Ar iš tiesų augalams augti reikalinga dirva? Po ilgų civilizacijos metų mokslininkai padarė išvadą – nebūtinai. Nes pats dirvožemis tėra tik vieta augalui įsitvirtinti, ką įrodo atogrąžų miškuose vešintys augalai. Pirmasis tai įvertino prancūzų botanikas Patrikas Blankas, kuris išplėtojo vertikaliojo sodo koncepciją ir ją užpatentavo. Taigi legendiniai Babilono kabantieji Semiramidės sodai dabar atgimsta daugelyje pasaulio miestų.

Žaliosios sienos

Augalams svarbiausia yra fotosintezė ir mineralinių medžiagų prisotintas vanduo. Todėl jie gali įsikurti ten, kur dirvožemio beveik nėra. Vien Malaizijos pusiasalyje iš 8 000 žinomų augalų rūšių apie 2 500 auga ant stačių šlaitų. Todėl šią augalų savybę P.Blankas puikiai išnaudojo puošdamas miestus – betono sienos virsta gyvais žaliuojančiais paveikslais, kurie ne tik valo orą, bet ir išsaugo vėsą pastato konstrukcijose. Šias jo idėjas pasigavę apželdintojai pradėjo kurti ateities miestus.

Pirmą žaliąją sieną prancūzų botanikas sukūrė dar 1988-aisiais, tačiau mokslininko išradimas sėkmės sulaukė tik praėjus 13 metų. Šiandien jo kūriniai džiugina Niujorko, Delio, Madrido, Gdansko, Melburno, Berlyno, Singapūro, Hongkongo ir kitų miestų gyventojus.

Kraštovaizdžio architektas vilnietis Svajūnas Mikėnas patikino – bet kuriame pasaulio mieste, pritaikius tos vietovės klimato sąlygoms tinkamus augalus, plika ir šalta pastato siena gali virsti vertikaliuoju sodu. „Miestiečiams augalų sienos gali tapti gamtos dalele betono džiunglėse, taip pat ir išmaniuoju energijos taupymo būdu“, – pripažino jis.

Vertikalusis sodas – tai lyg oazė mieste, primenanti natūralią gamtinę aplinką. Kraštovaizdžio specialisto teigimu, tokiu būdu statiniai įgyja didesnę vertę, vertingesnė tampa ir visa aplinkinė erdvė, kurioje įsiterpę žalieji plotai.

Augalų sistema

Formuojant vertikaliojo sodo biostruktūrą, svarbiausia parinkti augalus, kurie prisitaikę augti be dirvožemio – lygiai taip pat, kaip tai vyksta natūralioje jų augimo aplinkoje, kai šaknys formuojasi ant medžių žievės ar tarp samanomis apaugusių uolų. Augalų sistema gali būti ypač lengva, suformuota net be sienos. Augalų rūšys turi būti parenkamos pagal tame regione vyraujančias klimato sąlygas – kitu atveju žalioji augalų siena tegyvuotų vos vieną sezoną.

Paklaustas, kaip būtų galima sukurti tokį sodą, kraštovaizdžio architektas S.Mikėnas paaiškino: vertikalusis sodas susideda ir trijų dalių – metalinio rėmo, PVC sluoksnio ir veltinio. Metalinis rėmas gali būti kabinamas ant sienos arba statomas ant grindų. Jis sudaro oro tarpą, kuris veikia kaip itin veiksminga šiluminė ir akustinė sistema. Vieno centimetro storio PVC sluoksnis pritvirtinamas prie metalinio stovo. Šis sluoksnis visai struktūrai suteikia tvirtumo ir padaro jį atsparų vandeniui. Poliamidinis veltinis tvirtinamas prie PVC sluoksnio. Šis veltinis atsparus puvimui, o didelis jo laidumas tolygiai paskirsto vandenį. Augalų šaknys auga tiek viduje, tiek ant veltinio paviršiaus. Šiam sluoksniui apželdinti naudojamos sėklos, sodinukai arba jau užauginti augalai. Vandentiekio vanduo, prisotintas įvairių augalams būtinų maistinių medžiagų, sienai tiekiamas iš viršaus. Laistymas ir tręšimas yra automatizuoti. Pasak P.Blanko, augalams dirvožemis nebūtinas, jei jiems pakanka vandens ir jame ištirpusių mineralų, šviesos bei anglies dvideginio.

Vertikalaus sodo svoris paprastai būna mažesnis nei 30 kg kvadratiniam metrui ir jis gali būti užveistas ant bet kurios sienos, be jokių aukščio ir dydžio ribų.

Valo orą

Vertikalieji sodai taip pat yra veiksminga priemonė orui valyti. Puikiai žinoma, kad augalų lapai prisideda prie oro kokybės gerinimo. Šiuo atveju ir šaknys, ir visi su augmenija susiję mikroorganizmai veikia tarsi ištisa oro valymo ekosistema. Orą teršiančios pavojingos kietosios dalelės, nusėdusios ant veltinio, lėtai skyla ir mineralizuojasi, kol galiausiai tampa augalų trąša.

Į klausimą, ar augalams patogu augti tokioje erdvėje, specialistas turi atsakymą: „Siena sukuria savo specifinį mikroklimatą. Paprastai tokie sodai aplink didina atmosferos drėgmę, taip susidaro sąlygos samanoms ir mažiems paparčiams augti, sėkloms dygti. Jei pernelyg tamsu, pritaikomas dirbtinis apšvietimas, tačiau sienai geriausia parinkti tokius augalus, kurie puikiai jaučiasi šešėlyje. Būtina juos išdėlioti tam tikra tvarka, kad ne tik netrukdytų vieni kitiems, bet ir gražiai atrodytų, nereikalautų ypatingos priežiūros.“

Tinka ir Lietuvoje

Vertikalioji žemdirbystė skinasi kelią ir Lietuvoje. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos specialistų, tokie sodai mūsų šalyje vis dažniau pritaikomi viešosios paskirties pastatuose, kurių vestibiulius puošia iš gėlių sukomponuotos „žaliosios sienos“. Panašios sistemos puikiai tinka ir lauke – vaikų darželių, mokyklų, ligoninių, senelių globos namų teritorijose.

Universiteto mokslininkai pripažino, kad šiose sistemose galėtų augti ne tik dekoratyviniai, o ir vaistiniai bei prieskoniniai augalai, kurie praturtintų ugdymo įstaigų auklėtinių ar ligoninių pacientų valgiaraščius bei taptų vaizdinga edukacine priemone. O štai kaimo vietovėse prie fermų, sandėlių ar kitų ūkinių pastatų sienų įrengtos vertikalios valgomųjų augalų auginimo sistemos ūkininkams galėtų duoti ir papildomų pajamų.

VDU Žemės ūkio akademijos augalininkystės technologė dr. Živilė Juknevičienė pripažino stebinti Lietuvoje paradoksalią situaciją. „Regionuose, kur yra laisvos žemės, nėra darbo rankų, o miestuose ir aplink juos žemė brangi, todėl įsigyti plotų žalumynams auginti sudėtinga, nors darbuotojų šiam darbui, tikėtina, atsirastų netgi tarp senjorų. Juolab, kad tokios produkcijos paklausa akivaizdžiai didėja. Vienas sprendimų šioje situacijoje – vertikalių auginimo sistemų įrengimas“, – teigė ji.

Pašnekovė įsitikinusi, kad trumpinant maisto grandinę „nuo lauko iki stalo“ vertikaliosios sistemos yra efektyvus būdas pateikti vartotojams visada šviežių, kokybiškų žalumynų, kurie dėl savo specifikos nėra transportabilūs. „Tokios sienelės būtų itin patogios maisto gamintojams, įrengus jas šalia viešojo maitinimo įstaigų, ligoninių teritorijose jos taptų ir puikia aromaterapijos priemone“, – komentavo specialistė.

Eksperimentai

Pirmąjį eksperimentą su šiomis sistemomis Žemės ūkio akademijos mokslininkai atliko pačiame universitete. Tačiau, norint gauti mokslu pagrįstus duomenis, tam, kad būtų galima teikti rekomendacijas kitiems augintojams, eksperimentinis laukas perkeltas į šešis ūkius, kurių šeimininkai sutiko pas save priimti besidominčius nauju žalumynų bei uogų auginimo būdu mūsų šalyje.

„Parinkome keturis populiarius ir ne itin reiklius augalus – mėtas, čiobrelius, bazilikus ir žemuoges. Stebėjome jų augimą, taikėme skirtingus tręšimo, laistymo režimus, skaičiavome produktyvumą, nes šiais laikais vienodai svarbi tiek žemės ūkio produkcijos kiekybė, tiek kokybė. Eksperimentas vyksta skirtingus ūkininkavimo būdus pasirinkusiuose ūkiuose – biodinaminiame, ekologiniuose bei intensyvios žemdirbystės. Ūkių šeimininkai jau dabar pastebi, kad vertikalūs moduliai yra labai patogūs, mat imant derlių žmogui nereikia lankstytis. Be to, derlius garantuotai gaunamas švarus, nežemėtas“, – paaiškino augalininkystės technologė.

Pasak mokslininkės, vertikaliose sistemose augalai auginami ne tirpale, o natūraliame grunte, praturtintame biohumusu. Augimo laikotarpiu jie gali būti tręšiami nebūtinai cheminėmis, bet ir ekologiškomis trąšomis. Prekiniuose ūkiuose taip auginamiems prieskoniniams ir vaistiniams augalams niekada negrės sausra, nes kompiuterizuota laistymo sistema juos visada palaistys tiek, kiek reikia, ir kada reikia, palengvins prižiūrėtojų ir derliaus nuėmėjų darbą, o miestuose pagražins aplinką bei pagerins emocinę bei fizinę miestiečių sveikatą.