ūkininkai nelieka nuskriausti, nes ES paramą gauna ir už parduodamos produkcijos kiekį. Todėl nesistebėkite Lenkijos pusėje radę vidutinį pieno gamybos ūkį, teturintį kelis hektarus žemės. Toks ūkininkas pašarų atsiveža iš Lietuvos, o pieną parduoda brangiau superkančioms Lenkijos įmonėms. Taigi nauda abipusė ir nė viena pusė nesijaučia nuskriausta.

Įdomu tai, kad ūkininkas K.Sujeta valdininkams pateikė dar vieną itin svarbų argumentą: „Manau, kad koronavirusas dar ilgai mus kamuos, todėl yra didelė tikimybė, kad jau netolimoje ateityje gali kilti problemų dėl maisto trūkumo, taigi valdininkai turėtų ne statyti kliūtis, o jas naikinti ir sudaryti galimybių ūkininkams didinti gamybą.“

Kreipėsi į konsulę

Įmigus Lietuvos žemės ūkio ministrui A.Palioniui, Lenkijos ūkininkų organizacijos pagalbos suskubo ieškoti ir LR Užsienio reikalų ministerijoje. Arčiausias kelias – kreiptis į LR konsulę Seinuose.

„Taip, sulaukėme Lenkijos ūkininkų prašymų. Vienas iš jų – Palenkės vaivadijos žemės ūkio rūmų kreipimasis. Jie pateikė ir ūkininkų sąrašą, kurį dar papildėme. Apie tai informavau LR Užsienio reikalų ministeriją. Kadangi Lietuvos Vyriausybė spręsti šį klausimą patikėjo Žemės ūkio ministerijai, jai ir persiunčiau minėtą kreipimąsi. Vėliau sužinojau, kad ministerija pateikė daug sunkiai įgyvendinamų reikalavimų, pavyzdžiui, kaip supratau, reikalavo, kad Lietuvoje žemės turintys Lenkijos ūkininkai gyventų prie turimos žemės, taigi galiausiai priėmė neigiamą sprendimą“, – aiškino konsulė Izolda Bričkovskienė.

LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Egidijus Vareikis priminė, kad šio klausimo komitete nesvarstė, bet išsakė nuomonę kaip politikas: „Suprantu, kad Lenkijoje ir Lietuvoje karantino sąlygos yra skirtingos, tačiau juk galimos išimtys. Reikėtų išsiaiškinti niuansus ir priimti abiem pusėms tinkamą sprendimą. Negaliu kalbėti už žemės ūkio ministrą, tačiau galiu patikinti – jo vietoje tokio sprendimo ieškočiau.“

Susitaria su visais

Susidariusios situacijos nesupranta ir Lenkijos Žemės ūkio rūmų prezidentas Viktoras Šmulevičius: „panaši problema buvo su visomis kaimyninėmis šalimis. Tačiau ir su Čekija, ir su Vokietija greitai radome bendrą kalbą. O ten ūkininkų buvo gerokai daugiau. Tik su Lietuva kažkodėl viskas užstrigo. Labiausiai keista, kad Lietuva skriaudžia saviškius, lietuvius, gyvenančius Lenkijoje. Keista, kad nesugebama išspręsti tokią paprastą situaciją“, - kalbėjo V.Šmulevičius.

Vyriausybė žadins ministrą

„Valstiečių laikraščio“ žiniomis, Lietuvos Vyriausybė artimiausiame posėdyje, regis, ketina pažadinti snūduriuojantį žemės ūkio ministrą. Palauksime, o ministrui priminsime žemdirbių išmintį: „Viena pavasario diena metus maitina.“

Negalima rodyti ambicijų

ELTA nuotr.

Arūnas Svitojus, LR Žemės ūkio rūmų pirmininkas

Nesistebiu, kai mano anūkė užsispiria ir sako: „Ne, aš to nedarysiu!“. Bet ministras neturi teisės pasiduoti savo ambicijoms. Pirmą kartą apie šią problemą su žemės ūkio ministru kalbėjau prieš mėnesį. Tada nemaniau, kad taip nutiks. Tai tikrai ne vieta demonstruoti ambicijas. Lenkija yra labai svarbi mūsų partnerė ginant savo interesus ES. Kita vertus, niekas ir neprašo atšaukti karantino reikalavimų. Kalbame apie būtinus darbus karantino metu. Juk jeigu ūkininkas dabar neįdirbs žemės, jis praras didelę derliaus dalį. Variantų yra daug ir buvo laiko juos aptarti. Man teko bendrauti su Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministru – supratau, kad jis yra labai atsakingai besielgiantis žmogus. To palinkėsiu ir mūsų ministrui.

Turime būti lankstesni

Žygimantas Pavilionis, Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV

Griežtas Žemės ūkio ministerijos atsakymas yra nepriimtinas. Turime būti lankstesni, ieškoti kompromisų. Mano žiniomis, ūkininkai neprašo jiems suteikti lengvatų, nesilaikyti karantino reikalavimų. Jie prašo suteikti galimybę dirbti ir tai yra sritis, be kurios mes visi neišgyventume. Juo labiau, kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje svarstoma apie karantino švelninimo galimybes. Ne atšaukimo, bet švelninimo. Esant tokioms aplinkybėms tikrai galima nustatyti tvarką, kurios abiejų valstybių ūkininkai turėtų laikytis, bet reikia ūkininkams suteikti galimybę atlikti darbus, kurių neįmanoma atidėti. Negalime tų žmonių prašymų ignoruoti dar ir todėl, kad jiems Lietuva irgi tėvynė. Supraskime jų jausmus ir indėlį saugant lietuvybę. Juo labiau, kad Lenkija jiems suteikė tokią galimybę.

Ne laikas pešiotis

Andriejus Stančikas

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Šiandien ne laikas pešiotis dėl žemių, kurias Lietuvoje dirba kaimyninės valstybės ūkininkai. Juk gyvenime susiklosto įvairių situacijų. Štai prieš kelias dienas telefonu kalbėjausi su vienu Lenkijos piliečiu, kuris vedė lietuvaitę ūkininkę. Dabar jis negali patekti į Lietuvą dirbti čia likusios žmonai priklausančios žemės. Jie neprašo jokių išimčių, neima tiesioginių išmokų, tik nori ir turi teisę dirbti savo žemę. Tokių žmonių yra ir daugiau, o mes privalome jiems numatyti galimybes naudotis savo nuosavybe. Neatmeskime ir santykių tarp valstybių. Mes labai daug klausimų Briuselyje sprendžiame pasinaudodami Lenkijos pagalba. Perdėtas užsispyrimas nenaudingas pirmiausia mums.