Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Man padėjo tik į mane panašūs

Išaugau labai draugiškoje, o, svarbiausia, visai negeriančioje šeimoje. Puikiai mokiausi, o su sau būdingu drovumu kovojau savotiškais metodais: tapau ruone ir ištisas žiemas maudydavausi eketėje, be to, prisiverčiau įstoti į parašiutininkų klubą.

Pirmąsyk alkoholio paragavau būdama aštuoniolikos. Tai įvyko mano pirmojo vyro šeimoje įprastos šeštadieninės užstalės metu. Išsyk pajutau „jūros iki kelių“ jausmą – ėmiau plepėti, juokauti, netgi dainą užtraukiau. Tąkart iš neįpratimo išgėriau tiek, kad... nuvirtau po stalu ir užmigau. Aplinkiniai pasijuokė iš mano silpnumo, o aš... Nuo to laiko ėmiau nekantriai laukti šeštadienių ir sekmadienių. Man ir į galvą neateidavo, kad piktnaudžiauti alkoholiu – blogai, aš paprasčiausiai norėdavau pajusti tą visiško atsipalaidavimo jausmą.

Praėjus pusmečiui vyras neteko kantrybės: normaliame gyvenime aš būdavau rami ir tyli, o kai tik išgerdavau – keldavau skandalus. Žinoma, mes išsiskyrėme. Jau gyvenau atskirai nuo tėvų, taigi vakarais galėdavau viena išgerti taurelę. Darbe iš pradžių negerdavau: tai buvo prestižinė vieta, gerai mokama, ir aš stengiausi save kontroliuoti. Bet vienąsyk darbovietėje šventėme Naujuosius metus, aš išgėriau taurelę – ir prasidėjo grandininė reakcija. Pakeliui į namus pajutau pirmąjį atminties netekimo signalą: pasiklydau ir atsipeikėjau tiktai miesto pakraštyje. Laimė, pro šalį važiuojanti mašina manęs pasigailėjo ir parvežė į namus. Štai tada ir supratau, kad tai rimtas skambutis. Nusprendžiau suimti save į rankas.

Gaila, tačiau mano bandymai liautis kilnoti taurelę nedavė rezultatų. Tėvai mane vedžiojo ir pas psichologą, ir įsakė užsikoduoti – viskas veltui. Pastaruoju metu gyvenau taip: savaitę gerdavau, savaitę gaivaliodavausi. Klaidžiodavau po miestą, nakvodavau su benamiais, kartais į namus sugrįždavau sumušta. Draugai nuo manęs nusisuko, jeigu jiems paskambindavau, prašydavo užmiršti jų telefoną. Vienąsyk grįžusi į namus po eilinio gėrimo maratono apskritai negalėjau suprasti, diena dabar ar vakaras. Tada mama gavo man Anoniminių alkoholikų klubo telefoną...

Laimė, mano istorija baigėsi laimingai. Žvelgdami į mane dabartinę, pažįstami sunkiai gali įsivaizduoti apsileidusią, išpurtusio veido girtuoklę. Dar sunkiau jiems būna suprasti priežastis, kodėl prieš dešimtį metų mergina, kilusi iš normalios šeimos, nejučia pasinėrė į alkoholizmo liūną. O priežastis buvo ne viena...

Įsitraukusi į Anoniminių alkoholikų klubo veiklą, supratau, kad turiu krūvą kompleksų, kurie nuo vaikystės trukdė man būti laimingai. Iš vienos pusės, buvau labai drovi, o iš kitos – siaubinga melagė. Man kažkodėl vis atrodydavo, kad esu pati nelaimingiausia būtybė žemėje: visiems aplinkui gerai, o man vienai blogai. Net į galvą neateidavo, kad ir kiti turi bėdų iki kaklo. Na, o kai alkoholinės problemos pasitraukė į antrąjį planą, suvokiau, koks iškreiptas ir nenormalus yra mano elgesys ir įpročiai.

Klubas padarė savo – iš alkoholizmo liūno išbridau. Nesakau, kad man lengva buvo tą padaryti. Nėra lengva ir dabar, nors jau treji metai nė taurelės nesu pakėlusi. Mat nuolat pasijuntu atakuojama „geradarių“, kurie siekia bet kokia kaina priversti mane paragauti alkoholio. Tarsi kuo nors trukdyčiau jiems savo blaivumu. Ką gi, teko imtis savotiškos taktikos: kai tiktai pripildomos taurelės, aš prisipilu sulčių ar mineralinio ir pradedu „vadovauti užstalei“, visiems įrodau, kad man linksma ir be vyno. Po dviejų trijų taurių aplinkiniai užmiršta mane, ir aš galiu ramiausiai gurkšnoti sultis.

 

Gerdos pasakojimą užrašė Virginija Barštytė

Rekomenduojami video