Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuviški gyvulių skerdimo ypatumai

Iš Briuselio ataidi raginimai trumpinti maisto tiekimo grandinę ir padėti šeimos ūkiams vaduotis iš kietų perdirbėjų ir prekybininkų gniaužtų. Tačiau mūsų smulkiųjų ūkininkų bandymai tiekti savo produkciją tiesiai vartotojams dažniausiai atsimuša į sunkiai įvykdomus reikalavimus. O Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai teigia, kad laikai, kai paršiuką ar ėriuką buvo galima doroti tiesiai ant tvarto durų ir mėsą pardavinėti, niekada nebegrįš.

Nepaiso patarimų

Turbūt nerasime ne vieno su kaimo plėtra susijusio projekto ar programos, kur nebūtų kalbama apie kaimo gyvybingumą. Jau tapo įprasta teoriškai gaivinti kaimiškas vietoves, tačiau gyvybės jose kasmet mažėja, kaimas tuštėja.

Vyresni ir jaunesni ūkininkai į provinciją atvykusiems politikams dažnai dalija receptus, kaip įpūsti gyvybės kaimui.

Kėdainių rajono ūkininkas Donatas Vaitelis, sukūręs vieną iš pavyzdinių ūkių, turi ne vieną patarimą politikams, kaip sustiprinti šeimos ūkius ir atpiginti maistą vartotojams. Anot jo, tereikia leisti kaimo žmonėms ūkiuose skersti paukščius, gyvulius ir paprastesnėmis sąlygomis nedideliais kiekiais pardavinėti mėsą, pieną ir kitus produktus, ir kaimas atgis. Tuo džiaugsis ir miesto žmonės, galėdami įsigyti natūralaus ir pigesnio maisto.

„Visi nuolat apie tai kalba, tačiau šeimos ūkių gamybą smaugia. Visais laikais žmonės kieme paskersdavo gyvulį ir ligų neplatindavo“, – savo nuomonę išsakė augalininkyste ir mėsine galvijininkyste užsiimantis jaunas ūkininkas.

Palengvinimai nereikšmingi

Net ir menkai apie žemės ūkį nutuokiantys valdininkai supranta, kad nedideli šeimos ūkiai vargu ar ilgai gyvuos, jei neturės sąlygų tiesiai vartotojams tiekti savo produkcijos. Lietuvoje žaliava iš mažų ūkių dažniausiai superkama pusvelčiui, todėl jiems vienintelė išeitis – kooperuotis arba užsiimti produktų gamyba, dar geriau – abu variantai kartu.

Tai supranta ir nemažai ūkininkų, tačiau kelias iki vartotojo – akmenimis grįstas. Kaimo gyventojai sako, kad augintų daugiau paukščių, triušių, kiaulių, avių, jei taip nespaustų įvairūs reikalavimai. Ir vartotojams būtų kur kas patraukliau, jei žinotų, kad perka konkretaus ūkininko produktą.

„Kai šalyje pristatė didelių prekybos centrų, visi džiaugėsi, kad visko galės ten prisipirkti. Dabar jau matome, kad pramoninė gamyba prie gero neveda. Nenuostabu, kad daug kas vėl atsisuka į smulkiuosius gamintojus, kurie apsieina be cheminių priedų. Tik bėda ta, kad smulkiesiems ūkininkams neleidžiama gaminti. Susidaro įspūdis, kad visa sistema tarnauja tam, kad stambios įmonės neturėtų konkurentų“, – sakė nedidelio perdirbimo cecho negalintis įsirengti Kelmės rajono ūkininkas.

Žemdirbiai daug metų skundžiasi, kad smulkiųjų gamintojų norai ir iniciatyvos žlugdomos, nes jų veikla prilyginama stambiesiems perdirbėjams. Veterinarijos specialistai tikina, kad nesunkiai įveikiami supaprastinti reikalavimai skerdykloms ir nedideliems cechams ūkiuose įsirengti. Gyvulių augintojų manymu, tie skelbiami palengvinimai yra nereikšmingi.

 Draudžia skersti

Panevėžio rajone genofondinių Lietuvos juodgalvių avių veislyną laikantis Aurimas Bezaras sakė keliolika metų svajojęs ūkyje turėti galimybę skersti auginamus gyvulius, bet svajonės taip ir nerealizavęs. Daugiausia avių jis parduoda veislei, vieną kitą ėriuką galėtų parduoti avienos mėgėjams. Tačiau skersti avių ūkyje negali.

„Norėčiau įsirengti nedidelę, tvarkingą ir švarią patalpą, kur būtų galima skersti. Tai būtų patogu ir vartotojams, kurie pageidauja ekologiškos avienos“, – apgailestavo A.Bezaras.

Ūkininkas nesutinka su veterinarijos specialistų tikinimais esą skerdyklas nesunku įsirengti laikantis supaprastintų reikalavimų. „Iš tikrųjų be didelių investicijų jų neišpildysi. Įrengus tokią skerdyklą, ėriena taip pabrangs, kad žmonės skaičiuos, ar verta pirkti. Tie palengvinimai santykinai maži nedideliems ūkiams, kur nesiruošiama masiškai skersti“, – aiškino ekologinio avių ūkio savininkas.

Anot jo, nėra ko stebėtis, kad vartotojai neranda ekologiškos avienos, nors Lietuvoje yra nemažai ekologinių avininkystės ūkių. Norint rinkoje parduoti ekologišką mėsą, gyvuliai turi būti skerdžiami sertifikuotoje ekologinėje skerdykloje. Tokių Lietuvoje nėra daug.

Nevienodos sąlygos

Ūkininkai piktinasi, kad valdininkų kuriamos taisyklės vieniems yra palankios, o kitus pančioja. „Medžiotojas gali sumedžiotą šerną doroti po atviru dangumi, o ūkininkas savo išaugintą ėriuką privalo skersti skerdykloje“, – piktinosi A.Bezaras.

Anot Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovų, medžiotojams doroti sumedžiotus žvėris lauko sąlygomis leidžiama, kai jie žvėrieną naudoja asmeninėms reikmėms. Tačiau ūkininkų tokie aiškinimai neįtikina.

„Per sezoną medžiotojai sumedžioja gana nemažai laukinių gyvūnų. Žvėrienos paragauja daug žmonių, jos paplitimas tikrai nemažas, bet medžiotojams keliami minimalūs reikalavimai. Kodėl taip skersti negali ūkininkai, laikantys vos keliasdešimt kiaulių ar kitų gyvulių?“ – retoriškai klausė D.Vaitelis.

Vis dėlto ūkininkai viliasi, kad sulauks to meto, kai politikai ir valdininkai nesidangstys europiniais nurodymais ir imsis ryžtingų veiksmų, kad ūkių veiklos nepančiotų sunkiai įgyvendinami reikalavimai.

A.Bezaras

Svarbiausia – gyvūnų gerovė

Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Valdemaras Kontautas siūlė ūkininkams neverkšlenti, o verčiau pasikonsultuoti su veterinarijos specialistais. Jie turėtų patarti, kaip įsirengti nedideles skerdyklas ir perdirbimo cechus.

„Tos sąlygos nėra kažkokios ypatingos, kas nori, tas įsirengia. Aišku, reikia laikytis higienos, kitokių reikalavimų. Tikrai nebegrįš tie laikai, kai ūkininkai skerdė ant tvarto durų pakabintus gyvulius“, – sakė pašnekovas.

Ką daryti ūkininkams, kurie nori skersti vos keliolika ar keliasdešimt gyvulių per mėnesį? Ar jiems būtina tūkstančius investuoti į skerdyklas? „Nesvarbu, kiek skers. Jeigu nori parduoti kitiems, privaloma gyvulių svaiginimo įranga, kad nebūtų pažeidžiami gyvūnų gerovės reikalavimai“, – aiškino V.Kontautas.

Kaimo gyventojai guodžiasi bent tuo, kad veterinarijos specialistai nedraudžia ūkyje skersti gyvulių savo reikmėms. Tiesa, skerstuvių kaime vis mažėja. Panašu, kad tokia tendencija paranki visiems – ir perdirbėjams, ir prekybininkams, ir, regis, valstybės tikrintojams. Kuo mažiau gyvulių augintojų, tuo ramesnė galva.

Neturi įrangos

Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūno pavaduotojas Juozas Klioris pasigenda turgaviečių, kur vietos ūkininkai galėtų pasiūlyti pačią įvairiausią savo išaugintą ir pagamintą produkciją. Vartotojai tikrai mielai pirktų šviežius ir natūralius, be jokių cheminių priedų pagamintus produktus.

„Šeimos ūkiams reikia deramos paramos, kad galėtų įsigyti perdirbimo įrangą. Taip pat palengvinti gamybą, sumažinti mokesčius, kol žmonės įsitvirtins. Argi ne smagu būtų, jeigu miesteliuose būtų sukurta paranki turgaviečių infrastruktūra su šaldytuvais ir kita įranga. Turgūs šurmuliuotų“, – sakė ekologinį ūkį turintis J.Klioris.

Deja, Lietuvos miesteliuose dažnai akis bado kitoks vaizdas – šalia europinės paramos milijonais išgrįstų centrinių aikščių prekeiviai pardavinėja padėvėtus drabužius.

Supaprastino sąlygas

VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjo pavaduotojo Gintauto Čereško teigia , kad medžiotojai miško aikštelėse doroja sumedžiotus gyvūnus laikydamiesi biosaugos reikalavimų, kurie nustatyti siekiant, kad neplistų užkrečiamos ligos per atliekas. Reikia pabrėžti, kad jie žvėrieną naudoja asmeninėms reikmėms. Jei žvėriena tiekiama į rinką, sumedžiotas gyvūnas, pašalinus vidurius, turi būti gabenamas į žvėrienos perdirbimo įmonę.

Skerdimo reikalavimai netaikomi ūkininkams, kurie skerdžiamų gyvūnų mėsą naudoja savo reikmėms. Ūkininkai, laikydamiesi supaprastintų reikalavimų, savo ūkyje gali įsirengti skerdyklas, skirtas paukščių ir triušių mėsos mažiems kiekiams gaminti.

Klausimų dažniausiai kyla todėl, kad ūkininkai nežino ar per mažai domisi, kaip tinkamai paskersti savo ūkiuose išaugintus gyvulius, kad mėsą būtų galima tiekti į rinką, kaip įsirengti higienos reikalavimus atitinkančias skerdimo, mėsos išpjaustymo patalpas.

VMVT, siekdama padėti ūkininkams, parengė Gyvulių skerdyklų įrengimo ir gyvulių skerdimo rekomendacijas. Jose išsamiai išdėstytos sąlygos, kaip įrengti nedidelio pajėgumo gyvulių skerdyklas vadovaujantis lankstumo principu ir nepažeidžiant maisto saugos reikalavimų. Supaprastinti reikalavimai nustatyti ir kitų produktų (pieno, žuvų, kiaušinių, mėsos gaminių, kitų negyvūninių maisto produktų) gamybai mažais kiekiais.

Neįveikia kartelės

 SAMSUNG CAMERA PICTURES

Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

Ūkininkų iniciatyvą pradėti perdirbti produktus savo ūkyje stabdo įvairūs reikalavimai ir nemažos investicijos. Perdirbimo įranga yra gana brangi, o paramos intensyvumas siekia iki 50 proc. Taigi reikia turėti pusę savo lėšų. Tai sudėtinga, nes žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos nėra didelės. Manau, remiant maisto tiekimo grandinę nuo lauko iki stalo paramos intensyvumas turėtų būti didesnis.

Suprantama, kad ir nedideliuose ūkiuose turi būti laikomasi maisto saugos reikalavimų. Tačiau lankydamiesi užsienio šalyse ūkininkai mato, kad ten sąlygos paprastesnės. Nedidelėse parduotuvėse prekiaujama mėsa, už sienos – bulvėmis, ir niekam tai neužkliūva. Pas mus reikalavimų kartelė aukštai iškelta, jiems įgyvendinti reikia daugiau investicijų. Kai žmonės susipažįsta su reikalavimais, neretai tokios veiklos idėjos atsisako.

Perlenkia lazdą

 Apskritas stalas-STARKEVICIUS_10

Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Ūkininkai bijo pradėti naują verslą, nes nėra Lietuvoje tokios veiklos tradicijų. Kai ištiko krizė, ne vienas pradėjo gaminti pieno produktus, spausti sultis ir kt. Ūkininkų turgeliuose ir kai kuriuose prekybos centruose galima rasti įvairių ūkiuose pagamintų produktų.

Mums reikia trumpinti maisto grandinę. Lietuvoje turėtų atsirasti į kooperatinę gamyklą „Pienas LT“ panašių kooperatyvų vaisių, daržovių sektoriuje. Mūsų sodininkai patys galėtų gaminti sulčių koncentratą. Tam reikėtų skirti valstybės paramą. Kooperuotis turėtų ir gyvulių augintojai. Perdirbėjai anksčiau priekaištavo, kad ūkininkai neužaugina gerų gyvulių. O dabar, kai priauginama nemažai mėsinių galvijų, kainų nekelia ir toliau skriaudžia žemdirbius, nors daug mėsinių galvijų produkcijos eksportuojama. Ūkininkai galėtų kooperuotis ir patys gaminti produktus, brandinti mėsą ir ieškoti pirkėjų.

VMVT kelia daug griežtų biurokratinių reikalavimų, su kuriais Vakarų šalių ūkininkai nesusiduria. VMVT darbuotojai, norėdami įrodyti, kad jie labai rūpinasi maisto sauga, neretai perlenkia lazdą. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes negalime sutrumpinti maisto grandinės ir rinkai pasiūlyti daugiau natūralių kokybiškų produktų. To reikėtų atsisakyti ir paskatinti ūkininkus gaminti maisto produktus.

Skerdyklų skaičius

Lietuvoje pagal supaprastintus nacionalinius reikalavimus yra registruota 650 mažų gyvūninių maisto produktų kiekių gamintojų. Iš jų pieno ir pieno produktų gamintojų– 384,

šviežių žuvų (žvejai) mažų kiekių tiekėjų – 172, žuvininkystės produktų gamintojų mažais kiekiais – 45, paukščių ir triušių skerdyklų ūkiuose – 22, mėsos gaminių mažais kiekiais gamintojų – 20, kitų (kiaušinių, žvėrienos) – 7.

VMVT duomenimis, ūkininkų ūkiuose yra įrengta 16 gyvulių skerdyklų, 2 paukščių skerdyklos, 12 mėsos cechų, 7 kiaušinių pakavimo centrai, 2 sraigių mėsos paruošimo cechai, 3 mėsinės, 6 pieno supirkimo punktai.

Rekomenduojami video