Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mantagailiškio dvare istorija susipina su šiandiena

Žmonės skirtingai žvelgia į aplinką. Rodos, ta pati vietovė, tačiau vieni ją paverčia šiukšlynu, o kiti nenuilsdami pluša, kol atsiveria unikalus parkas, kol tame parke dvarelio pavidalą atgauna nuniokotas statinys.

Įžvelgė nuostabią gamtą

Sigitas Kalkys, alaus daryklos „Rinkuškiai“ bendraturtis, ryškiai prisimena pirmąjį apsilankymą Mantagailiškio (Biržų r.) dvarvietėje.

„Kai čia atvykau, atsidūriau vaivorykštės spalvų apsuptyje. Ruduo buvo nuauksinęs medžius, neįžengiamais brūzgynais virtusius krūmus. Tačiau net barbariškai nuniokotame plote (rūmų griuvėsiai, statybinės atliekos, šiukšlės, na, tikras miesto sąvartynas) buvo galima įžvelgti nuostabią gamtą. Pakerėjo puikiai išsilaikę seni medžiai. Man patinka augmenija, o ten, kur gyvenu, žemė nederlinga, ir mano sodinti medžiai neauga“, – pasakojo dabartinis dvaro šeimininkas.

O pradėta nuo griuvėsiais virtusio pastato. Asmeninio archyvo nuotr.

Dvaras mena gal net XV a.

1645 m. Juozapo Narūnavičiaus-Noranskio pieštame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje Mantagailiškio dvaras ir jį supantis parkas pažymėti kaip pono Montygailo žemė. Tiesa, archeologų rasti ir vis dar randami eksponatai liudija ir apie ankstesnius laikus, gal net XV–XVI a. Po bajorų Montygailų (nuo pavardės ir kaimo pavadinimas) dvarą greičiausiai valdė Kirkilai, mat rasta krosnies koklių su tam tikra heraldika, su jų inicialais, pagaliau, gretimas kaimas vadinamas Kirkilais. Vėliau dvarą valdė Kušelevskiai (XVIII a.) ir trys kartos baronų Holšteinų (XIX–XX a). Paskutinėje baronų kartoje palikuonių nebuvo, tad iš pradžių dalį, o vėliau ir visą turtą apie 1924 m. nusipirko lietuviai Dučinskai.

Sovietiniais laikais dvarelis buvo paverstas sandėliais, gyveno žmonės. Plyta po plytos aplinkinių vietovių gyventojai pastatą ardė, pavogė net stogą, ir puikus Holšteinų laikų (paskutinis pastato variantas – jų darbo vaisius) kūrinys tapo viena iš to laikotarpio vandalizmo aukų.

Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad dvarvietėje būta net 12 skirtingos paskirties statinių. V. Barštytės nuotr.

Padėjo talkininkai

S.Kalkys drauge su architektu Algimantu Stalgiu, atkurdami pastatą, stengėsi išsaugoti autentiškumą, rėmėsi to meto išlikusiais brėžiniais, nuotraukomis. Vidaus patalpų planą „padiktavo“ išlikę pamatai. Taip gimė dvarelio projektas.

Žinoma, neapsieita be dvejonių. Kai architektas pirmąkart pamatė bemaž griūvantį pastatą, išsigandęs suteikė tik 50 proc. garantijų, kad statinys nesugrius pradėjus jį tvirtinti.

„Jis jau buvo pasklidęs į šonus, su baisingais plyšiais, byrančiomis plytomis... Mąsčiau, ar gelbėti tai, kas dar liko, ar išvis nieko nedaryti, – prisiminė Sigitas. – Bet buvo gražus ruduo, atsirado žmonių, kurie apsiėmė pastatą sutvirtinti.Ne medžiu, kaip tai daryta anksčiau, o gelžbetoniu, kad išlaikytų svorį. Rengėme ne vieną talką, dirbo visa šeima – aš, žmona Danguolė, vaikai Egidija su Anupru – ir daugybė mūsų draugų bei svečių, kol pastatas ir parkas įgavo dabartinį vaizdą. Išvežėme kalnus statybinių, buitinių atliekų, šiukšlių, kurių buvo priversta dvarvietėje, parke, ypač smegduobėse. Kirtome savaime išaugusius medžius, krūmus, kad atsiskleistų ankstesnių šeimininkų sąmoningai susodintų medžių grožis. Taip pajudėjom iš mirties taško.“

Dvaro šeimininkas S. Kalkys. Asmeninio archyvo nuotr.

Būta iki 12 statinių

Pastato centrinė dalis – dviejų aukštų su palėpe, rūsiu, simetriški šonai – vieno aukšto. Bendras dvaro plotas – apie 700 kvadratinių metrų. Restauravimo darbai pradėti nuo naujų perdangų ir, aišku, archeologinių tyrinėjimų, kurie užtruko ne vienus metus ir dabar dar tebevyksta (atrandama naujų pastatų, kurių šioje teritorijoje būta iki dvylikos: oficina (tarnų buveinė), du gamybiniai pastatai, tvartai, arklidė ir karietinė, kalvė, kalkių degykla, ledainė, šulinio pastatas, dar keli samdinių namai, kuriuose gyveno apie 200 žmonių).

Rastų pastatų liekanos rodo dvarvietėje buvus pažangų ūkį. Čia veikusios gamybinės įmonės tiekė dvarui visa, kas reikalinga: kalviai kaustė žirgus, statybininkai statė, restauravo pastatus, staliai gamino baldus... Daugybė žmonių triūsė laukuose: ganė gyvulius, sėjo javus, sodino daržus, tvarkė sodą, parką, pagaliau, plušėjo rūmuose.

Ištirta ir apie 20 tūkst. rastų kaulų. Mokslininkams buvo įdomu, kuo Montegailų laikais žmonės maitinosi. Kaulų struktūra išdavė, kad šeima daug valgė elnienos, briedienos, šernienos. Apie šios vietovės tyrimų išvadas bus galima pasiskaityti architektės Romos Songailaitės iniciatyva rengiamoje knygoje.

Ryšys su Vytautu Didžiuoju

Sigitas labai rimtai žvelgė į pastato restauravimą bei parko atkūrimą – lankė ne vienus kursus šia tema, paisė jam padedančių architektų A.Stalgio ir R.Songailaitės, kruopščiai tyrinėjusios Biržų senamiestį, nuomonės, gilinosi į istoriją.

Jis tiki versija, kad tikriausiai bajoras Montegaila 1401 m. yra dalyvavęs pasirašant Vilniaus–Radomo sutartį. Tai Vytauto ir Lietuvos bajorų ištkimybės Lenkijos karūnai įsipareigojimas. Neįrodyta, tačiau gali būti, kad už tai jis gavo žemių Biržuose. Kasinėjant rastas koklis su Lietuvos simbolika – raiteliu. Tai vėlgi įrodymas, kad jei Vytautas Didysis bajorui leido naudotis tokia garbinga simbolika, jis buvo to vertas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sienos – plytų ir klinčių

Kas buvo svarbu, atkuriant klasicistinį statinio stilių, populiarų tuo metu Europoje? Pagrindinis klasicizmo bruožas – grįžimas prie antikos: harmonija, paprastumas ir kartu griežtumas bei monumentalumas. Taigi, svarbiausia buvo atkurti išorinį klasicizmo veidą, o vidus, žinoma, turėjo likti funkcionalus.

Rūmų struktūra – tai plytos, surištos klintimis. Holšteinų laikais statybinių medžiagų toli neieškota. Šioje vietovėje buvo gausu molio, gipso, klinčių. Kasant tvenkinį, medžiagos gauta per akis. Iš jos ir skiedinį, ir dažus gamindavo, tai liudija čia pat atrasta degykla statybinėms medžiagoms gaminti. Molis daugiausia naudotas ūkiniams pastatams (vienas iš jų – puikiai išsilaikęs tvartas), o gipsas ir klintys – plytoms mūryti. Pastato mūras nėra stiprus, tačiau puikiai išlaiko šilumą. Ten, kur angos (langai), mūryta iš plytų, o tarpuose– klintys, gipsas.

„Skubėti nėra kur ir ko, – kalbėjo šeimininkas. – Man pastatas gražus toks, koks yra. Neverta aklai laikytis autentiškumo, lygiai tokio paties pastato šiandien nepastatysi, tiesiog stengiamės naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų: molio, medžio, metalo, akmenų, tvirtų, pilnavidurių plytų.“

Tvenkinys atsirado iškasus klintis ir molį statyboms. Asmeninio archyvo nuotr.

Atsivėrė parko grožis

Sodybos teritorija užima apie 25 hektarus: tvenkinys, parkas, gojelis alėjos ir reprezentacinė dvaro teritorija. Jai priklauso ir 25 ha dirbamos žemės. Šalia dvaro sodybos, pasirodo, būta IV–V amžiaus gyvenvietės (archeologinių kasinėjimų rezultatas).

Gojelis – tai unikalus senas parkas su išlikusiais šiam Lietuvos šiaurės regionui būdingais plačialapių ir mišriųjų miškų medžiais bei daugybe karstinių įgriovų. Jis minimas kaip šventa pagonių vietovė Gojus. Parkas išsiskiria smegduobėmis (iki 50), senais medžiais (seniausiems apie 300 metų) – ąžuolais, maumedžiais, klevais (vienas iš jų – daugiakamienis), uosiais, liepomis, tuopomis.

„Teko nemažai pakeliauti, susipažinti su daugeliu žinomų parkų, – pasakojo S.Kalkys. – Bet kurio, net ir garsiojo E.Andrė parko kūrimo taisyklė paprasta: jis turi turėti vaizdą – erdves, kuriose išryškėja atskiri augalai. Svarbu sukurti vientisumą įvairovėje, ansamblyje bei atskleisti atskiras detales. Tad kai kuriuos augalus teko paaukoti dėl harmoningo vaizdo.Iškirtus, išpjovus savaime užaugusius medžius,atsivėrė grožis, pamatėme, kur būta terasų, takelių, kur vaikštinėta, pramogauta.“

Čia žaidžiamas montebolas

Į Mantagailiškio dvarvietę vis dažniau užsuka turistų, kuriems rūpi ne tik pasigėrėti vaizdinga vietove, bet ir išbandyti jau garsėjantį S.Kalkio išrastą žaidimą – montebolą (pavadinimas kilęs nuo pirmojo savininko Montygailos). Montebolas sumanytas golfo principu: į tam tikru atstumu iškastas duobutes reikia įspirti kamuolį. Ir štai kruopščiai prižiūrimame parke dvaro svečiai džiaugsmingai gainioja kamuolius, bendrauja tarpusavyje ir mėgaujasi gamta.

Kas žino, galbūt jau netrukus restauruotas dvarelis taps montebolo mėgėjų klubo būstine?.

Montebolas suteikia bendravimo džiaugsmo ir puikios nuotaikos. V. Barštytės nuotr.

Rekomenduojami video