Neseniai miestą į kaimą išmainęs operos solistas Liudas Mikalauskas negali atsidžiaugti pasikeitusia gyvenimo aplinka. Gamta, grynas, oras, nuoširdūs ir paprasti kaimo žmonės, užplūdusi neapsakoma ramybė jam suteikia sparnus. Daug visoje Lietuvoje koncertuojantis atlikėjas džiaugiasi, kad įvairūs kultūriniai renginiai vis dažniau organizuojami ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir šalies regionuose.

Kuo Jus žavi kaimas, maži miesteliai?

Gimiau ir augau Tauragės miesto pašonėje, Jovaruose. Gyvenau gamtos apsuptyje. Tikruoju vaikystės kaimu vadinu Norkaičius, kur dabar gyvena mano tėveliai. Pastatai jau nauji, tačiau mane vis dar lydi malonūs atostogų pas senelius prisiminimai.

Studijų metus praleidau Kaune. Džiaugiuosi, kad tai nesitęsė ilgai. Gyvendamas daugiabutyje, turėjau kaimynus iš visų pusių: nejauku buvo klausyti, kaip jie vaikus auklėja, turėjau save varžyti, negalėjau kada panorėjęs groti pianinu. Tad liko viena išeitis – kraustytis į kaimą.

Džiaugiuosi, kad sutikau Sigutę, su ja kartu ir nusprendėme apsigyventi kaime. Kaip Sigutė sako, gyvename gamtoje, o ne kaime. Nesu iš tų meno žmonių, kurie mėgsta bohemiškus vakarėlius, leidžiamus su draugais. Man svarbiau buvimas kartu su šeima gamtoje. Esu vienas iš tų kūrėjų, kurie mėgsta vienatvę.

Gyvenimas gamtos apsuptyje leidžia pajusti tikrąsias vertybes?

Miesto žmonės bijo kaimo dėl kuriamo klaidingo, negatyvaus įvaizdžio, esą visi ten prasigėrę ir gyvena tik iš pašalpų. Žodis „kaimas“ man teikia tik geras emocijas. Prisimenu, vos atvykęs čia gyventi sugalvojau sekmadienį nupjauti žolę. Tačiau kaimo žmonės gyvena vadovaudamiesi kitomis vertybėmis. Viena moteris praeidama man pasakė: „Juk šventadarbis...“ Šią pamoką išmokau. Kaime gyvendamas turi paklusti kitoms „taisyklėms“. Niekur kitur nepajusi tokio bendruomeniškumo kaip kaime.

Gyvendami daugiabutyje dažnai net nepažįstame kaimynų, ką jau kalbėti apie jų vardus, pavardes... Taip nutinka todėl, kad stengiamės susikurti savo erdvę, į kurią nieko nenorime įsileisti. Gyvendamas kaime pradedi kitaip bendrauti su žmonėmis. Jei netoliese atsiranda vargingiau gyvenančiųjų, tokia žinia greitai pasklinda, visas kaimas prisiima atsakomybę, skuba padėti. Linkėčiau kiekvienam miestiečiui atvažiuoti į kaimą, pagyventi jame bent mėnesį, pajusti bendruomenės gyvenimą.

Pakalbėkime apie muziką. Kiek ji Jums šiuo metu svarbi?

Muzika man – mėgstamas darbas, susidedantis iš daugybės segmentų, kurių svarbiausias – manęs klausantis žmogus. Aš labiau myliu žmones, o ne pačią muziką. Jei likčiau vienas su muzika, turbūt mesčiau šį darbą.

Muzika man yra pati puikiausia bendravimo priemonė. Labai mėgstu koncertuoti kamerinėje aplinkoje, kai galiu bendrauti, dovanoti emocijas, kartu liūdėti ir džiaugtis. Nemėgstu teatro, nors labai daug dainuoju miuzikluose, operetėse. Teatras turi vieną blogybę – kai įsijungia prožektoriai, šviečiantys tiesiai į atlikėjo akis, negalima įžvelgti net žmonių, sėdinčių pirmoje eilėje, – to aš labai nemėgstu. Tikrąją meilę muzikai jaučiu tada, kai koncertuodamas sulaukiu nuoširdžių klausytojų emocijų.

Tenka daug koncertuoti mieste ir kaime. Miesto žmogus dažniausiai ateina klausytis koncerto užsidėjęs kaukę – viską suprantančio ir žinančio. Kaime žmogus yra kitoks: jis – atviras. Ne kartą ten mačiau verkiantį, linksmą, susikaupusį ar kartu iš širdies dainuojantį klausytoją.

Savo klausytojus stengiatės supažindinti su klasikine muzika, suteikti galimybę ją pamilti. Jūsų pastangomis ši muzika tampa miela, suprantama ir sava net ir populiariosios muzikos gerbėjams. Kaip Jums tai pavyksta?

Yra atlikėjų, kurie neturi galimybių dažnai koncertuoti. Reikia pripažinti, man nemažai padėjo televizija. Visoje Lietuvoje koncertuoju išties daug.

Be to, yra muzikantai ir vokalistai. Vokalistas gali išmokti gražiai, taisyklingai atlikti kūrinius, tačiau negali padovanoti emocijų, nors muzikaliai puikiai viską atlieka. Tikrasis muzikantas atliekamus kūrinius pateikia savaip. Tik koncertuodamas supranti, kas patinka klausytojui. Visos auditorijos yra atviros tikram jausmui. Muzikantas privalo dovanoti nuoširdumą, atvirą jausmą, pasitelkti vaidybos elementus atlikdamas kūrinius. Negalima bijoti žmonių. Jei ką darai, reikia daryti drąsiai ir užtikrintai, tačiau šie įgūdžiai atsiranda tik per ilgus metus įgijus patirties.

Ar svarbu, kokie klausytojai susirenka klausyti muzikos? Kodėl?

Blaivus klausytojas yra protingas, atviras emocijai. Tai toks klausytojas, šalia kurio norisi būti, įdomu ieškoti ryšio su juo. Neblaivaus klausytojo jokios emocijos nepaliečia, jam nesvarbi ir tavo atliekama muzika. Pamačius tokią auditoriją, artistą apima nemalonūs jausmai, baimė. Dar neprasidėjus koncertui, jis netenka žavesio. Labai apmaudu, tačiau yra tekę tai patirti. Po tokio koncerto būna sunku atsigauti net keletą dienų. Liūdniausia, kad tokių renginių organizatoriai ir klausytojai tave kviečia ir priima ne kaip menininką, o kaip samdinį. Dažnai renginiuose lankausi ir kaip klausytojas. Kartu su šeima važiuojame į tuos renginius, kuriuose nevartojama alkoholio, kur žmonės džiaugiasi vieni kitais.

Lietuvoje, ypač mažesniuose miesteliuose, alkoholizmo liūnas vis dar be galo klampus. Ar tikite, kad tai pasikeis?

Visuomenė klysta manydama, kad miesto žmogui blaivybė yra neaktualus klausimas. Dažniausiai manoma, kad alkoholis – išskirtinai kaimo problema. Pats neseniai atsikrausčiau iš miesto į kaimą ir pastebėjau, todėl galiu patvirtinti, kad mieste neblaivių žmonių susitikdavau dažniau nei kaime. Bendraudamas su vietine kaimo bendruomene pastebėjau, kad žmonės čia jau suprato, jog alkoholis griauna ne tik girtaujančio žmogaus šeimos, bet ir kaimynų gyvenimus, tad visuotinai įvairiais būdais stengiamasi įveikti šią problemą. Kaimuose lengvai prigyja įvairios blaivumą skatinančios šventės. Juk svarbiausia yra pripažinti problemą. O mūsų miestai kratosi šios bėdos, vis nuolaidžiauja prekybininkams, todėl nesugeba alkoholio išguiti iš miestiečių švenčių. Norėtųsi paraginti miestiečius liautis kaltinti kaimą prasigėrimu, apsižvalgyti aplink ir patiems pradėti šią problemą spręsti.