Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mažuose miesteliuose gali pajusti lietuvio sielą

Jau mėnuo, kaip Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje praktiką atlieka teologijos studentas iš Prancūzijos 31 metų Arthur Laisis. Vyras puikiai kalba lietuviškai, tik kartais prancūziškai ryškiai taria „r“. Kad tai nėra lietuvis, išduoda ir prancūziško stiliaus laikysena, ir apranga.

Kelias pasisuko į bažnyčią

Lietuvių kalbą vyras sakė mokytis pradėjęs 2012 metais. Jis yra studijavęs klasikinę filologiją. Vėliau nutarė domėtis gyvąja kalbotyra ir indoeuropiečių kalbomis, po to pradėjo gilintis į baltistiką.

Arthur moka ir skandinavų kalbas, tai šiek kiek palengvino lietuvių kalbos mokymosi procesą.

Lietuvių kalbą vyras studijavo Olandijoje, po to savarankiškai – gyvendamas Prancūzijoje. Studijavo ir Vilniaus bei Klaipėdos universitetuose.

Lietuvoje jis sako neturintis jokių šaknų, yra tikras prancūzas, kilęs iš Bretanės.

Vyro kelias į tarnystę bažnyčioje pasisuko studijuojant magistrantūroje.

„Pagalvojau, kad kalbininkų netrūksta. Mačiau, kad bažnyčioje trūksta teologų, Dievo žodžio skelbėjų.

Pamaniau, kad būsiu naudingesnis tarnaudamas čia“, - sakė jis.

Prancūzijoje yra daugiau protestantų nei Lietuvoje, bet irgi nedaug – vos 3 procentai.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje praktiką atliekantis prancūzas pats nėra kilęs iš protestantiškos šeimos, jo tėvai nereligingi.

„Mano kelias į tikėjimą prasidėjo prieš dešimtį metų. Ėjau nuo vienos bažnyčios prie kitos, vienur ar kitur nusivildavau. Vėliau suvokiau, kad turiu įsitraukti į darbą bažnyčioje, tik tada padarysiu įtaką“, - sakė jis.

Šiuo metu jis Prancūzijoje baigia bakalauro studijas. Jei bus Dievo valia, po dvejų metų turėtų būti ordinuotas į kunigus. Savo ateitį jis sieja su Lietuva.

Biržai – turtingas kraštas

Daugiau nei mėnesį prabuvęs Biržuose Arthur sakė puikiai besijaučiantis tiek čia, tiek visoje Lietuvoje. Jam laiką patinka leisti ne didmiesčiuose – Vilniuje ar Kaune, bet mažuose miesteliuose ir kaimuose.

„Mažuose miesteliuose gali pajusti lietuvio sielą“,- sako jis.

Kokia ta lietuvio siela? Atspari – tai teigiamas dalykas. Ir kukli – gal kiek neigiama prasme. „Žmonės nelabai reiškiasi, nelabai pasako savo nuomonę. Tas matyti ir bažnyčioje. Nuo senų laikų vyrauja toks modelis – kunigai turi daug ką daryti, bet parapijiečiai mažai įsitraukia į bendruomenės veiklą, dažnai lieka nuošalyje. Tarkim, daug žmonių pamaldų metu atsisako skaityti tekstą.

Prancūzijoje yra kitaip. Kartais būna netgi taip, kad kunigai aktyviems parapijiečiams turi pasakyti, kad jie yra vadovai ir autoritetai“, - kalbėjo prancūzas.

Teologijos studentas pastebėjo, kad Lietuvoje itin laikomasi istorinio tęstinumo. Žvelgiant į bažnytinę teisę, ji siekia pačias reformacijos ištakas.

„Tai gali turėti ir teigiamų dalykų, ir trukdyti. Reikia, kad į bendruomenę ateitų daugiau žmonių, nebūtinai iš šakninių reformatų šeimų, ir juos reikėtų draugiškai priimti. Tuo tarpu bažnyčios vadovybė mato, kad kai ką reikia pertvarkyti, ir tai daro“,- kalbėjo pašnekovas.

Aišku, mūsų šalį, kaip ir daugelį kaimynių, palietusi emigracija. Bet čia yra ir ką veikti tikėjimo mokytojams.

Biržų miesto istorija labai turtinga tikėjimo atžvilgiu. Čia kelios bažnyčios, bene vienintelėje vietoje visoje Lietuvoje, o tai esąs didelis privalumas.

Nustebino mirusiųjų pagerbimo tradicija

Prancūzą labai nustebino vasarą vykstančios kapinių šventės, kurių rengimas yra gili tradicija ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Jos, anot prancūzo, unikalus dalykas, sunkiai įsivaizduojamas Europos kontekste.

Į šias kapinių šventes atvažiuoja žmonės, kurie tėviškėje ta proga apsilanko bene kartą per metus – gyvena kitur arba yra emigravę į užsienį. Kunigai irgi supranta, kad šiuos žmones jie sutiks kartą per metus.

„Bendruomenėse žmonių santykis su mirtimi ypatingas. Bažnyčioje labai svarbus mirusiųjų prisiminimas. Mes Prancūzijoje nesimeldžiame už mirusiuosius. Čia kunigai ne tik laidoja mirusius, bet ir juos prisimena per apeigas. Pamaldų metu minimi mirusieji, tuo metu sustoja ir meldžiasi į bažnyčią atėję jų artimieji“, - kalbėjo A.Laisis.

Pabuvęs keliose kapinių šventėse jaunas teologas sakė suvokęs, kad jos yra tarsi kaimo ritualas.

„Kai kaimai nyksta, gražu, kai žmonės suvažiuoja į vieną kaimą. Tai yra bažnyčios istorijos dalis. Kartu yra galimybė žmonėms, kurie mažau lankosi bažnyčioje, sueiti į kontaktą“, - svarstė pašnekovas.

Per kapų šventę jį nustebino žmonių prašymas palaiminti atskirą kapą. Tačiau suprato, kad kunigas jo nešventina, o tiesiog meldžiasi už mirusįjį.

„Žmonės prisirišę prie vietovių, suvokia bažnyčią per tautos ar giminės istorijos prizmę. Žmogaus santykis su Dievu ne toks gilus“,- stebėjosi jaunas teologas.

Nors jis pastebėjo, kad tas būdinga ir Prancūzijos mažų kaimų bendruomenėms.

Nuliūdino senelių gyvenimo sąlygos

Arthur Laisis Biržuose buvo nustebintas ir kitais dalykais. Vos atvykęs į Biržus jis be didelių formalumų buvo įtrauktas į bendruomenės veiklas. Iškart nedelsiant jam teko ruoštis vaikų stovyklai, dalyvauti daugiau nei dešimtyje apeigų. Lankėsi senelių globos namuose. Pirmą kartą gyvenime teko pamokslauti vaikams – jį labai nustebino, kad vaikai pamokslo klausėsi.

Kitą savaitę jis dalyvaus Kėdainių rajone vyksiančioje šeimų stovykloje.

Jis pastebėjo kad Lietuvos bažnyčiose daug kas vyksta per apeigas. Žmonės rečiau kunigus kviečiasi į namus. Be to, čia bažnyčia daugiau matoma kaip pastatas, vietovė, o ne bendruomenė. Mažai lankomasi senelių globos namuose, ligoninėse.

Laisis su viena savanore lankėsi Nemunėlio Radviliškyje veikiančiuose Onos Milienės globos namuose. Jam slogų įspūdį paliko sunkios, po kelis žmones kambariuose būnančių senolių gyvenimo sąlygos bei tai, kad jie turi mažai pramogų. Jo nuomone, tokios sąlygos yra daugelyje Lietuvos socialinės globos įstaigų.

Biržai pašnekovui atrodo kaip ypatingas kraštas. Jis tai pajuto su vaikais plaukiodamas ežere ir iš tolo matydamas pilies bei bažnyčios vaizdus.

Jau septintus metus besilankantis Biržuose prancūzas sako pastebintis miesto pokyčius. Anot jo, Biržai gražėja.

Paklausus, kokia mėgstamiausia vieta Biržuose, vyras teigė atsakysiąs kaip turistas. Aišku, ilgiausias šalyje tiltas per Širvėnos ežerą, vedantis į Astravo parką.

Galimybė atsigręžti į Dievą

Prancūzas teologas sako ilgai nežinojęs, ar jis galės atvykti į Lietuvą dėl siaučiančio koronaviruso. Tai padaryti pavyko, nes dvi savaites atvykėliams iš Prancūzijos nebuvo karantino. O štai grįžus į gimtąją šalį gali tekti izoliuotis.

Jis mano, kad šios epidemijos ateitis yra Dievo rankose. Neatmeta, kad būtent jis siunčia išbandymus.

„Prancūzijoje ši epidemija pradėjo plisti būtent nuo vienos mūsų parapijos. Bažnyčia dėjo daug pastangų, kad žmonėms padėtų per socialinę ir dvasinę veiklą. Daug žmonių grįžo prie Dievo. Kas nekentėjo nuo šios ligos, liko dėkingi tam laikui, kai galėjo sustoti ir pamąstyti“, - kalbėjo pašnekovas.

Jis priminė, kad Biblijoje yra toks motyvas, kaip dykuma. Sunku joje išgyventi, joje buvo gundomas Jėzus. Bet Dievas į ten siunčia, kai nori eiti į kontaktą su žmogumi.

„Mes atsiradome tam tikroje dykumoje, bet tai yra galimybė atsigręžti į Dievą“, - sakė A. Laisis.

Karantino laikotarpiu jam teko dirbti nuotoliniu būdu su savo studentais. Jo parapijoje pamaldos buvo įrašomos ir transliuojamos internetu.

Pašnekovas pastebėjo, kad Lietuvos bažnyčiose pamaldos internetu irgi vis dažniau transliuojamos. „Tai yra iš dalies pliusas, nes į pamaldas atvažiuoja dešimtys, o internetu jas stebi šimtai. Bet mes norime žmones kviesti fiziškai atvykti į bažnyčią, nes yra rizika, kad dalyvaudami pamaldose internete žmonės gali likti stebėtojais. O reikia pačiam dalyvauti pamaldose“, - kalbėjo teologas.

Pasilikti bendruomenėje

Ko lietuvaičiams ir biržiečiams jaunas teologas iš Prancūzijos linkėtų? Aišku, pirmiausia pasilikti gyventi savo šalyje.

„Pasilikti, kurti, nebūti vien savo gyvenimo ar bendruomenės veiklos stebėtojais, būti jos nariais“, - sako Arthur Laisis.

Jurgita Morkūnienė

Rekomenduojami video