„Kai jaunos kaimynės, pamačiusios, kaip einame susikibę už rankų, pasako, kad sulaukusios senatvės ir jos taip darys, aš joms sakau: „Darykit taip dabar, nelaukit, kol pasensit, iš pat pradžių būkite abudu kaip vienuma.“ Tarpusavy reikia pasiginčyti, bet nesipykti, o jei taip atsitiko, tuojau pat susitaikyti“, – kalbėjo 87-erių kretingiškė Stanislava Viskontienė. Su savo vyru Bronislovu, kuriam dabar 89-eri, ji susipažino Intos lageryje, o šiemet per Jonines jie švęs darnaus santuokinio gyvenimo 60-metį.

Valgė iš vienos lėkštės

Abu šviesaus proto, humoro, nuspalvinančio jų kasdienybę ir neleidžiančio įsiplieksti buitiniams konfliktams, nestokojantys sutuoktiniai prisiminė, kaip pradėjo bendrą gyvenimą atšiauriame Rusijos lagerių mieste Intoje. Gyveno jiedu viename iš Intos rūsių, kur vietos buvo tik lovai ir mažai krosnelei. Valgė iš vienos lėkštės, gėrė iš vieno puodelio.

„Ir vaikams gimus iš įpročio mudu dar ilgai valgydavome iš tos pačios lėkštės“, – neslėpė sutuoktiniai. Intos gulaguose jie tiesė kelius, kasė griovius, kirto mišką. Mieste buvo 5 vyrų lageriai ir 1 moterų, kiekviename iš jų kalėjo po 5 tūkst. kalinių. 1949-aisiais, kai ištrėmė Stanislavą (Bronislovą – metais anksčiau), ten jau stovėjo rąstinių namų miestas, kurį buvo pastatę ankstesni belaisviai.

„Viename 15–20 kv. m ploto kambaryje gyvenome po 30 žmonių – miegodavome po 5–6 ant dviaukščių gultų palei sienas, apsisukti nelikdavo vietos. Ant kito šono naktimis visi versdavomės tuo pačiu metu. Kai išeidavome iš trobelės, pro vamzdį kildavo baltas garas – prikvėpuotas šiltas oras mums priminė tėviškės namus“, – pasakojo S.Viskontienė.

Bronislovas papildė žmoną: „Skaudu būdavo išgirsti muziką – jaunystė, kojos kilnojasi, širdis daužosi, o tu – uždarytas, sargybinis su šautuvu varo į darbus.“

Dešimt klasių Lietuvoje baigusi moteris sakė, kad Intoje kalėjo skirtingų tautybių žmonės, o po sunkių darbų lageryje žmonės švietėsi: dalydavosi žiniomis ir knygomis, kurių atsiųsdavo iš Lietuvos, dainuodavo liaudies dainas. „Veikė saviveiklos būrelis, kur vaidindavome ir dainuodavome lietuviškas, tačiau į rusų kalbą išverstas dainas. Buvo tokių, kurie kūrė patriotinius eilėraščius, o mes juos mokėmės mintinai, nes užrašus laikyti buvo pavojinga“, – prisiminė Stanislava.

Partizanų pagalbininkai

Sutuoktiniai susipažino, kai Bronislovui baigėsi įkalinimo lageryje laikas, tačiau vyras buvo paleistas „su vilko bilietu“ – be teisės išvykti. Stanislava dar kalėjo, bet moteris be sargybos jau išleisdavo į miestelį. Per Užgavėnių vakarėlį mieste Bronislovas ir užmatė lietuvaitę, kurios nebepaleido iš akių, kol po metų baigėsi ir jos įkalinimo laikas. Jaunos šeimos dar laukė tremties metai – į Lietuvą Viskontų šeima grįžo tik 1959-aisiais.

Abu buvo nuteisti už ryšius ir pagalbą Darbėnų bei Kartenos partizanams. Bronislovui, kurio tėvas Tadeušas, buvęs Kartenos zakristijonas, ir brolis Pranas kalėjo Čiumoje, skirtas itin griežtas nuosprendis – 25 metai kalėjimo ir 5 metai be teisės grįžti, o Stanislavai – 10 metų nelaisvės. Tačiau situacija pasikeitė po Stalino mirties.

„Bronislovas labai sirgo: buvo išsekęs, nuolat vėmė – nuo rūgščios ruginės duonos išsidegino burną ir skrandį. Intoje jam neleidau dirbti šachtose. Grįžęs į Lietuvą visą gyvenimą dirbo santechniku“, – pasakojo vandens ūkio kontroliere Kretingoje ilgus metus dirbusi Stanislava.

Iš atlikusių siūlgalių lageryje laisvalaikiu Stanislava mėgo nerti su adata miniatiūrines pirštinaites ir kojinytes. Šio pomėgio neatsisakė ir Lietuvoje: prieš trejus metus nunėrė pačias mažiausias – vos pusės centimetro dydžio – pirštinytes. Jos rankdarbiai buvo pristatyti Lietuvos rekordų knygai ( pajurionaujienos.lt nuotr.)

Žino savo skundikus

Abu sutuoktiniai sakė žiną, kas juos įskundė. Anot Bronislovo, „prie butelkos“ jie yra prisipažinę ir atsiprašę, o Stanislavai net yra tekę raminti jos tardyme dalyvavusį ir išsigandusį vertėją, esą sugrįžusi nepriklausomos Lietuvos valdžia jį pakarsianti.

„Nepykstame šiandien nė ant vieno, nebeverta grąžytis į praeitį. Nereikėtų ir tiek garbinti partizanų – stato paminklus, rengia pompastiškus žygius, reikėtų žiūrėti į gyvus žmones – kiek dar yra vienišų tremtinių, gal jaunimas vandens jiems iš šulinio atneštų, malkų priskaldytų“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Stanislava tęsė mintį: „Kas yra tėvynė? Ogi mes visi, gyvi žmonės, jei nebus mūsų, nebus ir tėvynės.“ Ji sakė net lageryje tikėjusi, kad Lietuva bus laisva.

Jos dėdė Petras buvo savanoris, jis žuvo prie Kauno. Tėvai, Balbina ir Jonas Kontrimai, ūkininkai nuo Darbėnų, buvo religingi patriotai, taip išauklėjo ir savo 6 vaikus. Iš jų gyva šiandien likusi tik ji viena. O Bronislovo šeimoje augę trise: jis dar turi Kanadoje gyvenantį 91-erių brolį Alfonsą. S.Viskontienė dalyvavo Sąjūdžio veikloje, dainavo Nijolės Rimkienės suburtame tremtinių ansamblyje: „Mylėdami tėvynę, nebijojom ruso, grįš jis ar ne.“

Išleido knygą

Moteris turi tvirtą nuomonę ir dėl vadinamųjų pabėgėlių – svetimų ir savos šalies. „Kodėl paliekate tėvynę – ginkit ją patys, kovokit su negerovėmis. Kodėl bėgate, o kovoti paliekate kitus? Lietuva dar ir skaldoma: čia – politikas, čia – ne, tą myliu, to – ne. Mažiau politikuokime, labiau mylėkime artimą. Dalykimės tuo, kuo esame turtingi – kiekvienas turime savo patirtį, savo istoriją ir tuo turtinkime šalį“, – tautiečius ragino turtingą gyvenimo patirtį turinti Stanislava.

Išgyvenusi keturias inkstų operacijas, po vienos iš jų netekusi inksto ir įveikusi vėžį, moteris nesupranta, kodėl visi taip mėgsta dejuoti: „Reikėtų žmonėms pabadauti, tuomet viskas būtų skanu. O dabar sotūs, apsirengę, pinigų turi, bet vis tiek bėdoja, kad viskas negerai: valdžia, šalis, žmonės. O mudviem su vyru visko užtenka. Kaskart, kai guldavausi ant operacinio stato, prašydavau: „Viešpatie, jei reikia, pasiimk, bet jei gali, leisk dar pagyventi. Ir taip jau šešerius metus gyvenu džiaugdamasi man dar dovanotu gyvenimu“, – džiaugėsi S.Viskontienė.

Anūko Simono paskatinta ji neseniai išleido prisiminimų knygą „Lageris – negyjanti žaizda“, kurią 50 egz. išleido kitas jos anūkas Andrius. Dabar moteris rengiasi rašyti antrąją knygą. Sutuoktiniai šiandien džiaugiasi 7 anūkais ir 4 proanūkiais, kuriuos padovanojo 3 jų vaikai: 50-metį šiomis dienomis švenčianti duktė Zita ir sūnūs – 58-erių Bronius bei 48-erių Stasys.

Irena Šeškevičienė

pajurionaujienos.lt