Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuvaitė, kurios namai Kaune, Seule ir Londone

Kristina Armonaitė-Ashton šiandien savo namais vadina tris miestus: Kauną, Londoną ir Seulą. Kaune ji gimė ir augo, Londone studijavo, dirbo ir sutiko savo gyvenimo meilę, paskui kurią keleriems metams išsikėlė gyventi į egzotiškąjį Seulą Pietų Korėjoje. Tačiau dideliuose miestuose itin gerai besijaučianti jauna moteris Lietuvoje lankosi dažniau nei daugelis dėl vienokių ar kitokių priežasčių emigravusių tautiečių. Čia lietuvę pargina ne tik mylimi artimieji, ilgesys, bet ir pačios sukurto tarptautinio verslo reikalai.

Kaip atsidūrėte Londone?

Baigusi bakalauro studijas nusprendžiau, kad atėjo laikas pamatyti platesnį pasaulį. Londoną pasirinkau dėl anglų kalbos, kurią puikiai mokėjau. Be to, Londono menų universitete norėjau įgyti viešųjų ryšių ir komunikacijos magistro laipsnį. Už mokslus turėjau mokėti pati, todėl viliojo ir galimybė šiame mieste tęsti Lietuvoje pradėtą darbą reklamos agentūrose. O ką jau kalbėti apie svajonę gyventi metropolyje, susipažinti su nauja kultūra, galimybę keliauti po kitas Europos šalis. Į Londoną atvykau 2006 m. sausį. Planavau čia tik baigti studijas, tačiau likimas turėjo kitų planų. Šiame mieste su pertraukomis gyvenu jau 11 metų.

Ar prisimeni pirmąjį įspūdį, kurį padarė šis miestas? 

Prieš man persikeliant studijuoti į Londoną mama gimtadienio proga padovanojo lėktuvo bilietus į šį miestą. Tam, kad galėčiau bent šiek tiek susipažinti su Anglijos sostine ir nuspręsti, ar tikrai noriu joje gyventi. Dar anksčiau kurį laiką teko gyventi ir Niujorke. Jau tada supratau, kad tokio dydžio mieste man nesunku prisitaikyti, atvirkščiai, gyvybe pulsuojantis megapolis man suteikia galimybę semtis idėjų ir pozityvios energijos. Tad pirmas vizitas į Londoną nė kiek neišgąsdino. Būsimas kurso vadovas su entuziazmu aprodė universitetą, supažindino su programa. Tiek jam, tiek likusiems universiteto dėstytojams buvau egzotika – pirma lietuvaitė, nusprendusi studijuoti dalyką, kuris nėra lengvas net ir patiems anglams.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad pradžioje viskas buvo itin lengva ar paprasta. Taip būna atvykus kelioms dienoms: kai nereikia ieškotis būsto, darbo, kai nereikia įrodyti, kad gali ir nori siekti užsibrėžtų tikslų, ir pan. Kai atvyksti čia gyventi, o ne linksmintis ar atostogauti, viskas gana greitai pasikeičia.

Londoniečiai yra itin mandagūs ir mieli, kol neperžengi tam tikrų nematomų pagarbos linijų. Tačiau pradžioje teko susidurti ir su didele konkurencija, rasizmu, nelygybe darbe. Kita vertus, visa tai išmokė išsiugdyti sveiką pasitikėjimą savimi, nepasiduoti siekiant svajonių, tvirtai žinoti, ko nori, ir pakovoti už save, kai to reikia.

Koks, tavo akimis, Londonas yra dabar? Kuo jis tau mielas, o kuo galbūt svetimas?

Londonas šiandien man yra antrieji namai. Pragyvenusi čia daugiau nei dešimtmetį, žinau šio miesto pliusus ir minusus. Pastaruosius dvejus metus gyvenu Pietų Korėjoje, todėl Londono, kaip ir namų Lietuvoje, ilgiuosi kiekvieną dieną. Pasiilgstu ten tvyrančios energijos, pozityvumo, palaikymo iš artimų ir net svetimų žmonių.

Netrukus kartu su sutuoktiniu Luke grįšime į Londoną, kuris šiuo metu ruošiasi „Brexit“ (išstojimo iš ES – red. past.) deryboms. Šio miesto didingumas yra glaudžiai susijęs su jame gyvenančių žmonių ir kultūrų įvairove, todėl kankina nerimas, ar sugrįžę jame rasime tą įvairovę, kurią branginome. Įvykiai Didžiojoje Britanijoje verčia susimąstyti, kur mes gyvensime po dvejų, penkerių metų.

Ar šiandien Anglijoje jau jautiesi sava?

Londone jaučiuosi tokia pat sava, kaip ir gimtajame Kaune. Pragyvenusi tiek metų svetur, keliuose skirtinguose žemynuose, save šiandien vadinu pasaulio piliete su stipriomis lietuviškomis šaknimis. Manau, pritapti galima visur, tereikia noro ir šiek tiek pastangų. Kita vertus, kultūrinis paveldas bei tautybė man buvo ir yra labai svarbūs. Jie yra nekintanti mano tapatybės dalis.

Išvykusi į Londoną ne tik dirbai reklamos agentūroje, bet ir sukūrei savo verslą – internete prekiauji Baltijos šalių dizainerių drabužiais. Kaip kilo ši mintis? „Kristina Goes West“ (KGW) gimė prieš penkerius metus. Daug keliavau, dažnai tekdavo atsakyti į gatvėje sutiktų žmonių klausimus apie dėvimus drabužius. Suvokiau, kad Baltijos regiono šalių mada vis labiau domina likusią žemyno dalį bei naujovių ieškančius pirkėjus. Tad trumpiausias kelias tarp Baltijos šalyse įsikūrusių dizainerių bei jų darbais besidominčių pirkėjų užsienyje buvo internetinės parduotuvės atidarymas. Po metų KGW sulaukė ir Start Up Britain organizacijos palaikymo surengti pop-up parduotuves Londone. Dar po metų atsirado ir „KGW Private Label“ su mano kurtomis odinėmis rankinėmis. Šiandien šios linijos vardu pristatomas ir mūsų su juvelyre Sonata Bylaite bendras projektas „KGW by S.B.“ bei mano pačios kurti ir gaminti papuošalai. Be to, prieš kelis mėnesius KGW buvo suteikta teisė dirbti su viena iš didesnių naujovių tekstilės rinkoje – iš ananasų lapų pagaminta odos alternatyva Pinatex Original. Teisę dirbti su šia nauja medžiaga yra gavusios tik kelios įmonės. Netrukus planuoju pristatyti naują rankinių liniją, sukurtą būtent iš šios naujos, ekologiškos „odos“.

Pastaruosius kelerius metus gyveni ir dirbi Seule. Tai – didžiulis pokytis tiek kultūros, tiek kitais požiūriais. Koks tai miestas?

Seulas pagal plotą yra tris kartus mažesnis už Londoną, tačiau jame gyvena 25 milijonai gyventojų. Įsivaizduoji žmonių skruzdėlyną, tačiau Londono Oksfordo gatvė atrodo labiau sausakimša nei Seulo Gangnamo rajonas. Galbūt todėl, kad žmonės čia gyvena ir dirba „pamainomis“. O dirbama čia iš tiesų beprotiškai daug. Europietiška aštuonių valandų darbo diena su trumpesniu penktadieniu daugeliui korėjiečių – nepasiekiama svajonė. Jie darbuojasi po 10 ir daugiau valandų per dieną. O jei darbas baigiasi anksčiau, laukia privaloma vakarienė su bosu ir kolegomis, o po jos – vakaras dainuojant karaokė. Jei korėjietis grįžta namo po vidurnakčio, vadinasi, jam pasisekė. Toks pat gyvenimo ritmas taikomas ir vaikams, paaugliams bei studentams. Tad jei 4–5 valandą ryto girdi savo kaimyno vaikus keliantis į mokyklą, o apie 24 val. nakties jie vis dar laksto po namus, vadinasi, laikomasi įprastos dienotvarkės.

Kokios priežastys atvedė į Seulą? Ar nebuvo sunku ryžtis tokiam žingsniui?

Į Seulą išvykome prieš dvejus metus, kai vyras pasirašė sutartį dirbti kūrybos direktoriumi „Samsung“ priklausančioje reklamos agentūroje. Čia jis kuria reklamas išmaniesiems telefonams, planšetėms bei televizoriams, jas šiandien greičiausiai matote ir jūs.

Išvykti buvo itin sunku, tačiau abu puikiai supratome, kad toks pasiūlymas pasitaiko itin retai, tad reikėjo apsispręsti greitai. Pirmasis pusmetis buvo gana sudėtingas, ypač man. Kol vyras iš peties darbavosi, aš po savo darbo dienos namuose pratinausi prie aplinkos, dar nepatirtų temperatūros svyravimų žiemos ir vasaros metu, didelės drėgmės, kalbos, kultūros, fakto, kad šalis vis dar paskelbusi karo padėtį su vos už 60 km esančia Šiaurės Korėja. Reikėjo priprasti ir prie apie pavojų įspėjančių sirenų, kitokio moters vaidmens suvokimo. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad Seulą prisijaukinau. Įpratau prie keistų papročių ir į žvilgsnius gatvėje nebekreipiu dėmesio. Žinau, kad grįžusi į Londoną be galo pasiilgsiu vietinio korėjiečių maisto, žmonių gausos bei subtilaus gamtos grožio ir unikalaus šios šalies paveldo.

Kokia, žvelgiant iš svetur, atrodo Lietuva? Ir koks ryšys sieja su ja?

Mano ryšys su Lietuva yra itin stiprus ir pulsuojantis. Juk čia mano artimiausi žmonės – šeima, draugai ir su KGW dirbantys dizaineriai. Kiekvieną dieną paskambinu Kaune gyvenančiai mamai – tai jau tapo ritualu, nuolat skaitau žinias apie Lietuvą, domiuosi, kas joje vyksta. Gyvendama Londone į Lietuvą grįždavau kas pusantro mėnesio. Kol esu Azijoje, grįžtu 3–4 kartus per metus. Kartais susimąstau, ar spėja ten esantys artimieji manęs kaip reikiant pasiilgti.

Per 26-erius nepriklausomybės metus Lietuva padarė nuostabią ir neįtikėtiną pažangą. Vis rečiau pavyksta sutikti žmogų, kuris nežinotų, kas yra Lietuva, ar nebūtų girdėjęs jos vardo. Lietuvos vardas skamba vis garsiau, tvirčiau ir su pasididžiavimu, savitu žavesiu. Tik atrodo, kad žolė žalesnė kitame krante. Problemos, su kuriomis susiduria lietuviai, labai panašios į tas, kuriomis gyvena pietų korėjiečiai ar anglai.

Man taip pat labai smagu stebėti, kaip lietuviai vis labiau pradeda vertinti savo identitetą, džiaugtis gimtosios šalies ir jos žmonių laimėjimais.

Kaip atrodo jūsų laisvalaikis? Kokių turite pomėgių?

Daug laisvo laiko darbo dienomis nelieka. Jei vakare esame laisvesni, su vyru gaminamės vakarienę ir mėgaujamės naujai atrastais filmais. Šeštadieniais dažniausiai keliaujame. Kadangi abu dirbame kūrybinį darbą, ieškome naujų idėjų muziejuose, galerijose ar tiesiog atrasdami skirtingus miestų rajonus ir jų architektūrą. Sekmadieniais ilsiuosi, skaitau knygas, vartau madų žurnalus. Prieš kelias savaites apsilankiau keramikos studijoje ir nusprendžiau išbandyti rankų miklumą ir šioje srityje. Juk visada smagu išmokti ką nors naujo ir įgyti naujos patirties.

Ar svajonės pildosi? Keičiasi?

Mano svajonės didelės. Vienos jų pildosi, kitos dar laukia savo eilės. Tačiau niekada nenustoju tikėti, kad kai labai nori ir labai stengiesi, viskas tampa įmanoma.

Rekomenduojami video