2017 m. lapkričio 3 d. paskelbtoje medikų peticijoje reikalaujama 30 proc. padidinti atlyginimus, įteisinti ir užtikrinti minimalų gydytojo bei slaugos personalo skiriamą laiką pacientui, sustabdyti finansinių sankcijų už netyčines klaidas taikymą, visus teisės aktus rengti kartu su medicinos darbuotojų profesinėmis sąjungomis ir organizacijomis. Apie tai „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su šeimos gydytoju Gediminu Urbonu.

Kodėl gimė Lietuvos medikų sąjūdis?

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė daug sveikatos apsaugos ministrų. Deja, iki šiol nebuvo daroma sisteminių sprendimų, nebuvo bendros strategijos ir tikslo, o pokyčiai sveikatos priežiūros sistemoje vyko gana chaotiškai. Pasikeitus valdžiai, visos reformos buvo stabdomos ir pradedamos naujos. Todėl šiuo metu turime tokią sveikatos sistemą, kuriai akivaizdžiai trūksta tvarumo. Nepakanka ir finansavimo, bet dalis politikų tikina duosią pinigų tuomet, jei sutvarkysime sistemą iš vidaus.

Įvairiausių medikų draugijų lyg ir netrūksta, bet jos mažai įtakingos. Neretai Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) jomis manipuliuoja, į posėdžius dažniausiai kviečiamos tos, kurios yra tinkamos reikiamu momentu. Tarkim, Lietuvos gydytojų sąjunga yra pakankamai aktyvi, turi apie 8 tūkst. narių, išplėtota gydytojų teisinės apsaugos struktūra, tačiau organizacijai trūksta viešumo ar viešinimo, ką ji daro ir ką gali padaryti. Ilgametis profsąjungos vadovas Liutauras Labanauskas laikui bėgant pradėtas tapatinti su Sveikatos apsaugos ministerija. Taip atsitiko tikriausiai dėl neribojamo šios profesinės sąjungos vadovo kadencijų skaičiaus. Be to, Lietuvoje vyrauja visuotinio atsinaujinimo ir atsijauninimo vajus, todėl šiuo metu organizaciją imta kritikuoti.

Niekaip neišsprendžiama antro lygio ligoninių problema, jose dirbantys žmonės daug metų nežino, kokia jų perspektyva. Antro lygio ambulatorines paslaugas teikiantiems gydytojams apmokama tik už dalį konsultacijų. Specialistų darbo įkainis toks, kad gydytojai skatinami siekti kiekybės, o ne kokybės, jie stengiasi pakonsultuoti kuo daugiau pacientų, kad būtų įvykdytas iš anksto įstaigos sutartyje su Teritorine ligonių kasa numatytas planas.

Gediminas Urbonas

Daugiau kaip dvidešimt metų garsiai buvo deklaruojama, kad pirminei sveikatos priežiūrai skiriamas didžiulis dėmesys, nors tikrovėje nei finansavimas, nei įstatymai nebuvo palankūs šiai sričiai. Todėl situacija yra tokia: šiuo metu 2 100 šeimos gydytojų suteikia apie 7 milijonus konsultacijų per metus. Šie gydytojai susiduria su didžiuliu pacientų srautu. Sveikatos apsaugos  ministras Aurelijus Veryga patvirtino, kad daugiau kaip 70 proc. pacientų pasitiki savo šeimos gydytoju, tačiau, deja, yra labai didelė disproporcija tarp pacientų pasitikėjimo gydytojais ir tomis galimybėmis, kurios jiems suteiktos. Jie apkrauti techniniu darbu vykdant profilaktines programas, įvairiausių „pažymų dėl pažymų“ rašymu, lėtinėmis ligomis sergančių pacientų siuntimu pas specialistus dėl vaistų pratęsimo. Portalas e.sveikata.lt nuolat „lūžta“, jį būtina tobulinti. Per pastaruosius dvejus metus per pirmines sveikatos priežiūros įstaigas nuvilnijo ligonių kasų ir akreditavimo tarnybos patikrinimai. Buvo nustatyta „žala“ Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetui, bet dalis įstaigų vėliau teismuose įrodė, kad buvo teisios. Medikai su nerimu laukia kitų metų sausio 1-osios, kai įsigalios įstatymo pataisos dėl pacientų aptarnavimo terminų. Idėja pasikalbėti apie šias problemas kilo prieš dvejus metus feisbuke susikūrusioje grupėje „Lietuvos šeimos gydytojai“, į kurią pamažu įsitraukė apie 700 aktyvių šeimos gydytojų. Viešos diskusijos iniciatorius buvo profesorius Vytautas Kasiulevičius.

Kokie svarbiausi klausimai, kuriuos pradėjo kelti gydytojai?

Tai ne tik finansavimo ir atlyginimo klausimai.Būtina tobulinti teisinę bazę, kad ji padėtų gydytojui atlikti savo pareigas. Kaip minėjau, daug bėdų yra ligoninių ir specialistų lygmeniu, bet aš esu šeimos gydytojas, todėl man geriau žinomos pirminės sveikatos priežiūros problemos. Ypač daug klausimų kyla išrašant kompensuojamuosius vaistus. Per pastarąjį dešimtmetį Kompensuojamųjų vaistų kainyne padaryta tiek pakeitimų, įvesta įvairių apribojimų, praktiškai nebėra ligos, kuriai jie nebūtų taikomi.

Teritorinė ligonių kasa, kuri taip nenori išleisti daugiau pinigų sveikatos priežiūros paslaugoms, sukūrė painų, pilną dviprasmiškumų, nutylėtų frazių ir kontrolių mechanizmą, kurį pati kontroliuoja. Pacientui, vartojančiam tris vaistus kraujospūdžiui gydyti, kasmet privaloma kardiologo konsultacija, kitaip negalima kompensuoti gydymo. Vaistai nesikeičia penkmetį, bet gauti siuntimą ir užimti eilę būtina. Pacientas, gydomas nuo depresijos ar prostatos hiperplazijos, privalo apsilankyti pas specialistus du kartus per metus, nors gydymas nekeičiamas. O jei pacientas pavėluoja mėnesį pas specialistą, vaistus išrašęs gydytojas susimoka už paciento gydymą. Dabar prasidėjo įvairios patikros dėl psichotropinių vaistų išrašymo. Sutinku, kad lietuviai jų suvartoja pernelyg daug, bet šiuo metu tai perdėtai eskaluojama. Šeimos gydytojai jų pacientui išrašyti lyg ir negali, bet kas turėtų tai daryti, nėra jokių nuorodų.

Žinoma, gydytojams pagalbos nesuteikia ir elektroninė sveikatos sistema – išryškėjo daug netobulumų, ji nuolat stringa. Bėda ta, kad ši sistema neapsaugo šeimos gydytojo nuo klaidos. Jei netyčia supainiosi kodą, vėl būsi baudžiamas.

Paskutinė naujovė – tai kompensacija už kraujo krešėjimą veikiančius vaistus. Sveikatos ministerija aiškina, kad viskas paprasta, siūlo pacientams kreiptis į šeimos gydytojus, tačiau praktiškai jiems labai sunku gauti kompensaciją.

Tačiau keliamas ir atlyginimų klausimas. Pasigirdo grasinimų, kad, jei jie nebus didinami, nuo Naujųjų metų bus pradėtas streikas?

Dabar kalbama apie daugelį problemų, tarp kurių yra ir finansinis klausimas. Reikia labai aiškiai suprasti, kad streiką gali skelbti tik profesinės sąjungos. Šį klausimą galėtų kelti Lietuvos gydytojų ar Lietuvos slaugytojų sąjunga, profsąjungos, bet ne peticiją pasirašę gydytojai. Kita vertus, peticija sulaukė didžiulio medikų palaikymo, todėl jos pagrindu greičiausiai bus įkurta visuomeninė organizacija. Šiandien apie streikus niekas nekalba, svarbiausia – pradėti kalbėti apie įsisenėjusias problemas ir jas spręsti.

Medikai laukia ne deklaracijų, o darbų.