Nesibaigiančių karantino savaičių monotoniją išsklaidė viešojoje erdvėje per žiemos šalčius pasirodžiusi raudona rožė. Socialdemokratų partijos atsinaujinimą ir atgimimą žadėjęs jos pirmininkas Gintautas Paluckas pranešė atsistatydinantis.
Keblūs klausimai
Tokia permaina politiniame Lietuvos peizaže buvo veikiau vėluojanti, nei netikėta: didžiausios šalyje politinės partijos lyderio pasitraukimo laukta iškart po jai nesėkmingų Seimo rinkimų. Nepasisekė ir partijos vadovui: jis vienmandatėje vėl pralaimėjo savo konkurentui, tiesa, minimalia persvara. Gali būti, kad būtent ši nesėkmė tapo lemtinga ir paties G.Palucko politinei karjerai, ir jo partijai: vieną pralaimėjimą galima vadinti atsitiktinumu, antrą – klaida, trečią – sąmokslu, bet ketvirtas iš eilės jau tampa anekdotu. Rinkėjams aiškiai nusibodo siųsti tą patį politinį signalą socialdemokratams: mes juo nepasitikime! Kai partijos pirmininko nuolatinės nesėkmės rinkimuose tampa anekdotu, šypseną ima kelti ir jo vedama politinė jėga. Juk visi mato, kad lyderis „netraukia“, nors iš partinio vežimo toliau skamba smagūs armonikos garsai, žvalūs pritarimo šūksniai ir katutės.
Kodėl beveik prieš pusketvirtų metų prie Socialdemokratų partijos vairo stojęs jaunas, iškalbingas, išsilavinęs, charizmatiškas politikas, su kuriuo sietos politinio atsinaujinimo ir stiprėjimo viltys, į bičiulius dabar buvo priverstas kreiptis tokiais žodžiais: „Siekdamas užkirsti kelią tolimesniam partijos reputacijos visuomenės akyse menkinimui, priėmiau sprendimą atsistatydinti iš partijos pirmininko pareigų“? Tai keblus klausimas, ir kažin ar kas žino teisingą atsakymą. Koronaviruso epidemijos metu išsikerojusios sąmokslo teorijos neabejotinai galėtų pasiūlyti ir politinių įvykių interpretaciją. Girdi, buvęs jaunasis konservatorius buvo pasiųstas pas socialdemokratus iš vidaus juos sugriauti, ir jam tai puikiai pavyko. Paraginęs trauktis iš valdančiosios koalicijos su „valstiečiais“, jis neva suskaldė partiją, paliko už borto „bebrus“, patyrusius politinius lošėjus, susilpnino tuometinius valdančiuosius ir opozicijoje meilikavo su tradiciniais socdemų oponentais konservatoriais. Po naujų Seimo rinkimų jis neva atkakliai torpedavo „valstiečių“ pastangas suformuoti vieningą, stiprią Seimo opoziciją, taip užtikrindamas ramesnį gyvenimą konservatoriams ir liberalams.
Sako, sąmokslo teorijos tokios patrauklios dėl to, kad mažiau žinantiems siūlo labai paprastą sunkiai suvokiamų faktų paaiškinimą. Galbūt. Bet ką daryti, jei kitaip juos paaiškinti nesiseka? Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje, kurioje daugiau nei pusė milijono žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, o socialinė atskirtis yra viena didžiausių ES ir primena Lotynų Ameriką, nėra dominuojančios kairiosios politinės jėgos? Kodėl tai ne socialdemokratai? Kaip ir kodėl socialdemokratų rožė prarado kvapą ar net ėmė dvokti, kad ja bodėtis ima kaskart vis daugiau rinkėjų?
Atsinaujino darbais ar kalbomis?
Politologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Algis Krupavičius teigia, kad partijos pirmininko atsistatydinimas – tik vienas įvykis visoje jų grandinėje. „Pati rimčiausia problema yra tai, kad socialdemokratai itin skaudžiai pralaimėjo 2020 m. rinkimus. Dar 2016 m. ši partija gavo beveik 14,5 proc. rinkėjų paramą, o šiuose rinkimuose ji nukrito iki vos 9 proc. Net jei pridėtume atskilusių socialdarbiečių gautus balsus (maždaug 37 tūkst.), vis tiek už abi partijas balsavo maždaug 145 tūkstančiai rinkėjų. Palyginus su 2016 m. tai beveik 40 tūkst. mažiau. Taigi, skaičiai rodo, kad socialdemokratai išgyvena krizę, naujų rinkėjų jiems nepavyksta pritraukti, o buvusius praranda. Pirmiausia, matyt, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Darbo partijos naudai“, – sakė profesorius.

A.Krupavičiaus teigimu, sprendžiant iš Seimo rinkimų perspektyvos, partijos atsinaujinimo kursas neįvyko. Anot jo, socdemams iš tikrųjų didelį galvos skausmą kelia klausimai, kaip gyventi toliau, kokią strategiją ir taktiką rinktis. Vertybiniu požiūriu partija esą tikrai atsisuko veidu į kairiąją politiką, bet panašu, kad jos vadovai nesugeba įtikinti rinkėjų kairiosios politikos nauda, jie kalbasi patys su savimi. „Kairysis atsinaujinimas nėra patrauklus rinkėjams. Matyt, priežasčių galėtume ieškoti labai įvairių, bet, ko gero, viena iš svarbesnių yra tai, kad kairioji socialdemokratų politika gerokai senstelėjusi. Ji pagrįsta valstybės reguliavimu ir bandymu formuoti tokią politiką, kad tai, kas visuomenei svarbiau, nuspręstų politikai, o ne patys rinkėjai pasirinktų. Palyginti nauja teorija, kalbanti apie pasirinkimų architektūrą politikoje, teigia, kad partijos pasiūlo tam tikrą galimybių pasirinkimų spektrą, ir po to jau rinkėjai suteikia pirmenybę vieniems arba kitiems pasirinkimams. Sprendžiamojo balso teisė yra būtent rinkėjų rankose. Socialdemokratams sunkiai sekasi suformuluoti tą pasirinkimų architektūrą. Jie labiau siūlo receptus, kaip politika turėtų būti sukonstruota. Laisvės rinktis rinkėjas turi nedaug. Čia, matyt, yra viena iš problemų, kodėl socialdemokratais nėra pakankamai pasitikima, priešingai – partija akivaizdžiai išgyvena krizę“, – svarstė politologas.
Panašesni į liberalus
Trišalės tarybos narys, Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas tvirtina, jog žmonės nebalsuoja už socialdemokratus dėl to, kad jie nepateisino vilčių. „Mums, profsąjungoms, „valstiečių“ partija buvo viena iš labiausiai priimtinų politinių partnerių, nes „valstiečiai“ tikrai kalbėjosi su žmonėmis, vykdė teisingą politiką profesinių sąjungų atžvilgiu. Buvo sustiprėjusi ir Trišalė taryba, o dabar esame šiek tiek pasimetę, nes grįžus konservatoriams ir liberalams gresia stagnacija“, – sakė pašnekovas.

Jis nesutiko su prielaida, kad socialdemokratų atsinaujinimas, apie kurį jie tiek daug kalbėjo po G.Palucko išrinkimo partijos pirmininku, baigėsi nesėkme. „Manau, kad pirmiausia jie patyrė fiasko po Algirdo Butkevičiaus vadovavimo Vyriausybei. Vėliau atsiskyrė biurokratiniai socdemai, Gintautas pradėjo formuoti naują aplinką, paliko už borto patyrusius vyresnius socialdemokratus. Dėl šios priežasties susilpnėjo kompetencija, savo pažiūromis jie tapo labiau panašūs į liberalus, negu į kairiuosius. Prasidėjo vidinė trintis, partija toliau skilinėjo, ir, matyt, dauguma žmonių nebepatikėjo, kad jie gali atstovauti kairiųjų rinkėjams. Tuo labiau kad „valstiečiai“ vis labiau užėmė tą nišą. Visa tai sukėlė chaosą partijoje“, – sakė A.Posochovas.
Ekonomistas, politikas, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, profesorius Povilas Gylys mano, kad kairieji, kaip ir krikščionys demokratai, išgyvena tam tikrą ideologinę krizę.

„Kai išsikovojome nepriklausomybę, į Lietuvą buvo atvežta ir įtvirtinta neoliberalizmo ideologija. Buvo pasinaudota dominuojančia Laisvosios rinkos instituto, paskui – bankų ekspertų padėtimi viešojoje erdvėje. Kairieji laikui bėgant įsitraukė į ideologinį lošimą neoliberalų kovos lauke, naudodami jų pačių sąvokų sistemą. Ir pralošė. Negali liberalui įrodyti, kad jis neteisus, naudodamas vien liberalų leksiką, teiginius, sąvokas. Aš, kaip holistas, manau, kad turime keisti ideologiją ir kalbėti apie bendrąjį gėrį, solidarumą, teigiamą valstybės vaidmenį. O valstybė neoliberalų buvo demonizuota, solidarumas paskelbtas sovietine atgyvena, bendrasis gėris nesuprastas“, – sakė profesorius.
Be vertybių ir idėjos
Dar viena didelė bėda, pasak P.Gylio, yra ta, kad kairieji pasidavė vadinamajam progresyvizmui: pradėjo daugiau rūpintis seksualinėmis mažumomis, negu darbo žmonių teisėmis. Tačiau iš tikrųjų tai yra ėjimas atgal, regresija, ir tai labai atstumia rinkėjus. „Matau, kad ryškios, įtikinamos, nuoširdžios socialinio teisingumo retorikos socialdemokratų kalbose nėra. Na, dėl vaizdo rituališkai kartais pakalba apie jį, bet nuoširdumo nėra. Tą jaučia ir tauta. Kodėl nėra? Todėl, kad buvo prarastas tikėjimas, jog socialinis teisingumas yra esminė kairiųjų ir krikščionių demokratų politinio veikimo sąvoka. Taip jau atsitiko, kad ir kairieji, ir krikščionys demokratai iš tiesų yra liberalai. Ar G.Landsbergis krikščionis? Ar I.Šimonytė krikščionė? Jie – ryškūs liberalai. Tikroji demokratija turi būti ir socialinė, ir krikščioniška. Liberalizmo pagrindais demokratijos nesukursi, nes šioje ideologijoje dominuojanti jėga yra kapitalas“, – sakė profesorius.
Anot jo, socialdemokratų rožė tapo bekvapė, nes jos žiedas – be vertybių, be idėjos. „Vertybine prasme nežinome tos ideologijos kvapo. Socialdemokratai turi kovoti už darbo žmogų, krikščionys demokratai – už mažą žmogų, o tai praktiškai tas pats. Ir vieni, ir kiti turi kovoti už bendrąjį gėrį, o pagrindinis to gėrio kūrėjas yra tikros, o ne afišuojamos demokratijos pagrindais veikianti valstybė. Negalima pasiduoti liberalų spaudimui, neva valstybė automatiškai yra blogis. Valstybė tampa blogiu tironų ir klikų rankose. Bet valstybė savo prigimtimi yra gėris. Tik viso šito neišgirsi iš kairiųjų, krikščionių demokratų, dėl to jų ideologinė esmė nunyko“, – apibendrino P.Gylys.
Kad socialdemokratų rožės kvapas nebevilioja rinkėjų, sutinka ir politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis. „Manau, kad tas aromatas turbūt sunkiai atpažįstamas. Šiandien socialdemokratai iš tikrųjų neturi kažkokių išskirtinių bruožų, idėjų, akcentų, kurie leistų sakyti: štai čia socialdemokratai! Šiandien jų gretose suirutė, pasimetimas ir lyderio paieška, kuri nieko politiškai efektingo nesuteikia“, – sakė pašnekovas.

L.Bielinio manymu, tariamo socialdemokratų atsinaujinimo, apie kurį buvo garsiai skelbiama, taip ir neįvyko. „To atsinaujinimo, manyčiau, iš esmės nelabai ir buvo. Akivaizdu, dėta pastangų, tam tikri žingsniai padaryti, bet realaus atsinaujinimo dar nematėme. Priežasčių turbūt nemažai, bet daugiausia tai pačios partijos vidinės problemos. Iš to seka lyderystės, vadybos ir visi kiti trūkumai. Manyčiau, vidinės partijos būsenos iš tikrųjų nulemia visus kitus veiksmus“, – sakė politologas. Paklaustas, ar su nauju partijos lyderiu galėtų būti siejamas vieningesnis centro kairės politinių jėgų veikimas, L.Bielinis atsakė, kad apie tai mąsto daugelis centro kairės politikų. „Tą jie pademonstravo teigdami, kad su nauju lyderiu galbūt bus ir nauja koalicija. Jų norai suprantami. Ar iš tikrųjų jie išsipildys, sunku pasakyti, nes tam reikia ne tik vienos partijos lyderio apsisprendimo, bet ir visų partijos narių bei kitų partijų sutarimo. Taip pat būtinas draugiškas požiūris vieniems į kitus. Galų gale reikalinga ir kažkokia vienijanti idėja“, – teigė profesorius.
Profesorius A.Krupavičius mano, kad sustiprinti socialdemokratų partiją jungiantis su mažesnėmis įmanoma, bet klausimas, ar tikrai didelė centro kairės partija galėtų tikėtis lengvai laimėti Seimo rinkimus, išlieka atviras.
„Netgi geriausiais laikais po LDDP ir socdemų susijungimo jungtinė partija gaudavo apie 30 proc. rinkėjų balsų. Kol kas Lietuvos politikos laukas yra gerokai susiskaldęs, tad svarstyti, kad jame galėtų atsirasti labai stipri centro kairės partija, gana sudėtinga“, – sakė politologas.