Marijonui Mikutavičiui trūko kantrybė, kad už kalafiorą (žiedinį kopūstą) tenka pakloti kelis eurus arba keliolika litų. SEB banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda dėl to nekaltina miestuose bei rajonų centruose išsiplėtusių prekybos centrų, kurie, beje, užgožė vietos prekybininkus. Beveik nebeliko nedidelių vietos verslininkų parduotuvių, prekybos centrai nebeturi konkurentų, nes Savivaldybės leido jiems išsikeroti… Ką apie tai mano Šilutės „Vilguojos“ parduotuvės savininkas, įmonės direktorius Bronius VILČIAUSKAS?

1993 m. Lietuvininkų g. 5, Šilutėje, įkurta „Vilguojos“ parduotuvė gyvuoja jau 23 metus. Gretimose patalpose buvo atidaryta dar viena panaši parduotuvė, tačiau ją savininkas Bronius Vilčiauskas uždarė, nes neapsimokėjo. „Vilguoja“ veikia, čia prekiaujama maisto produktais, alkoholiniais ir kitas gėrimais, buities reikmenimis. Dirba nuo pusės aštuonių iki 22 val. Yra 7 darbuotojai, dar direktorius ir buhalterė.

B. Vilčiauskas turėjo „Eglės“ parduotuvę M. Jankaus gatvėje, Šilutėje, tačiau ir jos atsisakė. Mat Šilutėje pirkėjus sutraukė 5 prekybos centrai, didelė ir maža „Maximos“ įsikūrė centrinėje miesto Lietuvininkų gatvėje. Prekybos centrai „Norfa“ ir „Iki“ veikia atokiau nuo miesto centro, šalia jų yra patogios automobilių stovėjimo aikštelės. Tiesa, didžioji „Maxima“ Lietuvininkų gatvėje sulaukia vis daugiau kritikos: nebesutelpa gausybė automobilių, šalia gyvenantys žmonės dūsta nuo automobilių išmetamų dujų, triukšmo. Ar prekybos centrui vieta ankštame miesto centre? Šį klausimą galima būtų adresuoti Šilutės rajono savivaldybei, jos gerokai anksčiau dirbusiems vadovams, kurie stokojo įžvalgumo, kad toks prekybos centras netinka miesto centre, užgoš ir išstums iš prekybos verslo vietinius verslininkus.

Beje, prie „Vilguojos“ parduotuvės nėra vietos net vienam automobiliui. Kitoje gatvės pusėje – įstaigos, organizacijos, kitas verslas. Ten stovi virtinės darbuotojų automobilių.

Ką galima daryti?

Tad kodėl Šilutėje neliko mažų vietinių verslininkų parduotuvių? Ar situacija visiškai beviltiška? Ką galima daryti, keisti? Kokia šiuo požiūriu yra užsienio valstybių patirtis? Į šiuos klausimus atsako verslininkas Bronius Vilčiauskas:

– Galbūt tuomet, kai sparčiai kūrėsi ir plėtėsi miestuose prekybos centrai, savivaldybėms trūko patirties ir supratimo, kuo tai baigsis. Trūko pasaulinės praktikos. Vieni į valdžią atėjo jauni ir nepatyrę idealistai, kiti – naudos sau. Jie nelabai mąstė, kad smulkus verslas turi būti miesto centre, kad jis svarbus, kad jis nepajėgus konkuruoti su didžiuoju verslu. Tokia patirtis, toks supratimas, tokia realybė ateina su metais. Tuomet buvo ir mažų parduotuvių, niekas nesitikėjo, kad prekybos centrai ims taip plėstis ir agresyviai skverbtis į geriausias prekybai vietas ir išstums mažuosius konkurentus. Jie taikėsi būtent į miestų centrus, ieškojo didelių patalpų, tinkamų ne tik maisto, bet ir pramoninėms prekėms. Vietos verslininkai neturėjo pinigų pirkti didžiules pramoninės paskirties patalpas, jas sutvarkyti ir įkurti didžiules parduotuves, tad vienas po kito jie su savo verslu kėlėsi į miestų pakraščius. Taip ir atsitiko Šilutės centre, kur buvusio kino teatro pastate buvo įkurta „Maxima“. Kitas dideles patalpas netoli šių pardavė kitas verslininkas. Neminėsiu kitų prekybos centrų. Jie čia kūrėsi, tvirtėjo ir pamažu nužudė mažąjį vietos parduotuvių versliuką.

Bronius Vilčiauskas (Pamarys.lt nuotr.)

Didieji perkybos centrai iš prekių tiekėjų gauna didelių nuolaidų. Jeigu vienas tiekėjas nesutinka suteikti tų nuolaidų, jie gali rinktis kitą tiekėją, kuris sutiks… Mes, nedidelių parduotuvių savininkai, to negauname. Mes negauname nieko! Jeigu produkcijos neišpardavei, mėnesio gale turi galbūt 300-400 eurų nuostolį. Tų prekių, kurių neparduodame, mes negalime grąžinti. Prekybos centrai gali grąžinti. Iš gamintojų, tiekėjų prekybos centrai gauna dar ir „lentynos mokesčius“, mes – ne. Štai paminėjau tris skirtumus. Be to, prekybos centruose yra savitarna, dideli plotai, tad jiems reikia mažiau darbuotojų, o mažoje parduotuvėje pardavėjas aptarnauja kiekvieną pirkėją: paduoda prekę, sveria, skaičiuoja. Ir dar – prekybos centrai įsikūrę strategiškai patogiausiose vietose, turi automobilių aikšteles. O štai man nepriklauso šalia „Vilguojos“ parduotuvės nė ruoželio bent porai automobilių pastatyti. Kituose miestuose valdžia sugeba tuo pasirūpinti, nes, matyt, vertina vietos verslininkus, kurie įdarbina žmonių, moka mokesčius.

Ta žiedinio kopūsto didelė kaina prekybos centre yra simbolinė problema. Jūs atkreipkite dėmesį, kad didieji prekybos centrai nuolaidų netaiko toms prekėms, kurios yra perkamiausios. Jeigu jos reikalingos, perkamos, tai kam dar nuolaidos? Esu pastebėjęs, kad prekė vos pabranginta, o netrukus jau atpiginta.

Žinote, ne bėda, kad savo parduotuvę uždarys Bronius Vilčiauskas, kitas Šilutės verslininkas. Bėda, kad prekybos centrai susiurbia visą aplinkinę infrastruktūrą: prekiauja sporto, buities prekėmis, avalyne, rūbais, sėklomis, žeme daigams auginti, trąšomis, užuolaidomis, staltiesėmis, rankšluosčiais ir kitkuo, tad mažos parduotuvės, kurios tai parduoda, netenka pirkėjų ir turi užsidaryti. Mūsų mažas verslas dar gyvuoja garbės žodžiu, kad gal dar kas nors pasikeis. Jeigu manyčiau, kad niekas nesikeis, išsyk uždaryčiau savo parduotuvę.

Vyriausybė gali panaikinti didiesiems prekybos centrams prekių gamintojų ir tiekėjų taikomas lengvatas, kurių neturi mažieji prekybininkai. Prekių tiekėjai apie nuolaidas sako, kad jas taiko tiems, kurie ima didelį prekių kiekį. Tačiau mažieji prekybininkai negali imti labai didelių prekių kiekių! Mes nepajėgūs būti didžiųjų prekybos centrų konkurentais. O kai neturi konkurentų, gali elgtis kaip nori. Prekių gamintojai džiaugiasi, kad jų prekes ima, todėl taiko nuolaidas, tiekėjai – irgi, nes taip uždirba, o žmonės perka, tad kainas ir kelia. Tačiau reguliuoti kainų negalima, nes tai mus sugrąžintų į praeitį. Vyriausybė gali užkirsti kelią tokiam „piratavimui“, nes versle visi mokame vienodus mokesčius, tad visi turime teisę į vienodas verslo sąlygas – prekių gamintojas, tiekėjas turi būti vienodai teisingas ir dideliam verslui, ir mažam. Atsigautų ir plėstųsi smulkus verslas, rastųsi konkurencija prekybos centrams, mažėtų kainos, rastųsi darbo vietų, didėtų mokesčių valstybei. Turiu viziją, kad pridėtinės vertės mokesčio dydis galėtų priklausyti nuo prekybos ploto. Matykime užsienio valstybių praktiškumą: prekybos centrai tik užmiestyje, o miestų centruose – vien mažytės parduotuvėlės.

Kalbėjosi Stasė

SKUTULIENĖ