LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Juozo Žitkausko vizitinėje kortelėje įrašyta: „Laisvas kultūros darbininkas“. Anot jo, darbininkas dirba nuoširdžiai, atsisakydamas savo asmeninio laiko, o „darbuotojas“ įstaigoje užima etatą tiesiogine šio žodžio prasme. Be to, norint išvardyti Juozo ilgametę įvairiapusę kultūrinę veiklą, vizitinės kortelės tikrai neužtektų... Asociacijų „Vilniaus dzūkuliai“ ir „Slinktys“ vadovas, E.Pliaterytės atminimo draugijos pirmininkas, Grigiškių kultūros centro projektų vadovas, literatas, „cikrinis“ dzūkas...
Pareiga dzūkams
Gimtasis Juozo miestelis Kapčiamiestis, prigludęs prie dabartinių valstybės sienų su Baltarusija ir Lenkija, 2016 m. atšventė 500 metų jubiliejų. Artimų giminių jis ten jau nebeturi, gimtasis namas parduotas, bet su gimtine ryšiai nenutrūkę. „Tėviškė ir jos žmonės man labai svarbūs. Jei nutrūktų ryšys su gimtine, nebeliktų manęs, mano sielos, širdies. Lankausi ten kelis kartus per metus su įvairiais renginiais. Draugauju su E.Pliaterytės pagrindine mokykla bei muziejumi, su Kapčiamiesčio biblioteka, su laisvalaikio salės darbuotojais, seniūnija... Kartkartėmis kapčiamiestiečiai mano kviečiami Vilniuje apsilanko. Šiandien tėviškėje man vieni artimiausių žmonių – Vytautas ir Birutė Stacevičiai. Birutė – mano buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o Vytautas pusę amžiaus dirbo girininku ir Kapčiamiestį apsodino miškais. Jie šventi žmonės ne tik man, bet ir Kapčiamiesčiui. Jaučiuosi jiems už daug ką skolingas, ir tos skolos tikrai neatiduosiu visą gyvenimą“, – teigia Juozas.
Kultūrininkas pabrėžia, kad nevalia žaisti Dzūkijos, dzūkiškumo, o kiekvienas iš ten kilęs turi jausti pareigą gimtajam kraštui. Jam nesuprantama, kaip organizacijos, pasivadinusios dzūkiškais pavadinimais, nieko bendro neturi su dzūkiškumu...
„Dažnai kartoju: visi dzūkai man giminės. Taigi, giminaičių turiu labai daug, nes Dzūkija – ne tik Varėnos, Lazdijų, Alytaus rajonai, Druskininkai, bet ir pusė Prienų rajono (nuo Balbieriškio, Jiezno, Stakliškių). Didžiuliai Dzūkijos plotai yra abipus Lietuvos ir Lenkijos sienos: tai Seinai, Punskas, Suvalkai. Baltarusijoje – Gervėčiai, Pelesa, Ašmena... Jei šių kraštų nebūtų nusiaubusios istorinės pervartos, tuose kraštuose ir šiandien skambėtų dzūkų šnekta. Turime apie tai kalbėti...“ – mano J.Žitkauskas.
Juozas teigia pastebėjęs, kad žmogui sava gimtinė, jos kultūrinis palikimas, tarmė, pradeda rūpėti tik įžengus į penktą dešimtį. „Neseniai viena moteris man pasakė: perkopiau keturiasdešimt, tai pradėsiu lankytis Vilniaus dzūkų renginiuose“, – juokiasi jis.
J.Žitkauskas pasirašinėja autografus Vilniaus knygų mugėje. Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmasis toks
Asociacija „Vilniaus dzūkuliai“ atsirado iš to paties pavadinimo folkloro ansamblio, kuriam ilgus metus vadovavo Algirdas Matijoška, pastaruosius metus – Daiva Steponavičienė-Rugiaveidė. Jame dainuoja ir pats Juozas. Dzūkuliai populiarina dzūkų tradicijas, užsiima šviečiamąja ir leidybine veikla. Neseniai išleistas „Dzūkų kalendorius 2018“, anot jo sudarytojo Juozo, pirmas toks Lietuvoje ir pasaulyje. Tai tarsi maža Dzūkijos regiono enciklopedija. Kalendoriaus tekstai parašyti dzūkų tarme, jį puošia iš Alytaus kilusio fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus fotografijos. Leidinyje pateikta keli šimtai žymių šio krašto kultūros, mokslo, švietimo, sporto, politikos veikėjų, kuriems 2018-ieji – jubiliejiniai metai. Nepamiršti ir svarbiausi šiemet Dzūkijoje vyksiantys renginiai: mugės, šventės, festivaliai, minėjimai, vakarai. Dar viena įdomi šio kalendoriaus informacija – dzūkiškų žodžių žodynėlis.
„Yra manančiųjų, kad dauguma dzūkų tarmės žodžių – skoliniai iš kaimyninių kalbų – rusų, lenkų, baltarusių, – piktinasi Juozas. – Noriu įrodyti, kad tai neteisybė. Šiame kalendoriuje, bendradarbiaudamas su Lietuvių kalbos instituto kalbininke dr. Asta Leskauskaite, pateikiau per 150 pačių gryniausių dzūkiškų žodžių, kurie negiminingi svetimų kalbų žodžiams. Kaip antai: kūkulis – paršiukas, aikštus – eiklus, lapsa – plepys, niaucis – rietis, stacokė – kiaušinienė, trynė – kinivarpa, kaunės – muštynės, roc – spėti, stalapalė – staltiesė, trūkšlys – šapas, krislas, knyvė – pempė, kūjukas – buožgalvis, sasabrolis – našlaitė, šabaldocis – trankytis, daužytis, žiegždras – žvyras, žvirgždas“.
Kalendoriaus dzūkiškumą dar labiau sustiprina ir dvylika autentiškų senovinių dzūkų patiekalų receptų: ruginių ir grikinių miltų tyrė „Saldzienis“, grybų rasalas, grikinė babka, bulbinės bandukės su lįšiais (lęšiais), pieno, miltų ir cukraus gėrimas „Šyršių medus“, kručkienojų viralas, iš avies skrandžio gaminamas „Maciukas“... Patiekalų aprašymus kalendoriui parengė etnologė Nijolė Marcinkevičienė.
Kalendoriaus sumanytojas džiaugiasi, kad leidinį lydėjo sėkmė – teko spausdinti papildomą tiražą. Juozas tikisi, kad panašų kalendorių pavyks išleisti ir 2019-iesiems metams.
J.Žitkauskas (pirmas iš kairės) – ilgametis „Vilniaus dzūkulių“ ansamblietis. Asmeninio archyvo nuotr.
Išjudinęs „Slinktis“
Dar vienas J.Žitkausko kultūrinio darbo baras – asociacija „Slinktys“, atsiradusi prieš kelerius metus iš jo drauge su bendraminčiais organizuoto jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės slinktys“. Iki šiol surengti septyni festivaliai, visuomenei pristatyti talentingi jaunieji autoriai, kurie vėliau ėmė patys sėkmingai skintis kelią: Ramunė Brundzaitė, Vainius Bakas, Aušra Kaziliūnaitė, Aivaras Veiknys, Ernestas Noreika, Dovydas Grajauskas, Simonas Bernotas, Tomas Dirgėla, Monika Baltrušaitytė, Birutė Grašytė, Marius Povilas Elijas Martynenko.
Gegužės 5 d. Kauno tvirtovės VIII forte kartu su literatūros doktorantu Sauliumi Vasiliausku poezijos mylėtojai bus kviečiami į 7-uosius „Pož(i)mienius skaitymus“.
„Slinkčių“ veikla vis labiau plečiasi, – pasakoja Juozas. – Tai ne vien jaunųjų poezijos festivaliai... Leidžiame knygas, organizuojame kultūros renginius. Esame parengę solidžią literatūrinių muzikinių programų puokštę bibliotekoms ir mokykloms. Jose dalyvauja žymūs menininkai: Giedrius Arbačiauskas, Dalia Jankauskaitė, Aleksas Kazanavičius, Vytautas Labutis, Vaiva Mainelytė, Birutė Mar, Gediminas Storpirštis, Aušra Liutkutė ir kiti. Jau dvejus metus važinėjame po visą Lietuvą, kur tik esame kviečiami. Savo veiklą nuoširdžiai stengiamės vykdyti, kad Lietuvos kultūrinis gyvenimas būtų įdomesnis ir įvairesnis.“
Šiais metais „Slinktys“ vykdo literatūrinį-edukacinį projektą „Integruotos literatūros pamokos Pietryčių Lietuvoje“. Pietryčių Lietuvos pradinių ir pagrindinių klasių moksleiviai turi galimybę susitikti su žymiausiais vaikams bei paaugliams rašančiais rašytojais, kurie čionykštėse mokyklose ne tik skaito savo kūrybą, bet ir veda integruotus edukacinius užsiėmimus.
Anksčiau J. Žitkauskas panašų projektą vykdė su Lietuvių švietimo draugija „Rytas“.
Kitąmet bus ketvirtis amžiaus, kai Juozas dirba kultūrininko darbą, kurio net nebevadina darbu, o tiesiog – gyvenimu. „Juk kultūrininkas dirba dieną naktį, net ir sapnuodamas – nes tai yra ne šiaip darbas, o kūryba. Beveik neturiu laisvo, asmeninio laiko. Mano darbo kabinetas – mano butas, aš pats sau viršininkas, tarsi galėčiau patinginiauti... Bet žadintuvas mane žadina kasdien, net savaitgaliais neleidžiu sau ilgiau padrybsoti lovoje. Seniai neturėjau normalių atostogų, bet man jų ir nereikia, aš pailsiu renginiuose, kelionėse, bendraudamas su žmonėmis, – gražiai dzūkuodamas atvirauja laisvasis kultūros darbininkas. Ir prideda: – Deja, kuo daugiau kūrybinės laisvės, tuo daugiau ir nelaisvės – visko suspėti neįmanoma.“
J.Žitkauskas Kapčiamiestyje prie gimtosios sodybos su poetu Dainiumi Gintalu (kairėje) ir bardu Gyčiu Ambrazevičiumi. Asmeninio archyvo nuotr.
„Sakyciniai ir pilniavociniai“
Šiemet Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse (žinoma, ir Dzūkijoje) Juozas pristato trečiąją savo poezijos knygą „Sakyciniai ir pilniavociniai“, kuri parašyta dzūkų tarme. Už tai, kad jo mūza prabilo gimtąja šnekta, sako esąs dėkingas vienam nutarimui ir dviem žmonėms. „Prieš keletą metų, kai rengiau antrą savo poezijos knygą „Budintis kalendorius“, buvo paskelbti Tarmių metai. Kartą pas mane užėjo kraštietis rašytojas Romas Sadauskas ir paklausė: „O tu rašai dzūkiškai ?“ Sakau, nerašau... Ir man pasidarė baisi sarmata – kaip aš, toks kultūros darbininkas dzūkas, tiek metų organizuojantis dzūkų vakarus Mokytojų namuose ir visoje Lietuvoje, pats nerašau savo prigimtine šnekta... Ir kaip tyčia netrukus man paskambino Rašytojų klubo direktorė Janina Rutkauskienė ir pakvietė paskaityti tarmiškų eilėraščių „Poezijos pavasario“ renginyje. Sakau: „Neturiu tarmiškų...“ O ji: „Ką nors sugalvosi.“ Tai ir pradėjau galvoti. Iš pradžių pabandžiau vieną savo „lietuvišką“ eilėraštį išversti į dzūkų šnektą. Paskaičiau, suskambėjo ir... prasidėjo“, – prisimena Juozas.
Gimtoji tarmė, anot Juozo, žmogaus gyvenime yra vienas svarbiausių, giluminių pasaulėjautos elementų. Juk vos gimę iš motinos lūpų išgirstame savo tarmę ir pradedame ja kalbėti. Todėl ją reikia pilniavoti – saugoti ir, aišku, ja kalbėti ir rašyti. Literatūrinę kalbą Juozas neslepia geriau pramokęs tik aukštesnėse klasėse. O ėmęs rašyti gimtąja šnekta, pajuto nepaprastų potyrių, kuriuos galima pavadinti tikru įkvėpimu, katarsiu. „Rašydamas tarmiškai pasineriu į visai kitą, mistišką, pasaulį. Pats nesuvokiu, kas darosi – atrodo, kad sapnuoju nemiegodamas, nes eina vaizdai, garsai, kvapai iš vaikystės, iš sielos gelmių...– sako poetas. – Atsimenu daugybę pamirštų žodžių, girdėtų vaikystėje. Atrodo, kad manyje atsiveria net protėvių atmintis. Ir užplūsta gilūs jausmai, prisiminimai, graudulys... O iš tų vaizdinių ir jausmų gimsta eilėraštis.“
neišgiedamas
neišpasakojamas
neišmislytas
neišmyluojamas
žalias takas
su šaltu varłi
an basos kojos
