Kuo mūsų prekybininkams gresia godumas ir mėginimas gyventi žemdirbių sąskaita, kaip mūsų šalies peizažą gali pakeisti kinai, ar visada žemės ūkyje finansiškai apsimoka vaikytis pačių naujausių technologijų, kurias siūlo kas antras konsultantas? Apie tai „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene.

Reikia žiūrėti į ateitį

Girdime daug nusiskundimų, kad pieno ūkiai atsidūrė ant bankroto ribos, o kaip yra iš tiesų – kokie ūkiai šiandien dirba pelningai ir kaip sunkmetis pakeitė žemdirbių pajamas?

Iki šiol negalime pasakyti, kas yra efektyviai dirbantis ūkis, kokia vidutinė gamybos savikaina. Tik matome, kad uždarbis dažnai nepriklauso nuo ūkio dydžio ar žemės ploto. Šiandien Lietuvoje iš ūkininkavimo gali išgyventi šeima, laikanti bent 25 karves. Tada galima galvoti apie plėtrą ir investicijas. Iki krizės iš savo veiklos galėjo išgyventi šeima, laikanti 10 karvių: jos mėnesio pajamos tada buvo maždaug 1 800 eurų. Šiandien toks ūkis gauna 600–700 eurų. Iš šių pinigų dar reikia išlaikyti gyvulius, ruošti pašarą žiemai.

Žmonėms, laikantiems 1–2 karves, tikėtis uždirbti ir išgyventi, parduodant pieną perdirbėjams, neverta, tačiau ir jiems yra kitų išeičių, pavyzdžiui, pienu keletą mėnesių girdyti veršelius ir juos parduoti ne kelių savaičių, kaip dabar, o jau paaugintus. Jautienos paklausa milžiniška. Į JAV (ten eksportuoti neseniai gavome leidimus) neturime ką vežti. Didieji pieninystės ūkiai, nors jų pajamos krito, dirba nenuostolingai, nes jiems mokama daugiau nei smulkiesiems.

Lazdijų ūkininkai mėsą parduoda lenkams, ekologiško pieno supirkėjai žaliavą veža į Vokietiją. Jau pajudėjo tiesioginis žaliavos eksportas. Galbūt ūkininkai pagaliau pradės dirbti ne tik su Lietuvos supirkėjais?

Keli nauji užsienio pirkėjai sektoriaus neišgelbės. Be žemdirbiškų asociacijų darbo nebus ir ūkininkų kooperacijos. Tokių kooperacijų dabar yra Lenkijoje. Kitas jų pranašumas – mažesnis PVM, zloto ir euro santykis ir suvokimas, kad negalima galvoti tik apie šiandieną. Tokios strategijos laikosi ne tik ūkininkai, bet ir perdirbėjai. Pas mus visi – nuo žemdirbių iki gamyklų ir prekybos tinklų savininkų – galvoja tik apie tai, kaip uždirbti šiandien, o kas bus po penkerių metų, jiems nerūpi.

Mūsų ūkininkai dar nemoka skaičiuoti. Pavyzdžiui, niekas neanalizuoja, ar verta investuoti į pačias produktyviausias karves, primilžiai iš kurių viršija 10 t. Joms reikia specialaus ir brangaus pašaro. Gyvulio laktacija – tik 2 m. Ne tokią produktyvią karvę prižiūrėti pigiau, o jos laktacija – 6–7 m. Tokiu keliu, kai primelžiama tik 5–6 t pieno iš karvės per metus, nuėjo airiai. Ekonomiškai jiems taip naudingiau.

Klerkai dedasi kvailiais

Kai buvo patikrinti Žirgų ir Ūkinių gyvūnų registrai, paaiškėjo, kad ten – chaosas ir bent 30 tūkst. galvijų dingę, o jų laikytojai gali negauti ES paramos. Tokia situacija susiklostė, nors, norint suskaičiuoti galvijų skaičių kontroliuojančias ir stebinčias institucijas, neužtektų vienos rankos pirštų. Pakomentuokite tai.

Dabar analizuojame, ar žirgininkų asociacijos nepiktnaudžiavo apskaita, ir tiriame, ar nebuvo plaunami pinigai, kai Holšteinų ir Lietuvos juodmargių augintojų asociacijos tuos pačius gyvulius įtraukdavo į savo sąrašus ir gaudavo paramą. Šios problemos kaupėsi metų metus. Turiu priekaištų visoms prižiūrinčioms institucijoms, ypač Valstybinei gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybai, nes kontrolės per mažai. Analizę ji atliko tik tada, kai gavo tiesioginį nurodymą iš ministerijos. Savo iniciatyva nedirbo.

Pavyzdžiui, gali būti 30 tūkst. neregistruotų galvijų. Kai įsigaliojo taisyklių pakeitimas, kad pardavus gyvulį apie tai privaloma pranešti per 7 dienas, tiesiogiai su ūkininkais apie šias naujoves niekas nekalbėjo, nors rajonuose prie kiekvienos savivaldybės ir seniūnijos yra žemės ūkio skyriai, Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos taip pat turi atstovus savivaldybėse. Už 2015 m. ūkininkams, kurie pažeidė registracijos tvarką, paramą visgi mokėsime, nes tai – ne tik jų kaltė.

Negi viskas žemės ūkyje – tik blogai?

Grūdininkai, cukrinių runkelių augintojai dirba pelningai, taip pat geri paukštininkystės, mėsos, kiaušinių gamintojų rezultatai. Stiprūs mišrūs ūkiai beveik visi dirba pelningai. Geriausiai laikosi tie, kurie žemdirbystę vertina kaip verslą ir nemėgina gyventi tik iš paramos.

Blogai tai, kad Lietuvoje, skirtingai nei kitose valstybėse, nėra verslo patriotizmo ir noro kurti bendrą ateitį. Pavyzdžiui, Belgijoje ant pieno produktų pakuočių rašoma, kad nuo jų po 5 ct atiteks vietos ūkininkams. Taip skatinama pirkti vietinius gaminius, formuojama visuomenės savimonė. Siūlėme prekybininkams taikyti panašų modelį, tačiau jie griežtai atsisakė. Jie vežasi pigesnius produktus iš Lenkijos.

Lietuvos rinką valdo prekybos tinklų savininkai, ne gamintojai. Nesuvokiu, kodėl tinklai, mažėjant gyventojų skaičiui, stato tiek parduotuvių ir kaip jie planuoja išlikti.

Nuolat kalbame, kad mus išgelbės kooperatyvai, tačiau jų steigimo šuolio kaip nėra, taip nėra. Kodėl?

Keičiame taisykles, kad atsijotume kooperatyvus, sukurtus tik dėl paramos. Dabar pieno supirkimo kooperatyvus įkuria keli žmonės ir supirkinėja žaliavą iš kelių šimtų ūkininkų. Pagal naujas taisykles šie ūkininkai turės tapti kooperatyvo nariais ir tiekti ne mažiau kaip pusę viso surenkamo kiekio. Tikslas – kad pelną dalytųsi ne 2–3 žmonės, o visi kartu dirbantys žemdirbiai.

Kitas pakeitimas, kurį siūlysime Seimui: jei kooperatyvas teikia paslaugas savo nariams, šios paslaugos nebus apmokestinamos PVM. Pelno mokestis mažinamas nuo 5 proc., kaip dabar, iki 0 proc. Žmogus turi pajausti, kad kooperatyvas jam naudingas. Be to, skirstant 18 mln. eurų paramą pieno ūkiams, kooperatyvo nariams bus mokama 10 eurų daugiau už karvę nei kitiems.

Grūdininkų, daržininkų, sodininkų kooperatyvai kur kas stipresni nei pieno sektoriaus. Tačiau vis tiek iki šiol neturime tiek augintojų, kad, pavyzdžiui, lietuviškomis daržovėmis ir vaisiais aprūpintume mokyklas.

Nėra vienybės ir sąžinės

Daug kalbame apie mūsų perdirbėjų veržimąsi į naujas rinkas, šis siekis palaikomas Vyriausybėje, tačiau realiai kol kas ypatingo proveržio nėra. Kas mums trukdo Rusiją pakeisti kitomis šalimis?

Mūsų įmonės per mažos, kad galėtų pavieniui įsitvirtinti kokioje nors didelėje valstybėje. Jei susijungtų Lietuvos, o dar geriau – visų Baltijos šalių pieno perdirbėjai, jie jau galėtų kovoti dėl tokių rinkų, kaip Kinija. Kol kas vienybės nėra.

Pavyzdžiui, Kinijoje vykusioje parodoje mūsiškius surinkome į vieną stendą, padengėme dalyvavimo išlaidas ir prašėme, kad jie dirbtų vieningai. Perdirbėjai grįžo į Lietuvą patenkinti, kad rado naujų kontaktų. Tačiau kai paklausėme, ar jie ten mėgins eiti bendrai, paaiškėjo, jog visi mėgins dirbti su atskirais partneriais skirtingose provincijose.

Kinai derasi su viena mūsų įmone, kad ji gamintų vaikų maistą. Jei jie ateis, tai bus milžiniška investicija. Jiems neužtektų ir mūsų turimos žaliavos, pieną tektų pirkti Latvijoje. Atskleisti detalių kol kas negaliu.

Pieno ir mėsos supirkimo kainoms krentant, kainos parduotuvėse vis tiek stovi kaip įkaltos. Kodėl?

Kainos dalis, kurią paima prekybininkai, rinkoje nekinta jau kelerius metus, nesvarbu, kokie laikai ir kaip gyvena ūkininkai. Prekybininkai kainos nemažina, nes jiems tai naudinga. Išlaikyti kainą palanku ir perdirbėjams, nes žaliavos pinga ir jų uždarbis didėja.

Lietuvoje ydinga pati prekybininko ir gamintojo derybų sistema. Pasaulyje perdirbėjas pasiūlo kainą, prekybininkas prideda savo antkainį ir sprendžia, ar už šią sumą žmonės pirks produktus. Pas mus atvirkščiai. Prekybininkai nustato mažmeninę kainą be PVM ir nuo šios sumos pradeda skaičiuoti vadinamąsias nuolaidas: lentynos, rampos, rinkodaros. Tada perdirbėjui paaiškina, kad iš vieno euro jam liks 40 centų. Jei jis nori 45 centų, mažmeninė kaina turi didėti. Dauguma akcijų vyksta perdirbėjų, o ne prekybininkų sąskaita.

Konkurencijos taryba kol kas užfiksavo tik vieną tokį neteisėtą sandorį, kai derėjosi „Mantinga“ ir „Maxima LT“. Tačiau sistema neišnyko, nes ji naudinga ne tik prekybininkams, bet ir perdirbėjams.

Gal šią sistemą sulaužys „Lidl“ prekybos centras, kurio rinkodara kitokia?

Jis turi teisę mažinti kainas, kad įeitų į rinką. Tą mūsiškiai daro kitose šalyse. Tačiau kyla kitas klausimas: kokiais produktais jie prekiauja? Galbūt tai bus vokiškų ir lenkiškų gaminių invazija, nes Lenkijoje ir Vokietijoje toks pat produktų perteklius, kaip ir pas mus, tik gamyklos didesnės nei mūsų ir dėl to jie gali gaminti pigiau.

PVM reikia mažinti

Kodėl PVM planuojama mažinti tik kiaulienai ir jautienai? Ar tai gali padėti išspręsti mūsų ekonomines bėdas?

Mažesnis PVM turi būti ne tik kiaulienai ir jautienai, bet ir paukštienai, daržovėms, nes būtent šių produktų daugiausia parduodama turgavietėse, kur šešėlis pats didžiausias. Pieno produktų turguje realizuojama palyginti mažai, todėl mokesčių mažinimas jiems efekto neduos.

Kai kas nors aiškina, kad PVM sumažinimas valstybei atneš tik nuostolių, tai yra netiesa. Lenkijoje mokesčiai mažesni ne tik būtiniausiems maisto produktams, bet ir vaikų prekėms, sodinukams, tad mūsiškiai su kaimynais negali konkuruoti. Pirkėjai iš Lietuvos važiuoja į kaimyninę šalį.

Kokioje padėtyje yra „Pienas LT“ projektas?

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos išvada – projektą galima finansuoti. Dabar Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tiria įmonę: ar pinigai panaudoti tinkamai, nes statybos trunka kur kas ilgiau nei verslo įmonių vykdomos gamyklų statybos.

Tačiau mums niekas negali paaiškinti, kam jiems reikia keturių džiovyklų, kurios turi būti pastatytos iki liepos. Jei jų nebus, pinigų iš Kaimo plėtros programos taip pat nebus, ir jiems teks grąžinti pinigus – 15 mln. eurų. Valstybinės reikšmės objekto statuso, kurio jie prašė, taip pat negaus, nebent bus pripažinti ekonomiškai svarbiu objektu. Mūsų tikslas – siekti, kad šis projektas, į kurį pakankamai daug investavo patys ūkininkai, pradėtų veikti.

Kokią šalies žemės ūkio ateitį matote?

Manau, kad mūsų ateitis – ekologiška gamyba. Šiandien tam trūksta paramos pinigų, nes į šią sritį atėjo „Agrowill group“ ir voką teko dalyti visiems, tačiau verslas turi būti tvarus ir gyventi ne iš paramos, o užsidirbti. „Agrowill Group“ didina gamybą, nors žino, kad už papildomus plotus didesnės ar papildomos paramos nebus. Jie supranta, kad gyventi vien tik iš išmokų negalima. Tačiau kol kas ekologiški ar išskirtinės kokybės produktai skirti eksportui, nes vietos rinka per daug skurdi.