Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Maltos ordino savanorė: „Mano dangus – daryti žemėje gera“

Maltos ordino pagalbos tarnyba – viena didžiausių savanoriškų socialinės pagalbos organizacijų Lietuvoje. Daugiau kaip 1 500 šios tarnybos savanorių maltiečių 42 Lietuvos miestuose ir miesteliuose padeda pažeidžiamiausiems ir skurdžiausiems Lietuvos gyventojams – seniems, vienišiems, skurstantiems, turintiems negalią. Viena iš jų – vilnietė Janina Bražėnaitė. Baigusi mokslininkės biologės karjerą, ji savanoriauja jau penkerius metus. „Jei kiekvienas aplink save kursime gėrio ir meilės salelę, tos salelės susijungs ir turėsime didelę salą“, – įsitikinusi moteris.

Mokslininkė tapo savanore

„Mano gyvenimo aprašymas labai trumpas – tik viena darbovietė“, – nusišypsojo Janina, užklausta apie ankstesnę veiklą. Vilniaus universiteto Biochemijos ir biofizikos (dabar – Biochemijos ir molekulinės biologijos) katedroje Janina dirbo mokslinį darbą. Savo reikšmingiausiu darbu mokslininkė laiko nuotekų valyklų veikliojo dumblo mikrobiologinius tyrimus. Janina prisimena, kad tie tyrimai pareikalavo daug laiko ir jėgų – dažnai prie veikliojo dumblo mėginių, atvežtų iš įvairių Lietuvos vietų, tekdavo darbuotis iki vėlumos (mėginiai tyrimui tinkami tik kelias valandas). Kitoms veikloms jai tiesiog nebelikdavo laiko. 2014 metais išėjo J.Bražėnaitės tyrimus apibendrinantis atlasas „Veikliojo dumblo biologija ir mikroskopinė analizė: eukariotinių mikroorganizmų, rastų Lietuvos nuotekų valyklose, atlasas“

Išėjusi į pensiją Janina nusprendė padėti žmonėms, kuriems dėl ligų ar senatvės reikalinga kitų žmonių pagalba. Janinos tėveliai jau buvo mirę (mama išėjo į Amžinybę, kai Janina ėjo tik 20-uosius metus, tėtis – prieš 30 metų), todėl ji ėmėsi padėti tiems seneliams, kurie neturi artimųjų. Iš draugės sužinojusi apie Maltos ordino pagalbos tarnybą, Janina įsitraukė į šios tarnybos savanorių būrį. Jie ne tik vežioja karštą sriubą vienišiems seneliams į namus, bet teikia ir įvairią kitą pagalbą žmonėms, kurie dėl ligų ar amžiaus sunkiai juda ir negali savimi pasirūpinti: sutvarko namus, nuperka maisto, pagamina valgyti, sumoka mokesčius, padeda nuvykti į polikliniką. Daugelis tokių žmonių jaučiasi vieniši ir laukia savanorių, kad juos išklausytų, su jais pabendrautų.

Maltos ordino savanoriai kasmet organizuoja labdaros akciją „Maltiečių sriuba“.

Pirmoji patirtis

Pirmoji Janinos globotinė buvo artimų giminių neturinti 55 metų Jūratė. Moteris sirgo psichikos liga, retai išeidavo iš namų, o savo namuose neturėjo noro tvarkytis, dažniausiai sėdėdavo arba gulėdavo.

„ Padėtį sunkino ir tai, kad gyveno penktame aukšte name be lifto. Nuo tokio nejudraus gyvenimo būdo Jūratės raumenys nusilpo, ji ėmė skųstis nugaros skausmais, kojų tirpimu. Kaip pradedanti savanorė, turėjau labai daug entuziazmo ir vilčių savo globotinę išjudinti, paskatinti įdomesniam ir prasmingesniam gyvenimui. Mokiau ją tvarkytis pagal jėgas, pasigaminti valgyti. Iš savo patirties žinodama, kokia naudinga sveikatai kasdienė mankšta, skatinau ir Jūratę daugiau judėti, mankštintis (tą patį jai patarė ir gydytojai). Nupirkau jai sportinį kostiumą ir kiekvieną rytą važiuodavau mokyti mankštos pratimų. Tačiau mano pastangos nedavė lauktų rezultatų – po kelių dienų Jūratei dingo noras daryti pratimus, stovėti prie puodų ji irgi neturėjo ūpo. Matydama, kad Jūratė nori būti patrauklia moterimi, bandžiau ją sudominti dalyvavimu filmų ar reklamos masinėse scenose – galimybe ir su žmonėmis pabendrauti, ir papildomai pinigų užsidirbti. Pradžioje, norėdama parodyti pavyzdį, pati užsiregistravau į Aktorių agentūrą. Po pirmųjų filmavimų papasakojau apie juos Jūratei. Deja, ir ši mano iniciatyva patyrė nesėkmę – Jūratei pasirodė, kad jai būtų per sunku ištverti filmavimą. Beliko susitaikyti ir daryti tai, ko iš manęs norėjo pati Jūratė – kartais nueiti į parduotuvę ar vaistinę nupirkti jai reikalingų prekių, o dažniausiai – ją išklausyti (gyvai ar telefonu), vėliau – aplankyti ligoninėje. Ilgainiui Jūratei išretėjo kaulai, atrofavosi raumenys, nusilpo širdis, lūžo dubens kaulai. Teko gultis į slaugos ligoninę. Prieš 4 mėnesius ji mirė “, – pirmąją savanoriavimo patirtį prisiminė Janina.

Globotinė, iš kurios mokosi

Dabar J.Bražėnaitė turi 83 metų globotinę Joaną, kurią pažįsta jau ketverius metus ir kuria ne tik žavisi, bet ir iš jos mokosi.

„Mudvi susipažinome, kai kita savanorė, globojusi Joaną, paprašė manęs ją pagloboti poilsio pajūryje (Šventojoje) metu. Nors po sąnario keitimo operacijos buvo praėjęs tik pusmetis, ir Joana vaikščiojo su ramentais, ji labai norėjo pabūti prie jūros, todėl ryžosi tai išvykai, kurią organizavo senjorų sąjunga „Bočiai“. Mane stebino Joanos atkaklumas ir valia – mudvi kiekvieną dieną pėsčiomis daugiau nei kilometrą pėdindavome prie jūros. Joana iki šiol vaikšto su vienu ramentu, bet neprašo pagalbos – namuose puikiai tvarkosi viena, jos bute puiki švara ir tvarka. Senutės protas dar šviesus, ji įdomi, išsilavinusi, smalsi, stengiasi aktyviai gyventi – lanko įvairias mankštas, mėgsta ėjimą šiaurietiškomis lazdomis. Tačiau jai kartais svaigsta galva, todėl vakarais viena ji nesiryžta išeiti iš namų. Mudvi drauge lankome muziejus, parodas, koncertus, paskaitas, kasmet einame į Knygų mugę“, – pasakojo Janina.

Janina su globotine Joana (kairėje) drauge lanko muziejus, parodas, koncertus, paskaitas.

Meilės darbai neša vaisius

Rūpinimasis kita sunkiai sergančia globotine Janinai pažėrė daug iššūkių.

„Pirmą kartą Aną aplankiau šių metų pradžioje. Ji gyvena skurdžiai, serga Alzheimerio liga. Tokios būklės žmogus neturėtų gyventi vienas, bet gultis į ligoninę, kur gautų maitinimą ir reikiamus vaistus, Ana atsisako. Užsispyrusiai kalba tik rusiškai, nors supranta lietuviškai. Senutei labiausiai pagelbsti jos kaimynai, kurie atneša valgyti ar pamaitina, pasikvietę pas save. Pakaitomis su kita savanore maltiete aplankome globotinę du tris kartus per savaitę. Anai padeda ir Lazdynų seniūnijos socialinės globos skyriaus darbuotoja Andžela – nuostabi, atsidavusi šiam darbui moteris. Ana turi sūnų ir marčią, jie gyvena atskirai ir pastaruoju metu mažai rūpinosi motina. Man labai norėjosi susitikti su sūnumi ir paskatinti jį skirti mamai daugiau dėmesio. Ilgokai nesisekė susisiekti (jis neatsakydavo į telefono skambučius), bet buvau atkakli. Kai pagaliau pavyko susitikti, nepuoliau jo gėdinti ar auklėti, kantriai jo klausiausi ir bandžiau įlisti į jo kailį, suprasti jo gyvenimo aplinkybes ir mąstyseną, atsargiai pasiūliau abiem derinti veiksmus, kad pagelbėtume jo mamai. Praėjusią savaitę jau galėjau pasidžiaugti teigiamais pokyčiais – sūnus dažniau aplanko mamą, nuperka maisto ir buityje būtinų daiktų, pasirūpino telefonu. Man tai buvo kaip stebuklas. Tikiu, kad darbas, atliktas su meile, anksčiau ar vėliau atneša gerų vaisių. Turiu ramiai daryti viską, ką galiu, o tuo, ko negaliu, pasirūpins Aukščiausiasis, nes Jam nėra negalimų dalykų,“ – tvirtą tikėjimą liudijo savanorė.

Išklausymo tarnystė Carite

Šiuo metu Janina savanoriauja ne tik Maltos ordine – ji yra ir savosios – Palaimintojo Jurgio Matulaičio – parapijos išklausymo tarnystės, kurią organizuoja Caritas, savanorė.

„Ši tarnystė Lietuvoje prasidėjo prieš dvejus metus ir veikia kol kas šešiose Vilniaus arkivyskupijos parapijose. Patirties mokėmės iš italų – Milano vyskupijoje parapijų išklausymo centrai veikia jau 25 metus. Jie priima žmones , susidūrusius su sunkumais (vienas ieško darbo, kitas neturi kur gyventi, trečiam reikia maisto ar drabužių, dar kitam būtina psichologinė ar teisinė pagalba), juos išklauso ir kartu su parapijos bendruomene ieško tų problemų sprendimo. Mūsų išklausymo tarnystės savanoriai – įvairaus amžiaus ir įvairių specialybių žmonės: Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, Muzikos akademijos muzikologė, kavinės vedėja, teisininkė ir kt. Kiekvieną antradienio vakarą budime parapijos namuose, kad priimtume žmones, kuriems reikalinga pagalba. Išklausę žmogaus nusiskundimus, ieškome būdų, kaip jam padėti: į kokias įstaigas, pas kokius specialistus ar nevyriausybines organizacijas nukreipti, kokią pagalbą gali suteikti parapijos bendruomenė.

Lankė onkologinius ligonius

Išklausiusi organizacijos „Kraujas“ organizuotus savanorių kursus, Janina lankė ir onkologinius ligonius Santaros klinikose. Moteris su džiaugsmu prisimena bendravimą su pirmąja jos lankyta ligone.

„Pirmojo apsilankymo Santaros klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje metu susipažinau su Gražina. Ji gulėjo dvivietėje palatoje kartu su kita moterimi. Pradžioje pokalbis sunkokai mezgėsi. Kitą kartą nuvažiavusi Gražinos toje palatoje neradau. Bet po poros savaičių visai netikėtai ją radau kitoje palatoje, tąkart palatos kaimynės nebuvo, todėl Gražina turėjo progą atvirai papasakoti apie savo gyvenimą. Pasirodė, kad tas išsipasakojimas jai buvo labai reikalingas, ji pripažino savo klaidas ir pasiryžo kardinaliai keisti savo gyvenimą: atleisti tiems, iš kurių buvo patyrusi skriaudas, ir atsiprašyti tų, kuriuos buvo pati įskaudinusi. Manau, toks nusiteikimas jai padėjo sveikti, gana greitai ji buvo išleista iš ligoninės. Tiesa, po kurio laiko teko pakartoti gydymo kursą, bet sveikatos rodikliai vis gerėjo. Mano bendravimo su ligoniais patirtis leidžia daryti išvadą (ar bent prielaidą), kad pacientai, pasiryžę keisti savo gyvenimą - atleisti nuoskaudas, gerinti santykius, užjausti ir mylėti, dažniausiai įveikia ligą“, – dalijosi savo pastebėjimais Janina.

Moteris neslepia, kad patyrė ir liūdnų atvejų. Apie pusę metų jos lankyta Nina po kaulų čiulpų transplantacijos jautėsi gerai, bet vėliau organizmas atmetė donoro čiulpus, ir jos sveikata ėmė smarkiai blogėti, po kelių mėnesių Nina mirė.

„Pasaulyje daug skausmo ir kančios. Poetas Julius Janonis apie tai rašė: „Kol nemačiau aš šito vaizdo, / skaudžia laikiau ir savo žaizdą. / Dabar gi pamačiau – kančia manoji– tik kančios šešėlis, / kad mano skausmas – tiktai lašelėlis prieš visą skausmo okeaną“, – širdin įstrigusius poeto žodžius deklamuoja savanorė. – Bet mes esame pakviesti įveikti kančią su meile ir tikėjimu. Kai tau sunku – daryk gera kitiems, ir tau palengvės. Yra tokia giesmė, kurios priegiesmyje skamba žodžiai: „Nes mano dangus – daryti žemėje gera“ – tarsi apie mus, savanorius.“

Rekomenduojami video