LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Jaunoji karta taip "išmaniai" įsigyveno pasaulyje, kad daugelis nė nežino, iš kur jų kojos dygsta. O juk buvę galingi XX amžiaus išbandymai, iš kurių ir išaugo Sąjūdis.
1976 metų sausį latvių režisierius Janis Streičas, paklausė lietuvių menininko Stasio Krasausko: "Kaip jums, broliai lietuviai, šitaip gerai sekasi?" Kalba sukosi apie "Lietuvos sėkmę nelaisvės sąlygomis". Pokalbis vyko Druskininkuose, sausio šaltyje, prie arbatos puodelio. Janis lenkė pirštus ir vardijo didžiausius kūrėjus, kurie skambėte skambėjo visose padangėse: V. Žalakevičius, J. Miltinis, D. Banionis, E. Mieželaitis, G. Jokūbonis, o ir pats S. Krasauskas. Ir apskritai, gūsčiojo latvis, kodėl mes taip susižavėję kalbame apie lietuvių architektūrą, teatrą, meną, kiną ir net literatūrą?! Kūryba, kad ir būdama tautos veidas ir jos būdas, nėra tautos kaulai ir raumenys.
Lietuva gi, pradedant 1956 m., ėmė stebėtinai tvirtėti, ir jau apie 1970 metus visoje TSRS imperijoje prabilta apie "mažąją Ameriką" prie Baltijos. Tai buvo komunistinės Maskvos pralaimėjimas — jai nepavyko rusifikuoti Lietuvos taip, kaip pavyko tai padaryti Latvijoje ir net Estijoje.
Tai buvo ir vėlyvojo A. Sniečkaus (po 1956 m.), jo komandos veiklos vaisius. Iki pat mirties (1974 m.) šis senas nacionalinis komunistas, pasiremdamas lietuvių darbštumu ir tarpusavio susiklausymu, nelaisvės sąlygomis sukūrė "Lietuvos sėkmės istoriją".
Visos mūsų ministerijos kalbėjo lietuviškai, aukštosios mokyklos buvo sulietuvintos, o Maskvoje "pramušami" fondai geriausiai tarnavo kraštui, ne nomenklatūrai. Iki 1960 metų labai sparčiai augęs gimstamumas, leido padidinti miestų energiją ir žemės ūkio produkcją.
Gimė tikslioji, tekstilės ir kosmoso technilogijų pramonė, pagaliau geriausi lietuviški keliai priblokšdavo net Vakarų turistus. Jau L. Brežnevo epochos pabaigoje (1982 m.) niekas neabejojo, kad egzistuoja "lietuvių civilizacija": lietuviai patys naudojosi savo gyvenimo vaisiais, jų buvo per 80 proc. visų respublikos gyventojų.
"Kaip jums tai pavyksta?" — vis neatlyžo tais 1976 m. Druskininkuose atsiradęs latvis. Savo šalyje jis matė baisingą rusifikaciją — latviai tirpo kaip sniegas, jų bebuvo likę apie 50 proc. visų gyventojų. (Estai artėjo prie 60 proc.) Ir latvietis išgirdo lietuviešo S. Krasausko atsakymą. Kadangi J. Streičas, (šiuo metu gyvenantis prie Veisėjų) yra geras šių eilučių autoriaus bičiulis, man leista pateikti tikslią citatą. Ji užrašyta latviškai (ne rusiškai), atsakymas toks: "Teikšu atklāti: mēs redzējām, ka citas izejas nav. Tāpēc izvēlējāmies Padomju varu un spiedām no tās cik tik var». Išversti reikėtų taip: "Pasakysiu atvirai: mes matėme, kad kitos išeities nėra. Todėl pasirinkome Tarybų valdžią ir spaudėme iš jos tiek, kiek tik galima".
S. Krasauskas pabrėžė A. Sniečkaus ir jo komandos išmintį, ir, kas itin svarbu, įvardį "mes". Lietuviai Maskvoje tikrai buvo "mes" — jokia respublika taip negynė savo vietos po saule.
Ir nesvarbu, kad "tėvyne" anuomet priverstinai vadinta visa TSRS, lietuviams — ir tautininkams, ir nacionaliniams komunistams — Tėvynė buvo sava žemė. Negiedodami "Tautiškos giesmės", mūsų tėvai ir seneliai dainavo "Ant kalno mūrai". Dabar laisvai giedame "Tautišką giesmę". Tik ar joje nuoširdžiai skamba "mes"?
Pasaulyje pasklidusio milijono lietuvių tarpe — tik "mes" ilgesys, nebe faktas. Globaliame pasaulyje lieka "aš" ir mano teisė būti bet kuo, suaugti su antros (daugybinės) pilietybės pasais. Galiausiai likti be lietuvių kalbos - "mes" tapatybės pamato. "Globali Lietuva" jau įsikūrusi Seime, o jaunieji "išmanieji" taip lengvai pasiduoda globalizacijai, kaip jokia lietuvių karta nepasiduodavo jokiai okupacijai. Maža to, jau ir namuose, Tėvynėje, o ne plačiame pasaulyje skamba baisoki kolektyviniai pareiškimai (ką tik — portale bernardinai.lt), kad, esą, laikas atsisakyti tautinės kultūros, nes ji, esą, trukdo greičiau tapti globaliais ir pažangiais.
Globalistinė pažanga negailestinga praradusiems "mes" tapatybę. Ji bemat sumindžioja tokią "niekio" masę ir jau po vieną visus meta į rinką - už žemiausią kainą. Globalizmas sudegina pasidavusius kaip degalus. Šio nūdienos siaubo akivaizdoje pateiksiu dar vieną lietuviško atsparumo faktą. Jo data — 1956 metų pabaiga, vieta — Rašytojų sąjungos pirmininko Eduardo Mieželaičio kabinetas.
Pirmininkas pasikvietė pokalbio tris talentingiausius to meto poetus — Justiną Marcinkevičių, Algimantą Baltakį ir Alfonsą Maldonį. Pokalbis įvykęs ne atsitiktinai - ką tik rusų tankai buvo sutraiškę Vengrijos sukilimą, Lietuvoje buvę labai neramu. Ir štai citata, kurią prieš kelias dienas vėl išgirdau iš A. Baltakio, ir kurią šis leido paskelbti.
Taigi, rašytojų pirmininkas E. Mieželaitis pasakęs trims muškietininkams maždaug taip: "Jūs, vyrai, laukiate, kada kažkas keisis? Matote vengrus? Net jiems niekas nepadėjo. Atminkite, tarybų valdžia atėjo visam jūsų gyvenimui. Ir kad to gyvenimo netvarkytų tokie partokratai kaip Genrikas Zimanas, turite stoti į partiją".
Visi vyrai tapo kumunistų partijos nariais. Ir netruko užimti pozicijas, kurias galėjo užimti tik su partijos bilietu kišenėje. Vienas iš jų tapo Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoju, kitas — būsimos "Vagos", t.y. vienintelės grožinės literatūros leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, trečias — literatūros žurnalo "Pergalė" vyriausiuoju redaktoriumi.
Taip mūsų literatūrai buvo paklotas savas, lietuviškas pamatas ir suteiktas rimtos (ne ideologinės) kūrybos pagreitis. Vadovavo tam reikalui tikri lietuviai-kūrėjai, tapę klasikais. Šį gyvenimą nūdienos "išmanieji" gali vadinti kolaboravimu, tarnavimu komunistams ir kitokiais keiksmažodžiais. Ką darysi, kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimą. Gražiausias būdvardis, rodantis lietuvių galią, būtų "tarybinis" - ne "sovietinis" laikotarpis.
Mes sulietuvinome "sovietizmą". Būdvardis nukrito, o amžinybę reiškianti lietuvių kultūra, literatūra ir siela vardu "mes" liko liudyti galią ir sumanumą. Ji sukūrė Sąjūdį. Ji sukūrė laisvės sąlygas, kuriomis dabar naudojasi ir "išmanieji" ir nedėkingiausieji. Pažangiausia perspektyva — saugoti ir skleisti savą pasaulio viziją, nepaisant prievartos. A.J.
Arvydas Juozaitis
