Išsiilgusieji žalumos žvilgsnį gali paganyti žiemos soduose. Vienas jų – visuomenei atvira Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) oranžerija. Joje savaip matyti augalus, lytėdami juos pirštais, gali tie, kam likimas pagailėjo regėjimo dovanos.

Vilniaus Antano Jonyno vidurinės mokyklos vienuoliktokė Brigita Narmontaitė, apsilankiusi LEU žiemos sode, sužinojo, kokie įdomūs ir skirtingi gali būti tolimųjų kraštų augalai.

Dalijasi žiniomis

LEU oranžerijos vedėja Teresė Jokšienė džiaugėsi, kad praėjusiais metais žiemos sodas buvo pritaikytas ir neįgaliesiems – praplatinti takai ir iš kiemo pusės padaryta patogi įvaža judėjimo negalią turintiems lankytojams.

„Dygliuotieji sukulentai apjuosti tvirta atrama, kad visiems, ypač silpnaregiams, būtų saugu juos apžiūrėti“, – džiaugėsi botanikos dėstytoja T.Jokšienė. Greitai bus septyniolika metų, kai ji kiekvieną dieną, padedama studentų, puoselėja augalus. Apie T.Jokšienę ne vienas pasakytų, kad ji augalus mato širdimi. Žiniomis ir meile apie žaliuosius žmogaus bičiulius ji mielai dalijasi su visais, kurie nori pažinti ir pamėgti magiškąjį floros pasaulį.

Įkurta studentų reikmėms

Ekskursiją po didžiausią netradicinę žaliąją edukacinę erdvę – LEU oranžeriją Brigita pradėjo nuo teorinės dalies. Mergina Brailio raštu perskaitė parengtą informaciją apie oranžerijoje augančius augalus, sužinojo, iš kokių jie kraštų, kaip skirstomi pagal rūšis, klimato juostas. „LEU oranžerija įkurta 1999 m. Ji buvo sumanyta kaip studentų mokomoji bazė – biologijos, gamtos, geografijos specialybių būsimųjų mokytojų studijoms gilinti. Todėl stengtasi surinkti kuo daugiau ir kuo įvairesnių augalų, kad visų poreikiai būtų patenkinti. Augalų skaičių ir rūšių įvairovę lemia oranžerijos plotas ir klimato sąlygos. Oranžerija yra vėsaus atogrąžų klimato, pagal technines galimybes žiemą čia galima 14–16 °C temperatūra, – aiškino oranžerijos vedėja. – Kita vertus, daugelis augalų prisitaiko augti esant gana plačiam temperatūrų intervalui, todėl čia auginama ir atogrąžų, ir paatogrąžių augalų. Augalų kolekcijos nuolat pildomos, keičiamasi augalais su kolekcininkais“, – sakė T.Jokšienė. Pasak jos, žalioji LEU erdvė atvira visuomenei, čia gali būti rengiami įvairūs kultūriniai renginiai.

Lytėjo ir klausė

Pirmą kartą oranžerijoje viešinčiai Brigitai rūpėjo apžiūrėti kuo daugiau iš 800 oranžerijoje auginamų augalų. Juolab kad oranžerijos šeimininkė vaizdžiai pasakojo apie kiekvieną jų. „Čia galima pamatyti ir vabzdžiaėdžių augalų, daugybę orchidėjų rūšių, patirti, kaip augalas, prisilietus prie jo, pradeda krutinti visus lapelius, tarsi bandydamas nuo jį liečiančio žmogaus pabėgti, galima išvysti aukščiausią žolę – bananą, kuris kasmet sunokina keletą kekių vaisių“, – pasakojo T.Jokšienė. Brigita uoliai čiupinėjo kiekvieno augalo, apie kurį pasakojo pedagogė, lapus, stiebą, šakas, žiedus ar spyglius. Šių eilučių autorė irgi sekė jos pavyzdžiu. Savo nuostabai supratau, kad, palietus kamieną, lapus ar žiedus, galima sužinoti daug daugiau nei vien žiūrint.

Kalbantis lapas

A.Jonyno mokyklos moksleivę sudomino, ar auga po stikliniu stogu lianos. Juk joms reikia daug vietos, į ką nors kabintis, kad galėtų stiebtis aukštyn. T.Jokšienė parodė filodendrą, kuris orinėmis šaknimis kabinasi į visa, kas yra šalia, kad tik būtų arčiau dangaus. Jis gali užaugti net iki 300 metrų ilgio. „O štai garsusis chlorofitas, visų mėgstamas, nes valo orą. Jis augina palaipas, kurios turi šaknis, todėl labai greitai prigyja pasodintas į žemę“, – rodė pedagogė. Ji paprašė, kad Brigita patrintų rankose popiermedžio lapą ir paklausytų, kaip jis „kalba“ – liečiant šiurkštų jo paviršių pasigirsta čežėjimas. O štai sultingus ir švelnius kitoje tako pusėje augančių kalnarūčių lapus nuolat apgraužia šliužai, patekę į oranžeriją iš lauko. Tad oranžerijos darbuotojams tenka nuolat juos rinkti.

Skambantis keliautojų džiaugsmas

Kalnarūtės nukenčia nuo šliužų, o banano lapai – nuo žmonių. Palietusi didžiulį lapą, Brigita įsitikino, kad jis „iširęs“ per gyslas. Mergina sunerimo, ar tai nekenkia augalui. Oranžerijos vedėja paaiškino, kad kai kurie banano lapai sudrisko dėl to, kad juos nuolat užkliudo praeinantys pro šalį oranžerijos lankytojai. Ji paaiškino Brigitai, kad bananas, žolinis augalas, labai greitai vietoj sužalotojo užsiaugina kitą lapą. „Itin vertas dėmesio banano giminaitis – keliautojų medis, kilęs iš Madagaskaro. Vieni jo lapai nulinkę į pietus, kiti – į šiaurę, todėl jį pamatę keliautojai labai džiaugiasi, ypač jei būna nuklydę nuo kelio“, – linksmai pasakojo botanikė. Ji paragino Brigitą pabelsti į storus keliautojų medžio stiebus. Pasigirdo skambus garsas. Įdomu tai, kad LEU oranžerijoje vešintis keliautojų medis išaugintas iš Kanarų parvežtos sėklos.

Išgyvena gudrieji ir kantrieji

Netoli tako augantį pandų pamėgtą bambuką Brigita turėjo ilgai ir kantriai čiupinėti, kad pajustų vadinamuosius bamblius. Vandenyje augantis papirusas merginą nustebino kuokštu švelnių lapų. Teresė sakė, kad augalai labai gudrūs, tad mes turėtume iš jų mokytis. Botanikė priminė, kad augalai, pasak mokslininkų, subtilesni organizmai nei žmonės. Jie, pasak jos, vaizdžiai tariant, planetoje atsirado prieš dvi dienas, o žmonės – prieš dvi minutes. „Taigi, turėtume pagarbiau elgtis su tais, kurie padeda išgyventi planetoje gyvūnams ir žmonėms, – sakė T.Jokšienė. – Augalams reikia dėmesio, tačiau įkyrėti irgi nereikia. Jei dėmesio bus per daug ar per mažai, jie iškeliaus. Oranžerijoje reikia rasti bendrą kalbą su skirtingais augalais. Prisitaikyti prie trumpos dienos ir šaltų žiemų – nelengva užduotis, todėl visi, kurie nepakantūs rūstesnėms augimo sąlygoms, pas mus ir neauga.“

Įdomūs ir naudingi

Palietusi fikusą garbanotais lapais, kurių formą pakeitė selekcininkai, Brigita suabejojo, ar turėtų žmogus kištis į augalų gyvenimą, keisti jų prigimtį. Iš dalies jai pritarė ir T.Jokšienė. Selekcininkų darbas – būtinas, tačiau gal jis labiau reikalingas kuriant naujas žemės ūkio kultūrų veisles, nes laukiniai augalai savaime gražūs ir įdomūs. Botanikė parodė vilnamedį, iš kurio gaminama medvilnė, vata. Iš kelių jo sėkladėžių jau buvo išlindusi vilna. T.Jokšienė paprašė Brigitos pasiimti šiek tiek vilnos ir kelias sėklas, kurias moksleivė pažadėjo pasėti ir užsiauginti namuose vilnamedį. Itin vertas dėmesio, pasak botanikės, – citrinmedis. „Japonų mokslininkai nustatė, kad eterinis citrinų aliejus padeda sutelkti dėmesį dirbant kompiuteriu. Tuomet dirbama net 70 proc. našiau. Citrinų kvapas naikina bakterijas, tad namuose verta auginti net ir nederančius iš sėklos užaugintus citrinmedžius. Taigi, suvalgę citriną, sėklą įspauskite į žemę“, – ragino botanikė.

Nereiklusis alyvmedis

Įspūdingas augalas – alyvmedis, galintis augti kelis šimtus metų. Alyvmedžio lapai padengti vašku, kuris apsaugo augalą nuo kaitrių saulės spindulių. Kol kas augantis oranžerijoje alyvmedis nedidelis, dar nebrandina vaisių. „Alyvmedis gerai vešėtų bonsams auginti naudojamoje akadamoje ar net natūraliame iš molio gaminamame kačių kraike, kuris sušlapęs nesupuola. Skurdžiame substrate alyvmedžiai žaliuoja ir išlieka gyvi. Jeigu jis bus derlingas, augs intensyviai ir derės gausiai. Bet vargu ar pas mus užaugs vaisiai. Kad jie sunoktų, reikia 6–8 mėnesių karštos vasaros. O mūsų platumoje vasaros trumpos. Lieka auginti alyvmedžius tiesiog kaip gražius kambarinius augalus“, – ragino botanikė. Ji priminė, kad, norint, kad alyvmedžiai žydėtų, žiemą jie būtinai turi būti laikomi vėsiai – turi būti ne daugiau kaip 12 laipsnių šilumos. Tiktų net užsandarintas balkonas ar terasa.

Kantrieji sukulentai

Einant sukulentų karalystės link, T.Jokšienė Brigitai parodė ciką. Šis augalas, pasak jos, mena dinozaurų laikus. Natūraliai auga Japonijoje. Iš išorės švelniai, viliojančiai atrodančio ciko lapai – kieti ir šiurkštūs. Sukulentų pasaulyje pasitinka daugiau kaip 4 m aukščio ir kelių centimetrų kaktusai, įvairūs sukulentai. Teresė Brigitai atsargiai rodė, kuriuos augalus galima liesti. „Vaškuoti, plaukuoti, stori sukulentų lapai ne šiaip sau, – taip augalai stengiasi išgyventi, ištverti karštį ir šaltį, – aiškino oranžerijos šeimininkė. – Labai įdomūs augalai – litopsiai. Jie tarsi gyvi akmenėliai, primena grybus. Turi tik du lapelius, auga ten, kur labai sausa.“ Botanikė parodė mamiliariją. Ją patarė liesti labai atsargiai, nes augalo spygliai su kabliukais. Jei įsisegs į odą, bus sunku ištraukti.

Naudinga ir be viršūnės

„Užtat paprastosios vašingtonijos kamieną galima drąsiai paglostyti. Palmė jau rėmė stogą, todėl teko nupjauti viršūnę. Palmės kamienas tarnaus kaip atrama kitiems augalams. „Genėti šio augalo negalima, nes lapus paprastoji vašingtonija leidžia iš vienintelio stiebo viršūnėje esančio augimo pumpuro. Nupjovus viršūnę, augalas žūva. Paprastoji vašingtonija yra pavadinta pirmo JAV prezidento Džordžo Vašingtono garbei. Natūraliai auga Pietų Kalifornijoje, Vakarų Arizonoje, Vakarų Meksikoje. Užauga iki 20 m aukščio. Sumanius auginti tokią palmę namuose, reikia susitaikyti su mintimi, kad vėliau ar anksčiau ji atsirems į lubas“, – aiškino smalsiai moksleivei botanikė.

Šaknimis kabinasi į metalą

Brigita apžiūrėjo ir ąsotenį, kuris saldžiu nektaru vilioja vabzdžius. Tiesa, jos pirštas nepasiekė žiedo dugne esančio nektaro. Pajuokavome, kad kitą kartą einant į oranžeriją reikėtų atsinešti musių ir pamaitinti vabzdžiaėdį augalą. Palietusi araukariją, Brigita įsitikino, kad ne veltui ji vadinama medžiu, ant kurio niekada nenutupia paukščiai. Kiekviena araukarijos šakelė pasipuošusi statmenai augančiais spygliukais. „O štai singonis geba kabintis šaknimis į metalą. Kuo aukščiau pakils, tuo daugiau gaus šviesos“, – liečiančiai singonio šaknis Brigitai aiškino T.Jokšienė.

Jaučia žmogaus ketinimus

Baigiantis ekskursijai moksleivė sunerimusi pasiteiravo, ar patinka augalams, kai juos liečia žmonės. Botanikė patikino, kad jei jų nespaudžiame, netraiškome, nelaužome – viskas gerai. Pasak jos, augalai jaučia, kokių ketinimų vedami žmonės eina prie jų. „Nė vienas augalas nepakenks žmogui, jei jis tinkamai su juo elgsis“, – sakė Teresė. Brigitai ji padovanojo sansevjerą ir palinkėjo auginti namuose kuo daugiau augalų. Visos kelionės po oranžeriją metu mus lydėjo kanarėlių čiulbesys.