Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Meilės pinklės valdžiai

„Pastarąją savaitę visuomenė ūžia apie Lietuvos politikų meilės klystkelius. Tam skiriama tiek daug dėmesio, kad atrodo, jog jokių kitų problemų ir aktualių klausimų šalyje neliko. Kodėl asmeninių Seimo narių santykių analizei skiriama tiek daug laiko?“ – klausia Vitalija iš Kupiškio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Valdžia ir seksualumas visada buvo siejami. Pavyzdžiui, antikinėje Spartoje nevedusius tam tikro amžiaus vyrus vadindavo beteisiais ir skirdavo jiems tokius pačius darbus, kaip ir vergams. Turbūt daugeliui girdėtas ir romėnų išradimas – viengungių mokestis, kai iš viengungių būdavo atimamos paveldėjimo teisės. Karaliams, kitiems aukštuomenės žmonėms itin svarbus buvo įpėdinis. Viduramžiais neturintys įpėdinių valdovai galėjo net prarasti sostą. Taigi valdžios ir seksualumo sąsajos egzistavo jau nuo senų senovės. Ir nors yra apipinti daugybe mitų, kai kurie principai veikia ir šiandien.

Nuo seno aukštesnes pozicijas visuomeninėje hierarchijoje užimantiems žmonėms būdavo priskiriama ypatingų seksualinių teisių ir pareigų. Aiškiausia to iliustracija – pirmosios nakties teisė, kai žemesnio luomo mergina prieš tekėdama turėdavo ateiti į feodalo miegamąjį. Toks parodymas, kad kai kurie vyrai yra pranašesni už kitus, gyvavo ganėtinai ilgai. Amerikoje iki pat vergovės panaikinimo 1863 m. egzistavo panaši tradicija, tik ten žemvaldžiai į miegamąjį kviesdavosi juodaodes merginas. Kai kurių vyrų išskirtinumo pabrėžimas labai gerai matomas ir haremuose, kur aukštesnio socialinio statuso žmogus oficialiai galėjo turėti ne vieną žmoną. Pavyzdžiui, Turkijos sultonai savo haremuose turėjo ir daugiau nei tūkstantį moterų. Šie praeities principai nėra dingę, jie pasikeitė, transformavosi, bet veikia ir šiandien, ypač politikų gyvenime.

Šiandieninėje visuomenėja egzistuoja prieštaravimai. Įsivaizduokime du politikus: vieną seksualiai aktyvų, kuris turi ne tik žmoną, bet ir meilužę bei dar kelias drauges, o kitą – seksualiai neaktyvų, kuris gyvena skyrium nuo žmonos ir su ja susimato tik kartą per mėnesį. Kaip manote, kuriam labiau simpatizuos Lietuvos rinkėjai?

Didelė dalis jų išgirdę apie seksualiai aktyvų politiką gudriai nusišypsotų ir pasakytų, kad jis – tikras vyras. Išgirdęs apie skyrium nuo žmonos gyvenantį politiką rinkėjas taip pat gudriai nusišypsotų ir pagalvotų, kad toks tikriausiai ir politikoje nieko gero nesugebėtų nuveikti. Akivaizdu, kad abu šiuos atvejus mes siejame su seksualumu. Iš tikrųjų atsakymo, kuris politikas geriau dirbtų, nėra. Remiantis kitų šalių tyrimais, galima sakyti, kad Europoje yra daugiau tokių, kurie pirmenybę suteiktų „seksualiajam“ politikui. Tačiau kartu būtų tikimasi, kad jis bus pakankamai sumanus, neištikimybę žmonai sugebės nuslėpti, neišsiduoti, neįsivels į jokius skandalus.

Kaip matome, visuomenės reikalavimai gana smarkiai prasilenkia su moralės principais. Lietuvoje anksčiau taip pat yra kilę keli „sekso“ skandalai. Vienu atveju Seimo narys įkliuvo į žaliaakės žurnalistės provokacijas ir žadėjo jai gražią ateitį bei malonius nuotykius, kitu – kitas parlamentaras eksperte prisistačiusiai moteriai siuntinėjo trumpąsias žinutes ir kvietė susitikti.

Kas yra įdomu šiuose lietuviškuose „sekso“ skandaluose? Ogi tai, kad jie buvo be sekso. Tačiau reikia nepamiršti, kad jei į tokią situaciją patektų koks didelės bendrovės vadovas, įmonės veiklai tai nepakenktų, o į meilės pinkles įsipainiojęs politikas gali prarasti savo postą, pakenkti atstovaujamai politinei krypčiai.

Tikėtina, kad lietuvių politikai supranta, kas jiems gresia už nuotykius už šeimos ribų. Taip pat tikėtina, kad po truputį Lietuvos rinkėjai ims labiau domėsis politikų programomis, jų politiniais veiksmais, o ne paskalomis ir plepalais.

Žinoma, paskalos ir plepalai irgi turi savo visuomeninę vertę. Juk norint prie kavos puodelio pasišnekėti apie kurios nors politinės partijos ekonomikos programą ar planus švietimo srityje reikia būti bent minimaliai su jais susipažinus. O pašnekėti apie politikų meilės nuotykius yra daug lengviau.

Linkiu, kad apie pastaruosius kalbėtume vis mažiau.

Rekomenduojami video