Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kunigas B.Lyris: „Leiskime Dievui mus jautriai paliesti“

Kunigas, poetas Benas Lyris Lietuvos žmonėms turbūt labiausiai pažįstamas iš dvasingų komentarų feisbuke (sekėjų – daugiau kaip 40 000), taip pat kaip skaitlingos Kauno parapijos (Pal. Arkivyskupo Jurgio Matulaičio) vikaras, dar – kaip teikiantis dvasinę pagalbą Kauno klinikų Šv.Luko koplyčioje. Nelengva buvo atrasti laiko pasikalbėti, nes trukdė tai laidotuvės, kurių šiuo metu ženkliai padaugėjo (ne tik dėl „kovido“, bet ir dėl lėtinių ligų, kai gydymas vyksta telefonais), tai neatidėliotini susitikimai su sergančiaisiais bei jų artimaisiais, o ypač – su gydytojais, slaugytojomis. Kokios kunigo mintys priartėjus prie Kalėdų slenksčio? Siūlome pasakojimą jo žodžiais.

…apie kasdieną

Lieka šiek tiek laisvo laiko pasiruošti vakaro mišių pamokslui – peržvelgti evangeliją, apmąstyti, susidėlioti planą (niekada neskaitau iš lapo). Žmonių, kuriems esu reikalingas, padaugėjo – užsirašo nemažai gydytojų, slaugytojų, pervargusių nuo didelių krūvių, nematančių vilties. Jie pasakoja, kaip kasdien bijo eiti į darbą, rengtis skafandrais, praverti palatų duris. Daugiau nežino, negu žino, ir ta nežinomybė neduoda ramybės. Jie nesikreipia į psichologus ar psichiatrus, bet pabendrauti su kažkuo vis viena reikia... Mes tik žmonės, palikti vieni.

B.Lyris: „Aš pats pasirinkau būti tokiu kunigu – klausyti, matyti nekaltinant, o ieškant to, kas yra gražiausia.“

...apie patarimus

Tai ir yra tikros Kalėdos. Žengimas į prakartėlę, kurioje nėra nieko paruošta, bet gimsta Kristus. Gydytojams sakau: „Ačiū už jūsų prakartėles, dabar toks metas, kai jūs visiems tampate Kalėdomis.“ Dievas gimsta ten, kur nėra sąlygų, bet yra daug noro ir atviros širdies. Marijos gyvenime jis gimsta… Mes kalbam apie neparuoštas lovas, kai Dievui buvo skirtas tik tvartas. Dabar žiūrėkime, ką galim padaryti geriausio be aiškių programų, gairių. Tame yra dieviškumas. Kaip Marijos gyvenime. Ji atidavė save ir ėjo aklai, be sąlygų, ji pasitikėjo, kad Dievas yra šalia. Toks dabar padrąsinimas. Nes, jei viską žinotumėm, neliktų prasmės gyventi, atliktume tik vaidmenį. O kadangi esame atviri stebuklui, kasryt atsikėlę padarykime tai, ką galim geriausiai. Kiekvienas pagal jėgas, bet geriausiai. Jei gydau, tai geriausiai, kaip pats norėčiau būti gydomas; jei esu mokytojas, tai mokau pagal išgales geriausiai; jei kunigas, tai laikau mišias, susitinku su ligoniais, laiminu santuokas, viską darau taip, kaip pats norėčiau, kad man būtų suteikta. Tai raktiniai dalykai, kurie perkeičia mąstymą. Tai prakartėlė, Kalėdos, kai einame priimti Dievą, nors tam ne viskas paruošta. Tada įvyksta didžiausi stebuklai. Šviesa prieš tamsą.

…apie sergančiuosius

Žmonės, sergantys ketvirtos stadijos vėžiu, dar turi laiko amžinybėn ruoštis. Klausiu, ar bijote? Žinoma, šiek tiek bijo. Mano misija – transformuoti mirties vaizdą, veidą. Tai nėra pabaiga, tai vienas iš tikslų – kad susitiktume savuosius ir Dievą. Deja, 95 proc. žmonių to paskutinio patepimo kviečia per vėlai, kai jau nėra galimybių pasiruošti išeiti. Dievas turi ką veikti ir pas tokį žmogų. Suteiki paskutinį patepimą 91 metų senukui ir, žiūrėk, jo pulsas stabilizuojasi, po kelių savaičių jis vis dar reabilitacijoj... Jei vėlu išgydyti fizinį kūną, tai dvasinė ramybė jam dar leidžia pagyventi. Skaudžiausia pandemijos, visų mūsų problema – kad esamepalikti vieni. Ir skausmas pagilėja. Lankau 24 metų jaunuolį, sergantį vėžiu. Jo tėtis miręs, mama išvažiavusi svetur ir juo nesirūpina, jis serga, ir ta liga jį dar labiau graužia, nes šalia vienatvė. O yra žmonių su sunkia diagnoze, bet apsuptų artimųjų meile – jie ima palengva gyti. Nes gražiausias dalykas – žmonių buvimas šalia.

Poezija ir muzika – kas gali būti gražiau? Su pianiste Ieva Dudaite praėjusių metų kalėdinio koncerto metu.

...apie savo ligą

Tarnavau vikaru Kėdainiuose. Kėdainių miestas – tarsi Šveicarija, kur žmonės vieni kitus pažįsta. Aš neturiu tėvų (pirma išėjo tėvelis, paskui – mama), bet Dievas man atsiuntė tiek daug motinų, tėvų, brolių, sesių su žemiškais, nuoširdžiais klausimais: gal tau ko nors trūksta, gal neturi iš ko gyventi?.. Tikrai patyriau tą besąlyginį buvimą kartu. Tada nemąstai, jog esi paliktas vienas – žmonės tave pažadina, tu jiems rūpi. Mano liga nepakeitė bendravimo su žmonėmis, pasitikėjimo Dievu. Vėžys, skausmas, mirtis – tai ne Dievo bausmė, o buvimo žmogumi sąlyga. Esu tik žmogus ir ne Dievas mane baudžia, o veikia daugelis aplinkos veiksnių: stresas, pyktis, genetika, aplinkos užterštumas... Tai suvokęs atradau ramybę. Gyvenau taip, kad kiekviena diena galėtų būti paskutinė: atsikėlęs dėkodavau už rytą, o vakare atsiprašydavau už tai, kas nepavyko, kad jei iškeliaučiau, būčiau ramus Dievo akivaizdoje.

...apie poeziją

Bet koks buvimas tikru ten, kur esi, ar tu gydytojas, ar kunigas, ar poetas, tave išlaisvina, nelieka laiko įvaizdžiui... Vien tik tai, kaip aš galiu būti geriausiu savimi pačiu. Tuo metu gimė tokios strėlinės mintys: kokiu keliu eiti, kokią frazę rinktis, kad ji suteiktų tikrumo įkvėpti ir žengti toliau, rasti tai, kas gražu. Ieškojau, kaip parašyti tą vieną sakinį, kuris padėtų eiti – ir man, ir kitam žmogui. Nes tikrumas, susitaikymas su savimi, kad nesi tobulas, priartina prie minties, jog gali būti kokybiškas tame, kame esi. Utopija, kad mes sukursime Dangų, bet galim atiduoti daugiau savęs, daugiau mylėti, ir ta meilė pažadins labiau negu kritika, kurios šiuo metu apstu. Ne moralų kultūros mums reikia, o pozityvumo, kviečiančio, leidžiančio eiti toliau. Būdavo, grįžtu ir užrašau į diktofoną (mano mintys greitesnės, negu rašanti ranka), kokį žmogų sutikau, apie ką kalbėjomės. Tai gyvenimo apmąstymai, dienoraščiai arba vadinamoji logoterapija (pagal V.Franklį – gydymas žodžiais). Tokiu būdu parašytos dvi mano knygos. Kitos keturios knygelės – tai ir poezija, ir miniatiūros ar sentencijos. Gal tiksliau – strėlinės maldos – situacijos aprašymas ir ieškojimai, kaip iš jos išeiti. Knygelių padalinu žmonėms susitikimų metu, nes būna, kad žmogus atsiveria ne iškart, o kai pasiskaito, ir įvyksta dialogas.

B.Lyrio knygos sutiktuvės su draugais.

...apie populiarumą

Socialiniuose tinkluose bene patogiausia susilieti su žmonėmis. Žmonės išdrįsta paklausti to, ko nepaklaustų kunigo. Dėl sutanos, klausyklos, dėl savo pačių nusistatyto barjero. Kai kurie rezervuotai žiūri į bažnyčią, o feisbukas – erdvė, kurioje nesu patogiai „įsirėminęs“. Esu toks pats, kaip visi žmonės. Visiems galiu tapti viskuo, kad padėčiau atpažinti Dievą. Jei apaštalas Paulius, pasakęs šiuos žodžius, gyventų šiais laikais, jis mokėtų pažadinti žmonėse tikrumą. Ir aš stengiuosi toje erdvėje dalyvauti žmonių tikrume. Kasdien atsakau į daugybę žinučių, ypač greitai reaguoju, jei guodžiasi žmogus, susirgęs kuria nors nepagydoma liga ar mąstantis apie savižudybę.

…apie Adventą

Jei kas nors pasakytų, kad mums artimas, mylimas žmogus, su kuriuo gyvenome daugybę metų, staiga, po 24 valandų, išeis iš šio pasaulio, kaip reaguotume? Išbučiuotume rankas, kurios gamino valgį, kartu vaikščiotume, kalbėtume, po vakarienės tylomis pasėdėtume… Tos keturios Advento savaitės ir duotos susivokti. Dievas yra ateinantis, jam nereikia Kalėdų, kad jis kasdien gimtų mūsų gyvenime. Tai mums reikia jautrumo, kad neatbuktume, kad pažintume jo atėjimą. Toks yra mylinčios mamos mums skirtas laikas, kad būtume laimingi, gerai gyventumėme, tokia yra tėvelio, uždirbančio pinigus, sutuoktinio, kuris mus pakenčia su visomis klaidomis, meilės paslaptis. Daug įprastų dalykų, kurie, atrodo, visada bus. Kaip ir Kalėdos, kurios ateis kitais metais. Ateis, bet ar jos mane palies? Adventas ir yra suvokimas leisti Dievui mane jautriai paliesti. Suvokti, kaip jis gimsta, kaip ateina – mažu kūdikiu, kad galėtų augti drauge su mumis. Adventas – tai noras pasėti savo vietą pasaulio sumaištyje ir susilieti su Dievo tyla, ta kūdikio tyla, kuria ir aš galiu apsisiausti, nes tai gali tapti mano dialogo su kitu žmogumi pagrindu.

…apie pamokas

Viskas, kas vyksta gyvenime, t. y. su Dievu, yra mūsų turtas, net jei tai klaidos. Tokia nuodėmės dialektika. Tavo nuodėmė gali būti turtas, nes suprasi kitų klaidas, elgesio motyvus jų neteisdamas, antra – tau reikia kitų žmonių, nes nesi supermenas. Dar – tu suklydai, ir tai pamoka, kad Dievas tave myli. Svarbu, kad tai žinai ir nori būti kitoks. Mūsų silpnybė – gyvenime turime nedaug laiko pasakyti „myliu“, atlikti pačius svarbiausius dalykus. Visos patirtys, ypač sunkios, yra tarsi fotografijų ryškalai, parodantys tikrąjį mūsų veidą ir padedantys atskirti svarbius dalykus nuo pačių svarbiausių, kelelius nuo kelių. Tai yra tai, kas mus nurengia, padaro tikrus. Dieve, ką tu per tą klaidą norėjai man pasakyti?

...apie kunigystę

Mamytė man parodė Dievą ir Meilę kaip sinonimus. Kaip tą, kuris iš tikrųjų myli. Sekmadieniais ji keldavosi į bažnyčią, o mums su broliu leisdavo pamiegoti, bet ir mes atsikėlę lėkdavom paskui ją. Tėtis visai netikintis, o mama labai tikinti, bet jiedu rado tą meilės raktą, darniai susikalbėdavo. Mama turėjo tą tikrąją Dievo meilę – nekaltinti, apkabinti, gelbėti. Be to, paskutinėse klasėse sutikau labai daug gerų kunigų. Tik iki šiol nesutikau tokio kunigo, kuris būtų tarsi dvasinis vedlys, nebijantis ištarti: „Tau dar liko tą ir tą nueiti...“ Norėčiau būti tokiu kunigu, kuris mokytų. Gal ne viską žinančiu, suprantančiu, bet žmogišku, tikru, nebijančiu savo prigimties, nekaltinančiu ir neteisiančiu už nuodėmes. Turinčiu daug geros valios, pažadinančiu savyje ir kituose atpažinimą to, kas jame gražiausia. Norėčiau tapti toks, kaip popiežius Pranciškus, kaip prakartėlė, kur nėra atsakymų. Aš pats pasirinkau būti tokiu – klausyti, matyti ne kaltinant, o ieškant to, kas yra gražiausia.

Rekomenduojami video