Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Maskoliškių fronte vyksta įnirtingi meno mūšiai

Poeto, vertėjo, literatūros ir meno kritiko Dainiaus Gintalo sodyba įsikūrusi vaizdingoje vietoje prie Širvintos upės, Maskoliškių kaime, Širvintų rajone. Čia rašytojas leidžia laiką su šeima, mėgaujasi vienatvės valandomis ir nuostabia gamta. Kartą per metus šią vietą užplūsta iš urbanizuoto pasaulio pabėgę neprofesionalūs dailininkai ir prasideda įnirtingi meno manevrai tapybos, skulptūros, poezijos ir muzikos srityse.

Antrieji namai

Akmenimis grįstas kelias, vedantis į D.Gintalo sodybą, dar mena čia buvusio dvaro laikus. Šalia sodybos – cūdauna vieta. Po milžinišku išdžiūvusiu ąžuolu pastatytas kryžius jai suteikia mistikos: tikrai gali patikėti, kad čia, kaip pasakojama, vaidenasi. Kitoje upės pusėje, ant kalvos, – sentikių, kitaip maskolių, kapinaitės. Iš čia ir Maskoliškių pavadinimas. Štai tokioje stebuklingą aurą turinčioje aplinkoje, milžiniškų medžių apsuptyje, šeimininkas mėgsta leisti dienas.

„Maskoliškės man ir mano šeimai tapo antraisiais namais, – meilės sodybai neslėpė šeimininkas. – Be šios šimtametės rąstų trobos, simpatiško svirnelio, taip pat šalia tekančios akmeningos Širvintos upės, kurioje pilna ondatrų ir bebrų, jau nebeįsivaizduoju gyvenimo. Gal todėl mūsų šeima vienuose namuose ilgai neužsisėdi, vis kraunamės mantą ir blaškomės – tai Vilnius, tai Maskoliškės.“

Būtent šiose apylinkėse iš kasdienybės ištrūkęs poetas, kritikas ir rašytojas daugiausia ir nuveikia – rašo, redaguoja.

Meniškai išpuoštos gyvenamosios erdvės. M. Ambrazo nuotr.

„Sodyba – mano tikrieji kūrybos namai, kur vienatvėje ir atskirtyje atsidaro juškos, – pasakojo jis. – Gaila, kad retokai ten vienas nuvykstu. O norėtųsi dažniau pabendrauti su pelėmis, žiurkėmis, kiaunėmis, kėkštais, krankliais bei visokiomis kinivarpomis, įsigraužiančiomis į vidų, kad pro tą angelę galų gale vėl išlįstų kokia gera eilutė ar visas eilėraštis.“

Kažkada šeima, panorusi leisti laiką gamtos apsuptyje, ieškojo sodybos Dzūkijoje prie Ūlos upės, tačiau juos sustabdė tais laikais buvusios aukštos kainos ir menka pasiūla. Nusipirkę šią sodybą, pradžioje nerimavo dėl triukšmo – aplinkui yra pakankamai daug kaimo turizmo sodybų, tačiau pavyko susitarti su kaimynais, ir tie atsižvelgia į šeimos norus. Šiandien Maskoliškės D.Gintalui tapo ne vien antraisiais namais, bet ir svarbia dvasine vieta.

„Maskoliškės man ir zoologijos sodas, ir ornitologijos draustinis, ir gyvenimo istorijų lobynas, ir kūrybinė irštva, ir sapnų sala, ir mažasis rojus, – prisipažino jis. – Žinoma, darbų čia pakanka – būtų gerai, kad žolė lėčiau augtų, o dabar nuolat reikia ją tarkuoti, jautiesi lyg su slibinu kovotum – nukerti galvą, o ji vis viena atauga.“

Į meno frontą vyrukai suvažiuoja ne tik su dažais ir teptukais, bet ir dar velniai žino su kuo. M. Ambrazo nuotr.

Kūrybos rojus

Pasak sodybos šeimininko, ši vieta kupina magijos. Vakarais ar naktimis sėdint prie laužo apima net kiek nejaukus jausmas, kad esi apsuptas paslaptingų gyvių, kurie šalimais nardo it juodam nakties vandeny besimaudantys velniai.

„Palėpėje duodasi šeškai, tik pastaruoju metu kažkaip jų nebesigirdi. Bet užtat kaip smagiai pasigirsta virš upės vagos pralekiančio paukštuko cypavimas. Taip susipažinau su tulžiu, dėl kurio apimtas smalsumo net žiūronus nusipirkau. O kokia gražuolė, pasirodo, yra volungė, kurią išvydau ant beržo, – tikras tropikų paukštis!“

Maskoliškės poetą paskatino sugrįžti prie vaikystės pomėgio – domėjimosi sparnuočiais, juk kadaise kruopščiai išstudijavo Tado Ivanausko knygą „Pasaulio paukščiai“. O ir kūrybinis šios vietos indėlis iš tiesų ženklus – čia gimė eilėraščiai, monooperos „Izadora“ ir muzikinio monospektaklio „Džiokeris“ libretai.

Nuo kvailystčių frontininkus saugo sodybos šeimininkės Erikos Gintalienės portretas. M. Ambrazo nuotr.

Vyrai be žmonų

Nuo 2000-ųjų kiekvienais metais sodyboje vyksta renginys, pavadintas Maskoliškių meno frontu.

„Susirenka dailės mėgėjai, ne profesionalai, – pasakojo šeimininkas. – Taip pasidarome šventę sau, savo bičiuliams ir bičiulių draugams.“

Meno fronto mūšiai – taip išradingai poetas vadina čia vykstančius pakvailioti ir atidžiau prie vizualiųjų menų prisiliesti nusiteikusių draugų ir bičiulių susibūrimus.

„Kadangi viską organizuojame savo pačių lėšomis ir gera valia, niekam nereikia atsiskaitinėti. Renginys, sakyčiau, yra kamerinio, pusiau uždaro pobūdžio ir visiškai laisvos dvasios“, – apibūdino menininkų mėgėjų sueigą D.Gintalas.

Pasak šeimininko, pagrindinis reikalavimas, kurio paprastai visi laikosi su didžiausiu malonumu, – atvykti į meno frontą be žmonų ar draugių, kurios gali gana smarkiai paveikti psichologinį klimatą, sukaustyti mintis ar veiksmus, sutrikdyti vyrų kelionę į sulaukėjimą ar sugyvulėjimą (gerąja prasme).

„Labai svarbu, kad Maskoliškėse vyrams atsivertų galimybės atsipalaiduoti nuo žmonų, tėvams – nuo vaikų, žmonėms – nuo sociumo“, – rimtai aiškino šeimininkas.

Po išdžiūvusiu ąžuolu pastatytas kryžius cūdaunai vietai suteikia mistikos: pasakojama čia kad čia vaidenasi. M. Ambrazo nuotr.

Šėliojimas be taisyklių

Pasak Dainiaus, Maskoliškių meno frontas išties būna pašėlęs, nes susirenka nuostabi kompanija, išsiilgusi laisvės nuo kasdienių įsipareigojimų ir suvaržymų. „Teptuką pagriebiu kartą per metus, būtent Maskoliškių meno fronto metu, šiaip mėgstu lipdyti iš molio – visokius snukelius, veidelius, kuriuos lipdau prie visokių indų – kur reikia ir kur nereikia. Į meno frontą vyrukai suvažiuoja ne tik su dažais ir teptukais, bet ir su visokiais pjūklais, grąžtais, šlifavimo mašinomis ir dar velniai žino kuo. Vienąkart fronte „dalyvavo“ ir senos markės 3D spausdintuvas. Pirmą kartą gyvai mačiau, kaip veikia tasai stebuklas“, – dalijosi įspūdžiais.

Vienas įvykis, iliustruojantis svarbiausią tokių sambūrių misiją – terapiją, ypač giliai įsirėžė poeto sąmonėje. Kartą dailininkas ir fotomenininkas Valdas Gilius atsivežė kokius tris šimtus litrų įvairiaspalvio statybinio akrilo, nes norėjo, anot jo paties, pasitaškyti su bičiuliais poetais.

„Ant pievos ištiesėme didžiulius atgyvenusius reklaminius tentus, pasiruošėme dažų, paleidome Grigorijaus Sviridovo siuitą „Laikas, pirmyn!“ ir prasidėjo tikra dažų orgija. Tais dažais taškėmės, dūkome, griuvinėjome, voliojomės. Viso to visuotinio šėliojimo rezultatas – didžiuliai tašistiniai psichodeliniai paveikslai, kurie buvo netgi eksponuoti parodoje Vilniuje“, – pasakojo D.Gintalas.

Pasak šeimininko, tai nuostabus potyris, kai reikia susiremti su kūrybinių kompleksų ar baimių chimeromis ir paimti į rankas teptuką ir dažus, prie kurių nebuvai prisilietęs visus metus.

„Egzistuoja nerašytos buvimo Maskoliškėse taisyklės: valgyk, ką nori, gerk, kiek nori, – aiškino meno frontininkas. – Daug ir riebiai keikis, geriausiai, žinoma, lietuviškai – taip apsivalo siela. Lazdavok kitus, bet nepamiršk pasijuokti ir iš savęs – ir būsi išganytas. Na, iš tiesų tai aš juokauju, nes pagrindinė taisyklė – nesilaikyti jokių taisyklių, nes jų ten nėra...“

M. Ambrazo nuotr.

Tvarto galerija

Tokie savotiški plenerai trunka apie 5–6 dienas, o šėliojimo pasekmės, arba kūriniai, eksponuojami unikalioje galerijoje, įkurtoje tikrame tvarte. „Tvarto galerija“ – pastatas, verčiantis nustebti ir nusišypsoti. Žinoma, prašmatnios aplinkos čia nėra, šiferio stogas su skylutėmis, sienojai taip pat ne pirmos jaunystės, kinivarpų išėsti, senų voratinklių apraizgyti – jų čia niekas per daug nevalo. Tačiau viduje įtaisytas puikus apšvietimas, suteikiantis šiai vietai tikrą galerijos statusą.

Palubėje kabo didžiulė iš alaus bambalių ir bambukinių lazdų sukonstruota ir makroflekso oda padengta įspūdinga Maskoliškių Venera, o ant vienos išorinės sienos pakabintas kartonas su nutapytu žaismingu paršeliu – meno fronto logotipu. Beje, tvarte eksponuojami kūriniai – verti dėmesio, tačiau būtų sunku juos priskirti kokiai nors kategorijai. Nedrąsu juos įvardyti kaip kičą, nes tai ne nusaldinti peizažai ar natiurmortai su gėlytėmis, juolab kad tam ir pats pagrindinis meno frontininkas D.Gintalas prieštarauja.

„Šie darbai nėra tokie lėkšti ir sentimentalūs kaip kičas, jie turi charakterį. Manau, dauguma darbelių artimi brutaliajam menui, nemažai darbų galima priskirti artepovera, skurdžiojo meno, braižui, kai frontininkas iš įvairiausių daikčiukų, rastų sodyboje, sukurpia kažkokį netikėtą objektą.“

Iš tiesų D.Gintalo žodžiuose yra tiesos. Juk jo draugas dailininkas iš Bordo (Prancūzija) Izidoras Krapo pareiškė, kad šis tvartas – pati puikiausia galerija, kokią pasaulyje yra matęs. Sodyboje apsilankęs jo tautietis tapytojas Kristofas Masė įvertinimą paliko ant svirnelio – nupaišė savo autoportretą.

Kitais metais rugpjūčio mėnesį vyksiantis renginys bus jubiliejinis, dvidešimtasis, todėl Maskoliškių frontininkai žada driokstelėti – kvies muzikantus, organizuos darbų aukcioną ir pan. Panašu, kad meno mūšiai Maskoliškėse dar ilgai tęsis.

 

Rekomenduojami video