Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kova dėl dešrų iš mėsos

Mėsos gaminių ženklinimo reikalavimai ir toliau kelia audras. Ženklinimai „Nerūšinis“ ar „nepriskirtas rūšiai“ maisto produktas – supriešino Lietuvos mėsos gamintojus ir prekybininkus.

Pensininkų pasirinkimas

Mėsos gaminių iš tiesų tokia daugybė, kad išsirinkti parduotuvėse sunku. Lietuvos pensininkų sąjungos „Vilniaus bočiai“ narė Gražina Berkelienė labiau pasitiki prekybos centrų nei turgaviečių asortimentu. Jos manymu, siekdami išsaugoti gerą vardą, prekybininkai šlamšto į lentynas krauna mažiau. „Mėgstu pasilepinti vytintais mėsos gaminiais, taip patinka šaltai rūkytos dešros bei kumpiai“, – prisipažino moteris.

Šie skanėstai gali gerokai palengvinti kišenę, juolab ir tokio amžiaus jais piktnaudžiauti nederėtų, todėl Gražina tokių gaminių visgi retai perka. Tačiau jei jau renkasi, tai ieško kokybiškų produktų. „Turiu pripažinti, kad informacija apie produktus parašyta tokiomis smulkiomis raidelėmis, kad sunkiai įskaitau netgi su akiniais, – pasakojo ji. – Todėl nesiverčiu per galvą skaitydama, o tiesiog perku pažįstamus gaminius arba tokius, ant kurių pakelio aiškiomis raidėmis parašyta „aukščiausia kokybė“.

Pensininkė Lietuvos gamintojų produkciją vertina kaip patikimą: „Kita vertus, mūsiškių kainos iš tiesų kandžiojasi, todėl neretai norisi išbandyti ir importinių produktų, bet ne kartą girdėjau, kad jų kokybė nėra tokia, kokios norėtųsi. Iš tiesų kartais mes, pensininkai, esame priversti pirkti prastos kokybės daiktą vien dėl kainos skirtumo, nors taip neturėtų būti.“

Lietuviškas ženklinimas

mackevicius

Pasak Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktoriaus Egidijaus Mackevičiaus, pensininkė neklysta pasitikėdama mūsų šalies gamintojais, nes Lietuva turi išskirtinį mėsos produktų ženklinimą pagal rūšį, kuris informuoja vartotojus, ko gamintojas pridėjo į dešras ir kitus mėsos gaminius – tik mėsos ar ir kitų priedų. Toks lietuviškas standartas LST 1919:2003 „Mėsos gaminiai“, siekiant apsaugoti vartotojų interesus, buvo sukurtas 2003-aisiais prieš įstojant į ES.

Ženklinimas parodo, kokia yra gaminio sudėtis, nes dešrose bei kituose mėsos produktuose gali būti ne tik mėsos, bet ir sojų, kraujo plazmos, krakmolo, kitokių priedų.

Pagal gamybai naudojamų žaliavų kokybę, maistinę vertę mėsos produktai skirstomi į aukščiausios, pirmos ir antros rūšių gaminius. Aukščiausios rūšies mėsos gaminiai turi būti gaminami tik iš mėsos žaliavos, nenaudojant baltyminių mėsos pakaitalų (sojų baltymų, kraujo plazmos ir kt.), maisto užpildų (krakmolo, miltų, skaidulinių medžiagų ir kt.) bei mechaniškai atskirtos mėsos.

Pirmos rūšies mėsos gaminiuose ribojamas mėsos pakaitalų, užpildų ir krakmolo kiekis, neleidžiama naudoti sojų miltų, tik sojų koncentratus ar izoliatus. Antros rūšies mėsos gaminiuose neribojamas krakmolo ir kitų užpildų kiekis, tačiau gamintojas privalo jį nurodyti.

Nelygiavertė konkurencija

Po įstojimo į ES prasidėjęs importinių mėsos gaminių bumas atvėrė kelią ir manipuliacijoms. Rinkoje pasirodė daug gaminių su užrašais „Aukščiausia kokybė“, tačiau tikrovėje taip nebuvo, nes importiniai produktai galėjo būti paženklinti bet kaip.

Daugelis prisimena pigias estiškas „aukščiausios kokybės“ dešreles su baltyminiais mėsos pakaitalais, kurios netgi rado kelią į vaikų darželius. O daugelio kitų importinių mėsos gaminių etiketėse jų rūšis nebuvo nurodyta. Produktai kainavo pigiau, o importuotojai aiškino neprivalą nieko ženklinti, nes lietuviškas standartas ES nepatvirtintas.

Tokia nelygiavertė konkurencija – lyg peilis po kaklu Lietuvos perdirbimo įmonėms, kurios daug investuoja į maisto saugos ir kokybės reikalavimų laikymąsi, naujas technologijas, kurias nuolat tikrina įvairios institucijos ir auditoriai. Iš kitų šalių plūstantys pigesni produktai, neturintys rūšies nuorodų, klaidina ir vartotoją, kuris mano nusipirkęs aukštos kokybės gaminį

Pradėjus aiškintis, kodėl užsienio gamintojai nepaiso taisyklių, kuriomis vadovaujasi vietos įmonės, paaiškėjo, kad standartas LST 1919:2003 „Mėsos gaminiai“ nebuvo įtrauktas į stojimo į ES dokumentus ir dėl Ūkio ministerijos aplaidumo liko nepatvirtintas. Mėsos perdirbėjams atstovaujanti organizacija kreipėsi į Vyriausybę, kad standartas būtų įteisinti ES lygiu.

Atlikus nustatytas procedūras Europos Komisija pritarė, kad Lietuva turėtų išskirtines nacionalines taisykles. Europiniame reglamente nurodyta, kad šalis narė gali turėti nacionalines normas tokiais atvejais, kai norima apsaugoti vartotojų interesus. O toks ženklinimas, kuris parodo produkto kokybę ir maistingumą, kaip tik labai naudingas vartotojams, juolab kad tautiečiai jau yra įpratę prie mėsos gaminių rūšiavimo.

Nerūšiniai gaminiai

Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės 2015 m. vasario 9 d. patvirtintas Mėsos gaminių techninis reglamentas įsigaliojo pernai lapkričio 1 d. Tačiau iki šiol šalies prekybos tinklai vis dar nevienodai jį traktuoja: vieni ženklina tinkamai, kiti dažnai nepateikia būtinos informacijos apie gaminio rūšį.

Prekybos tinklų atstovai skundžiasi, kad kai kurių mėsos gaminių, daugiausia vytintų, dėl didelio drėgmės ir mėsos pakaitalų bei užpildų kiekio negalima priskirti kuriai nors rūšiai. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pasiūlė keletą sprendimų.

„Mėsos gaminiai, kurie dėl kokybinių rodiklių negali būti priskirti nei vienai rūšiai, turėtų būti ženklinami ir vadinami „nerūšiniais“, – patvirtino ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Mėsos gaminio etiketėje gali būti nurodyta „nerūšinis“ tuo atveju, jei prekybos tinklai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) pateikia kitose šalyse pagamintų mėsos gaminių sąrašą su tiekėjo deklaruojamų kokybės rodiklių (mėsos baltymų be mėsos jungiamojo audinio, baltyminių mėsos pakaitalų, mėsos užpildų, krakmolo, riebalų ir drėgnio) atitiktį patvirtinančiais dokumentais (akredituotos laboratorijos tyrimais), įrodančiais, kad mėsos gaminys negali būti priskirtas nei vienai reglamente nustatytai rūšiai. Jei reikės, VMVT atliks šių mėsos gaminių laboratorinius tyrimus.

ŽŪM atkreipė dėmesį į tai, kad mėsos gaminiai, kurie įregistruoti ES Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų ar Garantuotų tradicinių gaminių registre bei paženklinti atitinkamu ES simboliu, į rūšis gali būti neskirstomi. Pavyzdžiui, toks yra Lietuvoje jau pamėgtas serano kumpis.

Netinkamas naujadaras

Būtent dėl pavadinimo „nerūšinis“ kilo didelės mėsos perdirbėjų ir prekybininkų aistros. „Tarkim, vytinti gaminiai, kuriuose drėgmės yra daugiau kaip 60 proc., negali būti vytinta mėsa, taip klaidinamas vartotojas, – prisiminė LMPA direktorius E.Mackevičius. – Todėl kilo klausimas, kaip juos pavadinti.“

Mėsos perdirbėjų asociacija pasiūlė įvesti trečią rūšį ir tokius gaminius taip klasifikuoti. Tačiau yra vytintų gaminių, kurie nėra priskiriami net ir antrai rūšiai, todėl įvesti trečią būtų nelogiška. „Pasiūlėme pasielgti kaip su sviestu. Juk jei į jį įdedi augalinės kilmės riebalų, tai jis vadinamas augalinių riebalų mišiniu, todėl tokius gaminius pasiūlėme pavadinti mėsos baltymų mišiniu, juk negali pavadinti jų dešra, – teigė LMPA direktorius. – Taip pat apsvarstėme, kad galima pavadinti „nerūšiniais“, tarkim, Lietuvoje yra nerūšinis pienas – toks, kuris neatitinka jokių parametrų. Pastebėjome, kad šis žodis rinkodaros atžvilgiu prekybininkams nepatinka, jie siūlo „nepriskirtinas rūšiai“.

Pasak pašnekovo, šis terminas yra naujadaras, kuris nepaaiškina, kas po juo paslėpta. Tarkime, nereikia nurodyti serano kumpio rūšies, nes vartotojas apie jį ir taip yra pakankamai informuotas. „Tačiau jei produktas nėra tradicinis, nepatvirtinas EK, mes norime, kad jis būtų rūšiuotas, – sako E.Mackevičius. – Tai ir siūlome – jei neatitinka reglamento standartų, rašome „nerūšinis“, taip pat turi būti pateiktos visos sudedamosios dalys, kad vartotojas aiškiai suprastų, ką tai reiškia“.

Jis mano, kad terminas „nepriskirtinas rūšiai“ tik klaidins vartotoją: „Tai daugiau su rinkodara susijęs žingsnis prastesnį daiktą pavadinti taip, kad vartotojas nesuprastų. Konkuruojame su kitomis šalimis, mums labai svarbu sąžininga konkurencija, todėl manome, kad „nerūšinis“ yra geriausias variantas, informatyviausias, kitu atveju galima būtų rašyti tiesiai šviesiai – neatitinka reglamento reikalavimų. Net ir lingvistiniuose dalykuose turi būti logika. Ir mes ginsime šią poziciją, nes kitaip negali būti, juk turėtų įsitraukti ir vartotojų teisių organizacijos. Mes žiūrime iš vartotojų pozicijų ir norime įtikti vartotojui“.

Įžvelgia nesąžiningumą

Laurynas Vilimas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) direktorius Laurynas Vilimas sakosi nesuprantantis mėsos perdirbėjų pozicijos. „Mes tiesiog vadovavomės ŽŪM pasiūlytu terminu – „nepriskirtas rūšiai“. Jie tokį pasiūlė, o posėdyje tik vienas mėsos perdirbėjų atstovas nepritarė“, – stebėjosi pašnekovas.

Jis pripažino nesuprantantis tokių žaidimų. „Ponas Krasuckis elgiasi labai negražiai, juk pati ŽŪM pasiūlė terminą, kaip pavadinti tokius gaminius, kurių pagal reglamentą negalima priskirti kuriai nors rūšiai, – tikino L.Vilimas. – Turime laišką su tokiu jų pasiūlymu, o mes suformavome poziciją, ir tik posėdyje vienam iš gamintojų atstovų pasakius, kad turėtų būti pavadinimas „nerūšinis“, ponas Krasuckis staiga pradėjo keisti poziciją. Kyla klausimas, kokie jo santykiai su mėsos pramone ir kodėl vyksta toks akivaizdus protegavimas. Galiu pateikti susirašinėjimą su ŽŪM, mes pasiruošę tai padaryti. Argi tai profesionalu, kad vienam iš posėdžio dalyvių pasiūlius terminą, tokia pozicija staiga tampa oficialia ŽŪM pozicija? Tokie dalykai valstybės tarnautojams nedera“.

Pašnekovas tikisi, kad ministerija įvertins situaciją. „Terminas „nerūšinis“ iš tiesų diskutuotinas ir netinka, taip klaidinamas vartotojas, toks pavadinimas gali įpiršti mintį, kad tai blogos kokybės gaminys, – sakė L.Vilimas. – Tačiau tas produktas pagal ŽŪM ir tų pačių gamintojų paruoštą techninį reglamentą tiesiog negali būti priskirtas jokiai rūšiai.

Ne paslaptis, kad vietos gamintojai suinteresuoti apriboti žmonių pasirinkimą parduotuvėse, kad jose liktų tik lietuviški produktai arba jie būtų išskirti, jiems suteiktas prioritetas. Tačiau mes, prekybininkai, žiūrime vartotojų, mūsų pirkėjų interesų, kurie reikalauja platesnio pasirinkimo ir ženklinimo, jų neklaidinančio. Pavadinimas „nerūšinis“ juos klaidintų ir suformuotų nuomonę, kad kokybė bloga, o „nepriskirtas rūšiai“ tiksliai atspindės esmę, juk pats reglamentas surašytas taip, kad tam tikri kokybiški produktai negali būti priskirti nė vienai rūšiai.“

Jis prisipažino jaučiantis gėdą dėl tokių valdžios veiksmų ir apmaudą dėl vartotojų teisių. Panašu, kad kol kas sutarimas nebus greitai pasiektas. Įsakymo projektas, kuris padėtų įgyvendinti reglamentą, dar tik derinamas. „Manome, kad ministrė V.Baltraitienė atsižvelgs į situaciją, jei ne, kreipsimės į Vyriausybę ir bandysime atkreipti dėmesį, kad įsakymai priiminėjami neatsižvelgiant į vartotoją, tik į vienos pramonės atstovų interesus“, – patikino L.Vilimas.

Komentaras

Renkasi pagal rūšį

Daiva Kažemėkaitytė, Lietuvos standartizacijos departamento Technikos komiteto „Mėsa ir mėsos produktai“ (LST TK3) pirmininkė

Jau 13 metų Lietuvos vartotojai mėsos gaminius renkasi pagal šių mėsos gaminių rūšingumą, t. y. aukščiausią, pirmą ar antrą rūšį. Mėsos gaminių rūšis nustatoma pagal konkrečius mėsos gaminių sudėties ir kokybės rodiklius, reglamentuojamus nacionaliniais teisės aktais: Lietuvos standartu LST 1919:2003 Mėsos gaminiai, o nuo 2015 m. – šio standarto pagrindu parengtu Mėsos gaminių techniniu reglamentu.

Taigi tokia mėsos gaminių rūšingumo sistema užtikrina aiškų ir išsamų vartotojų informavimą, kuris leidžia pirkėjui iš mėsos gaminių gausos nesunkiai išsirinkti norimą gaminį. Ši ženklinimo sistema taikoma taip pat ir į Lietuvos rinką tiekiamiems kitose šalyse pagamintiems mėsos gaminiams.

Tuo atveju, kai dėl tam tikros mėsos gaminio sudėties, pavyzdžiui, dėl didesnio mėsos gaminio drėgnio ar didesnio užpildų arba baltyminių mėsos pakaitalų kiekio gaminių negalima priskirti vienai ar kitai mėsos gaminių grupės rūšiai, mėsos gaminiai turėtų būti ženklinami kaip nerūšiniai, kartu mėsos gaminio etiketėje pateikiant informaciją apie užpildų ar baltyminių mėsos pakaitalų kiekį. Šiuo atveju trumpas ir aiškus terminas „nerūšinis“ atitiktų esamą mėsos gaminių rūšiavimo sistemą. Taigi visi į rinką tiekiami mėsos gaminiai atitinkamai galėtų būti aukščiausios, pirmos ar antros rūšies, o tie, kurių negalima priskirti rūšiai – nerūšiniai.

 

Rekomenduojami video