Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kupreliškiečiai: “Iš valdžios jau nieko nebesitikime“

Iš Biržų-Rokiškio plento pasukus Kupreliškio link, prasideda tikras košmaras. Valstybinės reikšmės neasfaltuotas kelias pavirtęs į tikrą „Paryžiaus-Dakaro“ trasą, kurią įveikti yra nemažas iššūkis. Kasdien į darbą ir mokyklas važinėjantys kupreliškiečiai 11 kilometrų turi įveikti su didžiule baime. Paradoksas – net navigacijos programa „Waze“ rekomenduoja iš Biržų į Kupreliškį važiuoti ne pagrindiniu ir artimiausiu keliu, o aplinkui, netoli Kučgalio pasukant į Papilio seniūnijos tvarkomą siaurą žvyrkelį. Taip saugiau ir greičiau.

„Biržiečių žodžio“ dosjė: Kupreliškis – vienas atokiausių Biržų rajono miestelių. Seniūnaitijos centras. Vietovardis kilęs iš asmenvardžio Kuprẽlis. Miestelis minimas nuo XVII a. pabaigos. 1787 m. pastatyta pirmoji dvaro koplyčia, 1861 m. – Kupreliškio bažnyčia. 1858 m. gavo miestelio teises, leisti savaitiniai turgūs. 1898 m. pastatyta Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. 1902 m. šiame miestelyje gyveno 412 žmonių. 1905 m. Kupreliškyje įvyko anticarinė demonstracija. Po Antrojo pasaulinio karo Kupreliškio apylinkėse veikė Algimanto apygardos kunigaikščio Margirio rinktinės partizanai.

Kupreliškis pasitinka visiška ramuma ir nedideliu šaltuku. Pagrindinėje miestelio sankryžoje prie istorinės medinės bažnyčios nesimato nė vieno žmogaus. Tolumoje matosi Malūno gatvė su eile apleistų namų. Veiksmas verda prie miestelio parduotuvės, bibliotekos ir ambulatorijos. Prie Kupreliškio kaimo bendruomenės namų slenksčio „Biržiečių žodžio“ korespondentą plačia šypsena pasitinka jaunas vyrukas – jos pirmininkas Gintaras Balčiūnas. Viduje sukurta nepaprastai jauki atmosfera. Prie mūsų pokalbio apie Kupreliškio aktualijas prisijungia Biržų kultūros centro Kupreliškio skyriaus meno vadovė Rasa Valentėlienė, finansininkė Virginija Balčiūnienė ir miestelio seniūnaitė Danutė Einorienė.

„Mes iš valdžios jau nieko nebesitikime ir nieko neprašome. Prieš kiekvienus rinkimus politikai atvažiuoja ir patys pirma pasako, kad išrinkus juos sutvarkys kelią į mūsų miestelį. Tačiau jau trisdešimt metų situacija nesikeičia ir mes priversti kiekvieną dieną rizikuoti savo gyvybėmis, kai važiuojame į darbą arba kitais reikalais į Biržus ar Papilį“, – sako D. Einorienė. Jai pritaria G. Balčiūnas, sakydamas, kad greideriavimas žvyrkeliui į Kupreliškį jau nebepadeda. „Pati kelio sankasa blogos būklės, todėl vanduo lietaus metu nuo jos nenubėga, o kaupiasi ties viduriu. Be to, daug problemų sukelia sunkiasvorės mašinos, kuriomis vežamas žvyras iš artimiausio karjero į Kupiškį. Jos ne tik perkrautos ir gadina kelią, bet ir lekia tokiu greičiu, kad nelaimė gali įvykti bet kuriuo metu. Įvažiavę į miestelį, sunkvežimiai ne tik nepristabdo ir rieda viršydami greitį, bet ir dažnai sulaužo šaligatvius bei asfaltą gyvenvietėje. Transporto priemonės priklauso „Biržų rangai“, kadangi matėme šios įmonės lipdukus ant durelių. Kai spauda skambino jiems, į skundus nereagavo. Sakė, kad nieko tuo keliu neveža. Ypač situacija prasta vasarą, kai Satkūnuose, pravažiavus krovininiam transportui, kyla didžiuliai dulkių debesys ir nėra kuo kvėpuoti“, – pasakoja Kupreliškio kaimo bendruomenės pirmininkas.

„BŽ”: Kupreliškis turi įdomią istoriją – kažkada čia vykdavo turgus, buvo anticarinė demonstracija. Kuo šiandien gyvena Jūsų miestelis?

R. Valentėlienė: Šiandien Kupreliškis yra senstantis. Jauni būdami turėjome kažkokių lūkesčių. Belaukdami jų išsipildymo ir elementarios infrastruktūros, pasenome. Jeigu prieš trisdešimt metų būtų užtikrintas geras susisiekimas su Biržais ir Panevėžiu, miestelis būtų išsivystęs, juk iki Biržų 25 kilometrai. O dabar daug sodybų aplink apleistų. Jaunimas ateitų ir nusipirktų jas bei važinėtų į darbą... Septynerius metus važinėjau dirbti į Kvetkų mokyklą, bet tai labai brangiai kainavo dėl prastos kelio būklės. Blogas kelias nubraukia bet kokias perspektyvas. Visos valdžios, kurios buvo, tos problemos neišsprendė. Nuo 1981 metų niekas šiuo klausimu nepasikeitė. Šiandien mes jau nieko nebeprašome.

Danutė Einorienė: Klausimas, ar bemirštančiam kaimui to bereikia?

V.Balčiūnienė: Gal nemirtų, jei būtų sutvarkytas tas kelias...

G. Balčiūnas: Tikrai nemirtų, jei būtų tas asfaltas. Kelias yra regioninis, todėl savivaldybė ir seniūnija pati šios problemos išspręsti negali. Ne jiems priklauso. Sako, kad gali tik laiškus į kelių direkciją rašyti, bet realiai ir to nedaro.

D. Einorienė: Sutvarkius kelią, žmonės iš karto išpirktų sodybas aplinkui. Dabar jos tiesiog griūna. Kelio sutvarkymo problemą kėlėme visiems ateinantiems ir išeinantiems seimūnams, merams. Kvetkai susitvarkė, galbūt todėl,kad ten Biržų rajono tarybos narys A. Vaitkevičius gyveno. Lietuva – švogerių žemė.

„BŽ“: Praėjo beveik dveji metai, kai Biržų rajono meru tapo Vytas Jareckas. Ar jis buvo apsilankęs Kupreliškyje?

R. Valentėlienė: Ne. Nei prieš rinkimus, nei po rinkimų. Buvau nufilmavusi mūsų duobėtą kelią ir įdėjusi į socialinius tinklus su kvietimu merui pabandyti atvažiuoti.

D. Einorienė: Kiek jau tų merų pravažiavo ir kas iš to. Atvažiuoja koks naujas kandidatas į Seimą prieš rinkimus ir pats pasisako, kad, jei taps parlamentaru, sutvarkys kelią. Mums jau prašyti net nebereikia, patys pasako. Bet niekas nesikeičia.

„BŽ“: Galbūt reikia kokiam Seimo nariui ar Vyriausybės atstovui pasiūlyti įsigyti sodybą Kupreliškyje. Sakote, kad Lietuva – švogerių kraštas, juk yra pavyzdžių, kai keliai tokiu atveju iš karto susitvarko...

G. Balčiūnas (juokiasi): Gera mintis. Jei Kupreliškyje gyventų kokio nors valdžios atstovo mama ar senelė, problemų su asfaltavimu greičiausiai nekiltų.

D. Einorienė: Norint, kad miestelis vystytųsi, turi būti geras susisiekimas, švietimo įstaigos. O sodybų ir namų laisvų daug. Jaunimas nori erdvių ir didelių plotų, tačiau neperka. Gyvename tarsi rūmuose, tačiau bėda, kad jie beverčiai. Mes Biržuose neįstengiame nusipirkti būsto, nes mūsų kaimo sodybų vertė beveik nulinė. Todėl, kad nėra infrastruktūros.

„BŽ“: Teko girdėti, kad Biržų rajono kaimuose apleistas sodybas perka baltarusiai ir ukrainiečiai, kurių tikslas – gauti leidimą gyventi Lietuvoje...

R. Valentėlienė: Taip, namą nuperka ir neaišku kas. Dabar yra tokie trys namai. Net nežinome, kas jų naujieji savininkai. Jie tik deklaruoja čia savo gyvenamąją vietą ir nepasirodo.

„BŽ“: O kiek dabar realiai Kupreliškyje gyvena žmonių?

D. Einorienė: Apie 140 žmonių. Su tais kurie išvyksta ir grįžta. Vaikų yra tik apie 11. Naujų gyventojų praktiškai neatsiranda. Į kaimą atvyksta gyventi tik socialiai remtini, kuriuos atkelia seniūnija, nupirkdami pigius būstus. Įdomiausia, kad net neklausia bendruomenės nuomonės šiuo klausimu. Problematiškos šeimos tiesiog įbrukamos ir tai sukelia papildomų problemų dėl saugumo bei tvarkos palaikymo.

„BŽ“: Anksčiau kiekviename kaime dirbo milicijos įgaliotinis, o dabar tenka laukti ilgai policijos pagalbos, jei kaime apsilanko vagys ar įvyksta muštynės?

G. Balčiūnas: Per valandą atvažiuoja. Jeigu ekipažas toli, tai tenka ilgokai laukti, nes jų rajone dirba tik keli. Vagysčių problema iš sodybų buvo, bet visi ilgapirščiai buvo žinomi ir juos sugaudė. Šiek tiek apsiramino.

R. Valentėlienė: Problema ir medicininė greitoji pagalba. Kartais tenka laukti jos valandą ir pusantros. Deja, yra buvę atvejų, kai pacientai nebesulaukė „greitukės“ laiku.

D. Einorienė: Gerai, kad kaimelyje dirba ambulatorija ir mumis nuoširdžiai rūpinasi šeimos gydytojas R. Rupkus.

„BŽ“: Jaunimas nenori gyventi kaimuose, kadangi nėra švietimo įstaigų ir trūksta pramogų… Kupreliškyje kažkada veikė pagrindinė mokykla. Kiek lemia kaimo gyvenimą švietimo įstaigos uždarymas?

R. Valentėlienė: Mokykla mūsų miestelyje buvo uždaryta 2007 metais. Pagrindinei mokyklai trūko mokinių pagal naujus reikalavimus, tačiau pradinė dar galėjo būti. Ją tiesiog „suvalgė“. Optimizacija buvo pasiekta per grasinimus ir gąsdinimai. Atvažiavo tuometinis Papilio mokyklos Jonas Jankūnas ir pasakė, kad Kupreliškio mokyklos nešildys ir mokinių nemaitins bei nevežios, jei nesutiksime su jos uždarymu bei moksleivių perkėlimu į Papilį. Aišku, kaimų mokyklų išlaikymas brangus, tačiau kalba juk apie regionų likimą. Po švietimų įstaigų uždarymo kaimai nyksta ir Kupreliškis tokios valstybės politikos pavyzdys. Beje, ir paštas uždarytas. Veikia ambulatorija ir biblioteka, kuo labai džiaugiamės.

G. Balčiūnas: Aš buvau paskutinėje laidoje, kai uždarinėjo mokyklą. Liūdni prisiminimai.

„BŽ“: Mane visada stebino, kad savivaldybė nesugeba užtikrinti, kad Biržų rajono bendruomenių namai būtų aprūpinti malkomis ir galėtų pastoviai apšildyti savo patalpas, į kurias buvo investuota nemažai Europos Sąjungos lėšų. Deja, pastatai stovi nešildomi ir pradeda irti...

G. Balčiūnas rodo vietą, kur kažkada dirbo Kupreliškio turgavietė.
Autoriaus nuotr.

R. Valentėlienė: Taip, deja, tai tiesa. Turime viskuo rūpintis patys.

„BŽ“: Ar Jums neatrodo, kad visos kaimų bėdos yra susijusios su tuo, kad valstybė neturi aiškios strategijos regionų vystymo klausimais. Nesenai Biržuose viešėjęs Lietuvos Prezidentas G. Nausėda pripažino, kad Lietuva neturi išdirbtos regionų politikos. Latvijoje yra net regionų plėtros ir aplinkos apsaugos ministerija, kuri rūpinasi kaimais ir mažais miesteliais. Pavyzdžiui, kaimyninė valstybė finansuoja autobusų susisiekimą regionuose. Į Skaistkalnę iš Rygos kasdien važiuoja 4-5 autobusai. O kaip dažnai autobusas pasiekia Kupreliškį?

V. Balčiūnienė: Gal kartą per mėnesį...

R. Valentėlienė: Kas trečią ketvirtadienį atrodo...

D. Einorienė: Esmė ta, kad nėra kas važiuoja. Seniau buvo trys mašinos ant viso kolūkio, tai žmonės naudojosi autobusu. Dabar beveik kiekvienas turi automobilį.

G. Balčiūnas: Jei važiuotų kelis kartus per dieną, tuomet gal žmonės ir važiuotų. Bet taip retai tiesiog nepatogu. Todėl šiame klausime vienijamės – padedame senoliams, nuvežame ir parvežame, sukamės kaip galime. Latviams galime tik pavydėti, ten transporto sistema gerai išplėtota.

R. Valentėlienė: Gal dirbantiems Biržuose autobusas būtų patogus, tačiau mums, kurie iš kaimo išvyksta rečiau, jis nereikalingas, kadangi iš rajono centro grįžtame kaip kupranugariai su didžiuliais maišais iš parduotuvių ir patogiau važiuoti mašina.

“BŽ”: Bet juk ir senoliams norisi nuvažiuoti į vaistinę į Biržus, ar kokį renginį mieste ir turėti galimybę saugiai sugrįžti namo...

G. Balčiūnas: Žmonės dabar net į mūsų renginius kaime renkasi vangiai.

D. Einorienė: Deja, senolius į lovą suguldo televizija ir internetas.

„BŽ“: Kupreliškį buvo kažkada sukrėtusios dvi didelės nelaimės – masinės šeimos žudynės ir bendruomenės namų gaisras.

R. Valentėlienė: Dėl žudynių klaustukas iki šiol likęs. Protas iki šiol nesuvokia, kaip žmogus galėjo taip pasielgti ir išžudyti artimuosius.

G. Balčiūnas: Dėl gaisro bendruomenės namuose kalti meistrai, kurie mūrijo pečių. „Meistrai“ iš „Zinutės“ alaus baro pridirbo.

R. Valentėlienė: Bėda su statybų priežiūros sistema Lietuvoje. Seną sunaikino. Nauja neveikia. Kaip gali bendruomenės pirmininkas būti atsakingas už statybų priežiūrą? Juk jis nieko neišmano. Darbų vykdytojams tai irgi nesvarbu.

„BŽ“: Kaip su darbu Kupreliškyje? Sovietmečiu pagrindinis darbdavys buvo kolūkis.

G. Balčiūnas: Nėra. Pagrinde žmonės važiuoja dirbti į Papilį ir Biržus. Bet yra tų, kurie darbinasi pas ūkininkus. Tačiau jie mūsų krašte smulkūs, todėl samdo nedaug darbuotojų.

„BŽ“: Ar valdžia niekada nebandė išspręsti darbo vietų Kupreliškyje trūkumo problemą? Pavyzdžiui, uždarytos mokyklos pastatus parduoti verslui, kuris įrengtų ten mažą siuvyklą ar kitą gamybą?

R. Valentėlienė: Kai mokyklą uždarė, galvojome įrengti senelių namus, kurie užtikrintų kupreliškiečiams 30-50 naujų darbo vietų. Aš gi dirbau Kupreliškio mokykloje direktore ir po to skyriaus vedėja, todėl rūpinausi jos pastatų likimu. Galvojome, kur rasti tą turtingą amerikoną, kuris finansuotų tokius globos namus. Tam Kupreliškyje buvo nuostabi vieta pušyne. Tačiau tokiam tikslui buvo reikalingos didelės investicijos, todėl niekas šia idėja nesusidomėjo. Mokyklos pastatai vėliau buvo parduoti ūkininkams ir juose dabar yra sandėliai. Deja, savivaldybei jų likimas visiškai nerūpėjo.

D. Einorienė: Dar vienas valdžios akibrokštas – vaikų darželio likimas. Tuometinio Biržų rajono mero Sauliaus Kubiliūno prašiau atiduoti bendruomenei jo pastatą, kadangi ten viskas buvo įrengta (centralizuotas šildymas, vandentiekis ir kanalizacija). Norėjome ten įkurti bendruomenės namus, šarvojimo salę. Tačiau gavome neigiamą atsakymą, kadangi pastatas buvo švietimo balanse. Gerą namą tiesiog nugriovė, o sienas pardavė.

„BŽ“: Aktuali problema kaimuose – nuotekų tvarkymas. Aplinkos apsaugos inspektoriai deda baudas, tačiau valstybė ar savivaldybės nepadeda gyventojams išspręsti šios problemos...

D. Einorienė: Blogiausia, kad niekas gyventojams nepaaiškino, kokie yra reikalavimai paprastam lauko tualetui. Spaudoje trūko informacijos. Būtų pasakę kaip reikia sutvarkyti bei davę laiko tai padaryti... O dabar išaiškina tik tada, kai atvažiuoja tikrinti ir surašo pažeidimo protokolą. Kažkodėl pas mus pirmiausia baudžia, o neištiesia žmogui pagalbos ranką. Traidenio kaina – 2.5 tūkstančio eurų. Iš kur paprastam kaimo žmogui paimti tokius pinigus? Valstybė ar savivaldybė turėtų kompensuoti šias išlaidas.

R. Valentėlienė: Kompensacija 50 procentų šiuolaikinei nuotekų sistemai įrengti – tikra svajonė, tačiau neatrodo reali.

“BŽ“: Kalbėjome apie problemas. O kas pozityvaus Kupreliškyje?

D. Einorienė: Bendruomenės pirmininkas jaunas. Juokauju. Iš tikrųjų tai žmonių vienybė. Stiprus aktyvas. Yra, į ką atsiremti. Jei problema, žmonės sulekia ir padeda vieni kitiems. Ačiū Dievui, kad nėra didelių nelaimių. Mūsų bažnyčioje kas savaitę vyksta pamaldos.

Kęstutis Isakas

Politikos apžvalgininkas

Rekomenduojami video