Rubrika

M. Capas: atėjo metas džiaugtis ne tik gyvenime, bet ir scenoje

Pasak Vilniaus mažojo teatro aktoriaus Mindaugo Capo, ši vasara jam buvusi viena iš smagiausių. Juk ne kasmet ištrūksti gastrolių į tokią šalį kaip Kinija. Ir tikrai ne kas vasarą filmuojiesi gražiausiame Lietuvos kampelyje – Nidoje su puikiausia, kokia tik gali būti, komanda.

Kinijoje daugybė spalvų

Lankytasi net penkiuose Kinijos miestuose su spektakliais „Savižudis“ ir M.Gorkio „Motina“. „Kaip mus priėmė? – perklausia Mindaugas. – Puikiai. Važiuodami mąstėme: na, kas ten mus supras? Bet reikėjo pamatyti, kaip džiaugsmingai minia rinkosi į spektaklį. Žvelgiau į žiūrovų salę iš už kulisų – žmonės, susispietę pirmoje eilėje su vaikais, fotografuoja, vieni kitiems kažką rodo, aiškina. Mūsų gyvenimai, mentalitetai tokie skirtingi... Mes daug kuo nepatenkinti, niurzgame, o jie, ėmę kvėpuoti laisvės vėju, atrodo, meną tiesiog siurbte siurbia. Jų reakcijos, atgarsiai po spektaklio visiškai kitokie negu Lietuvoje, todėl darėme naują M.Gorkio „Motinos“ repeticiją. Ir mums, ir spektakliui tai išėjo į naudą. Apskritai šalis įspūdinga, spalvinga. Jau vien tas šviečiantis Šanchajus – užmigti negalėjau, norėjosi vaikščioti, mėgautis, dalytis su kitais tuo, ką išgyvenu.“

Pasakodamas apie režisieriaus Simono Aškelavičiaus sukamą televizijos serialą „Poilsiautojai. Pavydo žaidynės“, kurį galėsime pamatyti lapkričio mėnesį, Mindaugas pasidžiaugia, kad tai pagaliau komedija. Šio žanro jis labai pasiilgęs. „Jaunas troškau vaidinti tragedijose, o dabar noriu džiaugtis ne tik gyvenime, bet ir scenoje...“ – juokiasi Mindaugas.

Michailas M.Gorkio spektaklyje „Motina“. Asmeninio archyvo nuotr.

Nėra žirgo, tinka ir avinas

Aktorius bene labiausiai išpopuliarėjo nusifilmavęs televizijos serialuose „Nemylimi“, „Kelias namo“, „Be namų“. Taip jau yra, serialą pamato daugiau žiūrovų negu spektaklį. Ar apmaudu dėl to? „Nejodinėsi ant avino, jei žirgas stovi, bet kai nėra žirgo, o tu turi humoro jausmą... – plačiai nusišypso aktorius. – Gyvenimas tik linksmesnis tampa. Teatre tau duoda algytę, iš jos nepragyveni, reikia kažko papildomo. Na, paskambina, nueini, susitari, kol kas nei scenarijaus, nieko, bet kontraktą pasirašai, o paskui pamatai save „nuogą“ ir lauki, kad greičiau viskas pasibaigtų...“

Jį atpažįsta

Ar Mindaugas jaučiasi esantis žvaigždė, pagaliau, kas jam yra tikrasis pripažinimas? „Einu po repeticijos pro gėlių turgelį, net aikteliu: ryškūs lyg ugnis raudoni kardeliai... Vaikystėje augęs tarp gėlių, kaip galiu atsilaikyti? Augau dieviškame kampelyje – Rusnėje, paskui dėl mamos sveikatos (kenkė drėgmė) persikėlėme į Radviliškio rajoną. Ten taip pat ežeras (kiek meškeriota!), ūkis, arkliai (kiek jodinėta!). Prisiminimai apie vaikystę praskriejo kosminiu greičiu, aš žvilgt į piniginę – tuščia, ak, eik dabar ieškoti bankomato... Bet pardavėja sako: „Nieko tokio, kai galėsite, atnešite...“ Patenkintas –vadinasi, atpažino. Dėmesys visada malonus, mes, aktoriai, kaip vaikai arba kaip paršeliai: jei tik mus paglosto, tai ir kriuksime. Tik svarbu per aukštai neužriesti nosies“, – teigia aktorius.

Jei vakare į sceną

Kaip praeina diena, jei vakare reikia vaidinti? Pasirodo, Mindaugas tądien beveik nevalgo, nekalba telefonu, nukirsdamas: „Viskas, paskambinsiu po spektaklio.“ „Ne, tai ne nervas ir ne baimė, gal labiau atsakomybės našta. Bičiuliai pasakoja matę mane einantį ir garsiai kalbantį. Matyt, vaidinau užsimiršęs. Taigi, ta diena, kaip sako teatralai, „sugadinta“ O po spektaklio? Prisivalgau. Taip, nors ir vėlus vakaras. Maistą namuose dažniausiai ruošia žmona, tačiau aš ir pats mėgstu gaminti, –pasakoja aktorius. – Dar studijų laikais draugai sakydavo: „Mindaugai, sugalvok ką nors.“ Imu lašinių gabalą, miltų, padarau „pachliobkę“ su spirgais, išverdu bulvių – visi subėga ir kabina tiesiai iš keptuvės...“

M.Capas – grafas Beljevras spektaklyje „Marija Stiuart“. Asmeninio archyvo nuotr.

Meilės istorija

Mindaugo ir jo žmonos Aleksandros meilės istorija – tarsi siužetas čechoviškam apsakymui. Nors buvo jaunas studenčiokas, bet sugebėdavo pinigų užsikalti. Sykį su bičiuliu Gintaru Mikalausku, už filmavimąsi atsiėmę honorarą, šventė tuometiniame restorane „Palanga“. Liejosi šampanas, už gretimo staliuko kikeno merginos... Tik staiga Mindaugas pastebėjo netoliese sėdinčią konservatorijos studentę smuikininkę Aleksandrą su nepažįstamu vaikinu. Jis jai seniai simpatizavo, ir še, kad nori – kažkas „kadrina“ jo išsirinktą merginą! Ryžtingai priėjo prie jų staliuko ir griežtai pasakė: „Aleksandra, jei reikia, duosiu pinigų taksi, bet kad po 10 valandos būtumei bendrabutyje“. Kažkoks gumulas įstrigo gerklėje – dabar arba niekada. Ir nuvažiavo abu su Gintaru į jos bendrabutį pasipiršti. Na, ir kas, kad jų, gerokai įkaušusių, budėtojas neįleido... Dėl kokių gi kitų priežasčių namai statomi su balkonais?.. Gintaras tą patį vakarą eilėmis palaimino jauną porą. Nuo to laiko jau nebeišsiskyrė Mindaugo ir Aleksandros keliai, nors susituokė jie tik baigę studijas.

Teatralai ir muzikantai

Aleksandra dabar griežia smuiku Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre. Ar kūrėjų šeimoje diskutuojama apie dramos ar operos spektaklius, pagaliau, kuris kurio spektaklių dažniau ateina pasižiūrėti? „Aš nueinu į Operos teatrą,– pasakoja Mindaugas. – Po spektaklio kartu su draugais muzikantais mėgstame „pasišpilkuoti“ –  juk įdomiau įkąsti ar apsimėtyti provokuojančiais komplimentais nei girti. Bet nagrinėti, analizuoti, diskutuoti – ne, to nebūna. Muzikantai – kitokie žmonės nei teatralai, čia daugiau matematikos. Nors, kad ir keista, publikos emocijas labiausiai sukelia būtent muzika.“

Dabar Mindaugas džiaugiasi komediniais vaidmenimis. Asmeninio archyvo nuotr.

Sūnų pamatė trijų mėnesių

Po studijų Mindaugą pradžiugino svarbus įvykis – paskyrimas į Valstybinį dramos teatrą, o nuliūdino – kariuomenė, nuo kurios nepavyko išsisukti. Nors turėjo vykti į netolimą šalį – Estiją, tačiau buvo skaudu palikti kūdikio besilaukiančią žmoną.

Mažylis gimė tą pačią dieną kaip ir Mindaugo mama – rugsėjo 1-ąją ir atsinešė Egidijaus vardą. „Sūnų pirmąkart pamačiau, kai jam buvo jau trys mėnesiai, ir tai „suminkštėjusio“ savo kapitono dėka, – prisimena aktorius. – Iš mokymų Vidurinėje Azijoje grįžome pro Kauną. Iššokau iš važiuojančio traukinio, pakrūmėmis pasiekiau uošvių namus, kur su sūneliu glaudėsi Aleksandra. Savaitė, prabėgusi lyg viena akimirka, liko viena iš pačių gražiausių likimo dovanų mudviejų gyvenime.“

Išplėšta iš širdies

Mindaugas išdidžiai pristato tris savo anūkus: ketvirtoką Marijų, pirmokę Salomėją ir 1,5 metų Veroniką. Laimingas, kad galėjo stebėti pačias pirmąsias Marijaus gyvenimo akimirkas, nes savo sūnaus augimo beveik nematė. Kai grįžo iš kariuomenės, Egidijus buvo devynių mėnesių. „Anūko gimimas man tapo pasaulio įvykiu! Deja, mano sūnus su šeima išvyko gyventi svetur. Kažkas išplėšta iš mūsų visų širdžių. Būtų be galo smagu visiems gyventi čia, tačiau aš gerbiu sūnaus pasirinkimą – ten jis mato didesnes galimybes šeimai, vaikams. Rodos, netoli, Anglijoje, bet pasimatome ne dažniau kaip vieną du kartus per metus. Sūnus dirba oficialiai, o marti pianistė (dar viena muzikė šeimoje) augina vaikus. Apie anūkus galiu kalbėti nesustodamas. Vyriausiasis, pasirodo, linkęs prie meno. Kai jį nuvedė į muzikos mokyklą, skirtingai nei pas mus, pačiam pasiūlė pasirinkti, kokiu instrumentu jis nori groti. Drauge su mokytoja apėjo ne vieną klasę, kur vyko fortepijono, akordeono, fleitos, trimito pamokos, ir iš daugiau kaip dešimties instrumentų išsirinko smuiką – močiutės Aleksandros valdomą instrumentą. Nors tuo metu nė nežinojo, kad močiutė yra Operos ir baleto teatro smuikininkė. Kažkokia vidinė intuicija paskatino. Dabar vaikas retkarčiais pasmuikuoja seneliams per skaipą“, – pasakoja Mindaugas.

Truputis laisvalaikio tarp vaidmenų ir su anūkais – kas gali būti geriau?

Pasiilgsta mamos

Kai susitikome pasikalbėti, Mindaugas buvo ką tik grįžęs iš viešnagės pas mamą. Labai jos, gyvenančios toli, pasiilgsta. „Skausminga tema, – tikina aktorius. – Kai tik galiu, nuvykstu, padedu, palaikau, sunku vienam žmogui senatvėje. Šįkart, kaip ir kiekvienais metais, aplakstėme artimųjų kapus pajūryje. Ji išgyvena dėl visų – anūkų, proanūkių. Manęs prašė: „Kas, kad jau daug šeimos nuotraukų ant sienos, man dar ir šitą pakabink...“ Paklausiau, kam tiek daug, mama? O ji... „O su kuo aš, sūnau, pasikalbėsiu?..“ Ir graudu iki ašarų, ir kartu mintis vagilė užkibo: „Kokia gera scena išeitų, koks įdomus vaidmuo... Ne, mes, aktoriai, esame sugadinti savo profesijos, iš gyvenimo darome teatrą. Toks aš ir vaikštau su visa savo šeima mintyse...“