Rubrika

Laiškai iš kaimo. Žiema ateina. Ar pasidžiovei savo nagines?

Gruodžio 6-oji

Kadaise šitoks patarimas buvo svarbus: gerą daiktą reikia tausoti. Gerai suraukta naginė – ypač brangintina. Kai reikės pavasarį sėti arba eiti visą dieną paskui akėčias, o vasarą bulves vagoti, joks apavas nebus toks lengvas ir patogus kaip naginės. Užtat ir svarbu rudenį jas pasidžiauti, saugoti iki pavasario. Gruodį nagines pakeičia veltiniai. Dzūkas, žinoma, pasakys, kad karklinės vyžos gerai ir vasarą, ir žiemą. Gerai todėl, kad pigu. Vis dėlto naginės reikšmingesnės. Atrodo, kad ir smulkiõsios tautosakos knygos tai tvirtina: „Diena susitraukė kaip žemaičio naginė.“ Panašiai nepalyginsi, kad kas nors gali būti susitraukęs ar susiraukęs kaip vyža, nes nesitraukia ir nesiraukšlėja nei kadaginė, nei karklinė, nei liepinė vyža.

O naginė, jei nepagarbiai užmesta kur papečkin, darosi labai surukusi. Iš čia – ir žmogus surukęs. Ir net susiraukęs kaip naginė. Ir diena gali būti tokia – neatskirsi ryto nuo vakaro. Pagaliau pasidžiovė nagines – taip kitąkart būdavo pasakoma ir apie tą, kuris numirė. „Šaukštą padėti“ ar „nagines padžiauti“ – vienas ir tas pats. Ir kokie subtilūs tų pasakymų atspalviai: rudenį kaip įprasta pasidžiovei savo nagines – tai reiškia, kad iš anksto pasiruošei pavasariui, o jeigu išgirsti, kad kaimynas padžiovė nagines, jau žinai, kad jam pavasario nebebus.

Ateinant žiemai pravartu įminti dar ir tokią mįslę: meška senyn – nagai aštryn. Tai, žinoma, šluota. Be abejo, net globalinio atšilimo laikais prieš Kalėdas imant į rankas patogesnį kastuvą tenka prisiminti ir eiklią kiemo šluotą, kai per naktį sniego prikrinta tiek daug, kad net šuns lakataušės nebematyti.

Žvirblis, rodos, niekaip nesiruošia pasitikdamas žiemą, o žmogus turi ruoštis. Štai šiąnakt sapnavau, tarsi klaidžioju po Šiaulių miestą ir... Bet, rodos, niekada dar nebuvau per įkyrus, nesu juk be saiko pasakojęs savo sapnų. Reali aplinka visada svarbiau už visokias virtualybes, tegu jos ir labai subtilios bepasirodytų. Ir kaimynai, ir gyvūnai, ir debesys, ir vėjai juk kur kas svarbiau. Visa tai – egzistenciniai dalykai, o sapnų aiškinimasis dažniausiai tėra paikiojimas. Koks nors burtas, receptas ar ritualas kalendoriaus lapelyje – irgi tik pramoga, daugiau nieko.

Vakar kaip tik perskaičiau tokią stebėtiną keistenybę: „Įberkite į puodelį visų prieskonių, kokių tiktai rasite namuose, užpilkite verdančiu vandeniu, įdėkite medaus, įpilkite truputį degtinės ir gerkite – visos virusinės ligos nuo jūsų atsitrauks.“ Receptas įspūdingas, nepasakysi, kad autorius neturėjo vaizduotės. Kaip čia neprisiminsi Nikolajaus Gogolio, kuris rašė, kad Podolės moterys žinojo kažkokią ypatingą žolę ir, jei tiktai reikėjo, visos galėjo pavirsti raganomis. O gal čia viskas gerokai paprasčiau: šitoks keistas recepto pateikimas tiesiog privers peržiūrėti visas turimas savo žolelių atsargas. Vis dėlto šitaip be atodairos maišant viską, ką tik turi, reikėtų pagalvoti, kad nepadės tau nei gyduolis medus, nei degtinė, jeigu padauginsi pelynų, peletrūnų arba apynių...

Vis dėlto noriu sugrįžti prie sapno. Mano „Laiškuose iš kaimo“ aprašytų sapnų juk ne per daug, ir gal šitas pasirodys šiek tiek realistiškesnis. Taigi klaidžioju Šiauliuose ir matau, kad visur žydi pievinių šalavijų rabatės. Patenku ir į didelę šalavijų pievą. Mėlynuoja visas šlaitas tarsi prie Nevėžio, kur žemiau Babtų, bet žinau, kad esu Šiauliuose ir noriu surasti geležinkelio stotį. Sutinku kažkokius žmones, irgi ne vietinius, bet jie paaiškina, kad būtent čia yra miesto centras, o ši pieva iš centro tęsiasi į rytų pusę, tai esąs naujas projektas, vienintelis toks visoje Europoje... Einu į rytus, bet šituo nauju projektu netikiu, nes dar gerai prisimenu, kad visai neseniai šiame mieste jau buvo pritaikyta panašaus užmojo naujovė – virš šaligatvių kabojo storos juodmargės karvės. Lyg ir modernu buvo, bet kaimo žmones baugino, kad neužgriūtų ant galvos, nes karvės atrodė gerai įmitusios. Tas butaforines karves ir atvykėliai, ir patys šiauliečiai vadino vienodai, pridurdami kažkurio architekto pavardę, tiktai nebepamenu jo pavardės...

Einu tad į rytus, krypties jausmą turiu, nors žinau, kad sapnuoju. Kažkas artinasi alėjos pakraščiu. Žengia su pintine, rodos, grybauja. Žmogus lyg matytas, ir aš staiga suprantu, kad tai brolio draugas, kadaise iš Šiaulių atvažiuodavęs grybauti į mūsų Skaisgirio mišką. Man jau lyg ir drąsiau, tai galvoju, nebepasiklysiu, man juk reikia į geležinkelio stotį. Bet pirmiausia pasiteirauju: ar tiesa, kad kažkoks didelis perversmas Šiauliuose, ir kapgi čia tos šalavijų pievos atsiradusios? Taip, sako jis, matai, kai suprojektavo tą žalią spindulį iš centro į rytus, viskas mieste labai pasikeitė. Pažiūrėk, kiek baravykų radau, o juk gegužės vidurys. Ir svarbiausia – prapuolė visos ligos, niekas nebeserga, kas šalia to spindulio gyvena. O aš jaučiu, kad dar norėčiau sužinoti ir apie tas karves, ar jos tebesilaiko virš šaligatvių, bet negaliu prisiminti dizainerio pavardės, gal Zulonas, bet ne, Zulonas buvo aktorius. Ir pabusdamas vis nesuprantu, kodėl tos karvės taip įsibrovė man į sapną...

O sapnas gana panašus į tiesą. Tikrai tokį žalio ekologinio spindulio projektą kažkas jau buvo mėginęs sukurti, tai buvo gal prieš 40 metų. Idėja labai paprasta: žalia augalijos juosta prasideda miesto centre, vis platėdama nusitęsia į rytus, ir niekas miestiečiams neužstoja tekančios saulės. Italijoje toks nedidelis gamtinis miestas jau lyg ir atsiradęs, bet kai dabar italų ekonomika smarkiai sušlubavusi, kai per žiniasklaidą aktyviausi komentatoriai italus tevadina tinginiais ir gyvenančiais iš praeities kapitalo, tai vargu bau ar tas vienas žalias miestas juos beišgelbės.

Tiesa, garsus sūrininkystės entuziastas Angelo Frosio į Milano centrą buvo atsivaręs daugybę karvių, ten jas melžė ir čia pat raugė sūrius, o visi žiūrėjo ir stebėjosi. Nebuvo, tiesa, parašyta, kas po šito spektaklio sutvarkė ištryptą skverą. Suprantama, kad karvė gal ir galėtų išgelbėti pasaulį, bet tiktai pats miesto žmogus turėtų eiti arčiau prie karvės – į kaimą, o ne atvirkščiai.

Gruodžio 11-oji

Keista, kad ir šerkšnas gali būti toks melancholiškas. Diena jau ne tiktai trumpa, bet ir surukusi. Šerkšnas praranda gaivinantį baltumą. Atrodo, kad nuobodulys gali laukti tavęs visur, kur tik pasisuksi. Gal būtent šitokią dieną kažkas ir sugalvojo pamokantį perspėjimą žiovaujančiam paaugliui: jei tau nuobodu – šok saldų tuncių, pirštą įsikandęs. Buvau girdėjęs tokį pasakymą vaikystėje ir žinojau, iš kur tas „saldumas“ gali atsirasti. Juk tautosakos knyga „Vilką minim, vilkas čia“ šito nepaaiškina, rašo, kad žemaičių saldė – toks nerimtas neva šokis.

Mūsų kaimynas Eitutis, didelis šnekorius ir gabus kiaulių skerdikas, vaikams tinginiams aiškindavo geriau: vieną pirštą kišk burnon, o kitos rankos smilių – į užpakalį. Ir šok. Kiek pašokęs, tą pirštą, kuris buvo burnoj, kišk į užpakalį, o aną smilių, jau gerokai dvelkiantį – burnon. Kuo ilgiau šitaip šoksi, tuo saldžiau bus, ir joks nuobodulys prie tavęs nebepristos... Neaišku, kodėl šito šokio „saldumo“ nepakomentavo tautosakos knyga „Vilką minim, vilkas čia“, nes kitokių nešvankybių, šlapalų ir mėšlų ten – nors vežimu vežk. Net ir Pakruojis negražiai paminėtas („Tokius pinkis pasikinkis į Pakruojų š... važiuoju“).

Nieko nepadarysi, iš liaudiško posmo žodžių neišmesi. Vėlgi: pabandyk išmesti visas nešvankybes iš Sigito Parulskio romano „Trys sekundės dangaus“ – ir neliks ką skaityti. Be rusiškų kareiviškų keiksmažodžių, be tualetų dvoko siužetas kaipmat subyrėtų. Taip laikosi ir kai kurie Herkaus Kunčiaus tekstai, ir netgi Jurgio Kunčino romanai. Jaroslavas Melnikas rašo, kad žmogus yra keista būtybė – iš visų skylių jam nuolat kas nors sunkiasi ir varva. Hiperbolė, žinoma, ypač svarbi meninio žodžio palydovė.

O štai mokslininkai apie ekskrementus kalba dalykiškiau, be hiperbolių. Biologas Mindaugas Lapelė pasakojo, kad keturkojų tyrinėtojams pavyko išsiaiškinti, kokiu būdu kažkoks nedidelis Šiaurės Amerikos žvėrelis sugeba palikti kalnų take ne apvalius, ne pailgus, o kvadratinius ekskrementus. Paaiškėjo, kad šito žvėriuko tiesioji žarna prie analinės angos yra lyg keturbriaunis šveleris, jis ir suformuoja geometriškai tikslų ekskrementą. Tai yra svarbu – žvėreliui būtinai reikia ant stataus kalnų tako palikti nenuriedantį savo buvimo įrodymą. Tokia keistenybė atsirado ne iš karto: atsitiktines teigiamas mutacijas paveldėjo vis naujos žvėrelių kartos, taip įsitvirtino naujas tos pačios rūšies požymis. Štai ką daro evoliucija! Tiesiog juokus krečia. Kai kas aiškina, kad žmogų sukurdamas Dievas irgi truputį pajuokavo.

Todėl šitokią trumpą ir surukusią dieną galima prisiminti net ir politiką – ji dažnai būna nešvanki. Štai profesorius Gintautas Mažeikis iš Vytauto Didžiojo universiteto, rimtas sociologas, bendruomenių judėjimų ir visokių revoliucijų tyrinėtojas, kalba apie šių metų sukilimus Prancūzijoje: kai kam tie savaitgalių maištai – netgi šventė. Bruzdėjimas gali būti ne priemonė kokiems nors tikslams pasiekti, o tiesiog šventė, pabėgimas nuo niūraus nuobodulio. Prie tų „švenčiančiųjų“ mielai prisideda maži plėšikėliai ir profesionalūs vagys...

Klausydamasis tokio komentaro per radiją, aš prisiminiau Valentino Rasputino romaną „Gaisras“: dega kolūkio sandėliai, subėga kaimo žmonės, bet pirmiausia jie išvelka iš tų sandėlių kuo daugiau vertingų daiktų ir suslepia, kad vėliau galėtų parsitempti į savo kiemą. Tokį kolūkinės nakties chaosą aprašo talentingas rusų prozos meistras. Taip ir būdavo Sibire dar prieš keletą dešimtmečių. O dabar Paryžiuje? Skirtingos valstybių santvarkos, skirtingos šalys, visai kitas laikas, tik tos abejotino žmonių bendrabūvio grimasos labai panašios.

Nors prisiminus Valentiną Rasputiną būtina paminėti ir stipriausią jo apysaką „Atsisveikinimas su Matiora“, kuri jau tada, kai niekas dar nekalbėjo apie Ivaną Solženicyną, po truputį pradėjo ardyti monolitinę Sovietų Sąjungą. O štai visai neseniai Vladimiras Putinas dalyvavo Valentino Rasputino laidotuvėse. Gali būti, kad tokių politinių viražų atsiradimo priežasčių niekas nežino. Neprognozuojamas pirmųjų asmenų elgesys, visiškai nežinomos didžiõsios mūsų kaimynės užmačios, o „Svobodos“ radijas praneša, kad gatvėje pakalbintas maskvietis pasididžiuodamas tikina: su tokiu prezidentu mes nugalėsime, o visa kita yra smulkmenos.

Gruodžio 16-oji

Sninga ir pusto. Kelias labai slidus, nes po sniegu – ledas. Klampoju kelkraščiu iš lėto mintydamas vis tą patį: jei teks griūti, negaliu remtis rankomis, geriau nosimi, nes išnertą rankos žastikaulį ir skilusį žasto obuolį prieš metus gydžiausi net tris mėnėsius. Žinau, kad antrą kartą tas pats žastikaulis, kaip perspėja gydytojai, išnyra daug greičiau. Einu susilenkęs prieš rytų vėją, krivuliuoju kaip tikras klipata, ir staiga man paaiškėja ano futurologinio sapno prasmė: taigi jau tada, prieš penkias dienas, iš anksto sunerimęs baiminausi, kad sunku bus gruodžio šešioliktąją kažkokiu pakeleivingu būdu nusigauti į Merkinę, kai orai tokie permainingi. Užtat ir sapne tąnakt klaidžiojau po Šiaulius, niekaip nerasdamas geležinkelio stoties. Nelengva ir dabar surukusiam diedukui per dzūkų šilus pėdinti, prisnigo dvidešimt centimetrų, per mišką iki Gailiūnų jokio tako nėra, o vieškelis labai slidus, ir jokia mašinikė nepravažiuoja. O dar Druskininkuose, toje autobusų stotelėje prie degalinės, turėsiu stirksoti. Paskui dar nuo Merkinės kryžkelės vėl žingsniuoti iki Kryžių kalnelio...

Taip man besibaiminant, kad nepavėluočiau, ir stabteli mašina. Sigitas Krisius iš Barzdžiūnų atveria dureles – prašom sėsti. Sėdu, nes tokiu jaunu, stipriu vyru galima pasitikėti. Gal prieš dešimtį metų pabėgo jis iš Druskininkų į Barzdžiūnus ir pradėjo auginti jaučius. Pats vienas tvėrė ganyklas ir statė tvartus. Buvau ten tada, kai ganėsi jau šešiolika jaučių, ir visi savo vardus turėjo. O kiek dabar? Septyniasdešimt, sako Sigitas Krisius. Ir važiuoja greitai, nebijo paslysti. Matyt, ir prie savo augintinių kasdien jis eina taip užtikrintai drąsiai, žinodamas, kad viską daro gerai.

Pasiseka ir man, dabar jau Druskininkų stotelėje bekilnojant ranką ir bestabdant pravažiuojančiuosius: sustoja bernaitis iš Sūduvos, sako skubantis į Alytų laikyti verslo egzamino ir pasakoja, kad šią sausringą vasarą gerai užderėjo kažkokios keistos kanapės, kurių lapus superka norvegai. Pasakoja sklandžiai ir įdomiai, matyt, ruošiasi tam verslo egzaminui. Galiu tik pritarti, matyt, tikrai derlingas Sūduvos dirvožemis yra tinkamas ne tiktai cukriniams runkeliams, bet ir kanapėms. Su jaunimu nepasiginčysi. Padėkoju ir atsisveikinu. O Merkinėje vėl sninga. Ir vėjas toks pat skaudus, iš rytų. Bet patys kantriausi merkiniškiai – jau Kryžių kalnelyje. Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas pagarbiai aptaria partizano Benedikto Labensko-Kariūno gyvenimą, o Merkinės parapijos klebonas, dekanas dr. Robertas Rumšas pašventina naują kryžių, skirtą šiam kovotojui už Lietuvos laisvę.

Muziejuje ir rūškaną dieną daug šviesos, visi eksponatai, rodos, šviečia. Šventiškai pasipuošusios Merkinės folklorinio ansamblio „Kukalis“ moterys. Nevėluoja ir svečiai iš Kauno bei Vilniaus. Šiandien Merkinė – tikriausia Dainavos krašto sostinė. O vakar tai priminė ir naktiniai fejerverkai – praėjo 73 metai, kai 1945-ųjų gruodžio 15-ąją Merkinę dvi valandas laikė užėmę Lietuvos partizanai, vadovaujami Adolfo Ramanausko-Vanago. Gerai suplanuotas, drąsiai įvykdytas buvo tas puolimas. Visi pamatė, kad Lietuva nesutinka su komunistine svetimos šalies primesta valdžia, kad priešinasi.

Apie tai išsamiai rašo Bronius Kašelionis knygoje „Dainavos krašto partizanai“ (leidykla „Diemedis“, Vilnius, 2018 m.). Šios istorinės studijos autorius šiandien pats svarbiausias svečias Merkinėje... Klausosi merkiniškiai, ką kalba „Diemedžio“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Danas Kaukėnas, ką dėsto istorikas Vytautas Jurkus, ką prisimena Merkinės krašto rezistentai, Šaulių sąjungos atstovai. O istoriko ir literato Broniaus Kašelionio įspūdžiai iš archyvų ir pokalbių su Lietuvos partizanų artimaisiais – labai liūdni. Prisilietimas prie mūsų krašto likimo praeities visada skausmingas, bet įsivaizduokit, sako Bronius Kašelionis, tokią situaciją: skaitai apie dokumentuotas išdavystes, apie tardymo baisumus, ir tave labiausiai gąsdina tokia mintis – ar toliau bus dar baisiau? Toks ir yra darbas istorijos archyvuose: gyveni su baime, su nuolatiniu nerimu.

Gruodžio 28-oji

Du tūkstančiai septynioliktieji buvo paskelbti Lietuvos piliakalnių metais. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir žemėlapio www.pamatyklietuvoje.lt kūrėjai konstatavo, kad Lietuvoje labiausiai lankomi yra trys piliakalniai: Kernavės, Šatrijos ir Merkinės. Šie, 2018-ieji – tai ne tik Vydūno, bet ir Adolfo Ramanausko-Vanago metai. Tad ir vėl būtinai tenka paminėti Merkinę. Artėjantys 2019-ieji bus Vaižganto metai: Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869-aisiais, taigi prieš 150 metų. Ir vėl nesunkiai surastume gražių paralelių tarp profesoriškojo Kauno, kur didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Vaižgantas, ir tarp Vinco Krėvės-Mickevičiaus išgarsintosios Merkinės. Abu šie miestai, įsikūrę prie upių santakų, nesunkiai atrandami pačiuose seniausiuose mūsų krašto žemėlapiuose.

Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune garbus dvasininkas Juozas Tumas-Vaižgantas buvo žinomas ne tiktai kaip rašytojas, bet ir kaip veiklus dzūkų, sūduvių, žemaičių, aukštaičių studentų globėjas, kaip tikras šviesuolis ir deimančiukų ieškotojas. Ir ne veltui profesorius Česlovas Kudaba kaip tik Merkinę vadino istorine Dainavos sostine, tikru Lietuvos kraštovaizdžių deimantu, iš kur šviesiais Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybinio talento spinduliais trykšta ryškiausi tautosakiniai lietuviškosios laisvės ir garbės keliai.

Viskas lyg ir teisingai, bet kodėl paskutinį šių metų mėnesį vis dėlto parūpo sušnekti apie nagines, apie lietuviškus ir rusiškus keiksmažodžius, netgi apie visokius saldžių šokių nešvankumus? Gal todėl, kad lietūs prasidėjo tik dabar, kai laukėm nesulaukėm tos drėgmės vasarą ir rudenį? Ir šiandien lyja tarsi būtų spalis ar lapkritis. O gal tiesiog todėl, kad gyvenimas toks margas. Įdomus tas margumas, nors kartais ir skausmingas, nervingas, baugus. Ir net nebesuprantamas.

Štai metams baigiantis iš mano lentynos prapuolė garsusis Gedimino Kulikausko „Lietuvio kodas“. Rodos, būtent toje storoje knygoje daug rašoma apie tupikus ir „auksavežius“. Niekaip neprisimenu, ar galėjau aš tokį svarų opusą apie praėjusių šimtmečių lietuvio nacionalinį charakterį kam nors negrąžintinai paskolinti. Ir beieškant prapuolusio istorinio bestselerio lyg prieškalėdinė tautosakinių atminimų dovana iškrinta maža balta knygelė: „Baltoji knyga. Nūdienos šviesuolių mintys apie Lietuvą ir jos ateitį“. Lygiai prieš dešimt metų šią tikrai baltą, dailią knygutę išleido „Dominicus Lituanus“ leidykla. Sudarytojas – Vytautas V. Landsbergis.

Vartau įdėmiai anuomet perskaitytą tikrų lietuviškumo kodų rinkinėlį ir nesunkiai randu svarbiausius pieštuku pasibrauktus sakinius: filosofas Leonidas Donskis rašo apie lietuvio atkaklumą ir sugebėjimą pasipriešinti, išlikti nepalaužiamai stipriam tada, kai būtina... Jam pritaria aktorius Gediminas Storpirštis, pabrėždamas, kaip išmintingai reikėtų auklėti jaunąją kartą, su meile ugdant valingą jauno žmogaus atsparumą gyvenimo netikėtumams, ypač svarbų kritinėse situacijose...

O filosofinės pedagogikos specialistė, profesorė Jūratė Baranova teigia, kad „niekur nebūsi toks reikalingas, kaip tarp savo žmonių“... Vyskupas Jonas Kauneckas primena – Lietuva yra dainingiausia pasaulio tauta, ir mūsų tautos dvasia iš tiesų daug gero davė kaimynams lenkams... Be reikalo nenuvertinant lietuvių tautosakoje įsitvirtinusių šiurkščių, dažnai ir nešvankių, bet kadaise, ko gero, labai veiksmingų kaimiškos pedagogikos patarlių bei priežodžių, galima šios „Baltosios knygos“ puslapiuose surasti ir ne juokais pagrįstą bendražmogišką supratimą, kad ne kiekvienas, kuris kvailai atrodo, yra iš tikrųjų kvailas.