Net ir vaikai, statantys namelius iš degtukų, žino, kad ištraukti kurį nors vieną iš apačios pavojinga – viskas gali sugriūti. Suaugusieji žino, kad dar pavojingiau apskritai žaisti su degtukais. O patyrę politikai ir diplomatai supranta, kad užvis pavojingiausias dalykas – žaidimas be taisyklių.

Nešvarūs žaidimai

Tam tikra prasme tokį žaidimą tarptautinės teisės srityje, kuomet taisyklių laikomasi tik tada, jei vienam iš žaidėjų jos patinka ar yra naudingos, Kremlius žaidžia ir po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Ypač akivaizdu tai tapo po 2014 m. įvykusios Krymo aneksijos, kai Maskva grubiai pamynė tarpvalstybines sutartis su Ukraina pasiuntusi į jos teritoriją savo karines pajėgas, ginkluota jėga užėmusi Krymo pusiasalį ir po kurio laiko oficialiai prijungusi jį prie Rusijos. Panašių pavyzdžių, kai valdant Vladimirui Putinui Maskva dėl vienų ar kitų interesų nusispjaudavo į tarptautinę teisę ir laužydavo savo pačios pasirašytas tarptautines sutartis, tuo pat metu garsiai reikalaudama iš kitų besąlygiškai laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, būtų galima minėti tikrai ne vieną. Net ir pagavus už rankos, kaip buvo cheminio ginklo panaudojimo Solsberio mieste Anglijoje atveju, kuomet paaiškėjo, kad Rusijos karinės žvalgybos agentai tarptautinėmis konvencijomis uždrausta nervus paralyžiuojančia medžiaga bandė nunuodyti buvusį savo kolegą, Rusijos valdžios atstovai atkakliai viską neigė.

Kremliaus ardomosios operacijos prieš kaimynines šalis, tarp jų – Gruziją ir Ukrainą, ar Vakarų valstybes (ypač nuskambėjo Maskvos bandymai kištis į JAV prezidento rinkimus ir „Brexit“ referendumo Didžiojoje Britanijoje kampaniją) anksčiau ar vėliau iškyla į viešumą. Tačiau yra dalykų, apie kuriuos pasaulio visuomenė arba išvis nesužino, arba sužino pavėluotai, pavyzdžiui, kad Rusija laužo pačios pasirašytas ginkluotės ribojimo sutartis. Kadangi tai susiję su kitų valstybių nacionalinio saugumo reikalais, tarp jų ir žvalgybos bei kontrolės priemonių galimybėmis, apie Kremliaus laužomus tarptautinius susitarimus išgirstame tik po metų ar kelių. Taip, pavyzdžiui, nutiko ir su pagrindine Europos žemyno saugumo atrama – Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartimi (INF), kurią Rusija ėmė pažeidinėti dar nuo 2000 m., kai į valdžią atėjo V.Putinas. Nuo to laiko JAV žvalgyba pradėjo fiksuoti Rusijos kariuomenės bandymus, kuriuose buvo naudojamos INF sutarties uždraustų raketų modifikacijos. Tai, kad Rusija kuria vidutinio nuotolio sparnuotąsias raketas, NATO šalių žvalgybai buvo žinoma jau keliolika metų. Per tą laiką Amerikos valdžios atstovai bent 30 kartų reiškė pretenzijas rusams dėl INF sutarties pažeidimų, tačiau Kremlius viską neigė ir išsisukinėjo. Viskas baigėsi tuo, kad JAV prezidento D.Trumpo administracija pagaliau apsisprendė nebedalyvauti tokiame žaidime ir praėjusių metų rugpjūtį iš šios sutarties pasitraukė. Maskva tradiciškai dėl to apkaltino Vašingtoną.

2010 m. Prahoje prezidentų B.Obamos ir D.Medvedevo pasirašyta naujoji START sutartis, sumažinusi abiejų šalių branduolinius arsenalus, nustos galioti po 8 mėnesių.

Kremlius sunerimo

Kad Vašingtonas ir toliau nesiruošia taikstytis su įžūliu Maskvos elgesiu dėl prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, patvirtina ir gegužės mėnesį nuskambėjęs D.Trumpo pareiškimas, jog Amerika ketina pasitraukti ir iš „Atviro dangaus“ („Open Skies“) sutarties, užtikrinančios karinės veiklos skaidrumą. Priežastis tokia pati: D.Trumpo administracija tvirtina, kad šios sutarties Rusija nesilaiko. Labai tikėtina, kad toks pat likimas gali laukti ir Jungtinių Valstijų bei Rusijos 2010 m. pasirašytos sutarties dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo (START). Ši sutartis nustos galiojusi jau netrukus, 2021 m. vasario 5 d. Nepaisant galimybės ją pratęsti dar 5 metams, JAV valdžia nerodo tokio noro. Tuo tarpu Kremlius tokios perspektyvos akivaizdoje, pasak apžvalgininkų, akivaizdžiai ėmė nervintis. Kodėl?

Nacionalinio ir tarptautinio saugumo problemas nagrinėjančio „Laisvės instituto“ Varšuvoje ekspertas Marekas Budziszas Lenkijos internetiniame leidinyje „wPolityce.pl“ paaiškino, kodėl Rusijos diplomatai šiuo metu aktyviai bando įkalbėti savo kolegas Vašingtone toliau laikytis šios dvišalės sutarties. Priežastis paprasta: jeigu JAV pasitrauks iš START sutarties, savo branduolinio arsenalo modernizavimas ir didinimas Rusijai taps sunkiai pakeliama našta.

Vyrauja nuomonė, kad nepratęsus START sutarties pasaulio laukia naujos branduolinių ginklų lenktynės. Tiesa, Rusijos valdžia skelbia jose nedalyvausianti, nes šalies branduolinis potencialas esąs pakankamas ir didžiausias dėmesys bus skirtas naujoms raketoms su branduoliniais varikliais, hipergarsinėms raketoms bei koviniams robotams. Tačiau derėtų pasvarstyti, ką realiai galėtų padaryti Rusija, jeigu kitų metų vasarį nustotų galiojusi START, siūlo M.Budziszas. Strateginių branduolinių ginklų ir jų pristatymo priemonių srityje Rusijos ir JAV jėgos yra daugmaž vienodos: amerikiečiai turi 1 372 strateginius branduolinius užtaisus, rusai – 1 326. START sutartimi numatytos ribos (1 550) neviršija nė viena pusė. Tačiau pristatymo priemonių JAV turi daugiau – 655 raketos ir strateginiai bombonešiai, Rusija jų turi 485. Tačiau toks skirtumas, ekspertų teigimu, Maskvai nekelia jokios grėsmės.

Ambicijos ir galimybės

Vis dėlto nustojus galioti START, Rusija susidurs su didele problema – jai teks modernizuoti savo branduolinį arsenalą, rašo „wPolityce.pl“. Pavyzdžiui, šiandien Rusijos kariuomenė vis dar naudoja daugiau nei 90 (tiksliau – 91) pasenusių tarpžemyninių balistinių raketų, tarp jų – 46 P36M2 ir 45 „Topol“. Tai sudaro beveik 30 proc. strateginio branduolinio Rusijos potencialo. Jei START sutartis nebus pratęsta, jas reikės skubiai keisti naujomis. Tačiau šalies karinio pramoninio komplekso gamybiniai pajėgumai šiuo požiūriu apriboti, tvirtina M.Budziszas. Pasak eksperto, Votkinsko gamykla, remiantis viešai prieinama informacija, per metus gali pagaminti tik 12–16 tarpžemyninių raketų PC-24 „Jars“. Rusijos specialistai kuria naują strateginės paskirties raketinį kompleksą PC-28 „Sarmat“, tačiau, įvairiais vertinimais, serijinė jo gamyba prasidės ne anksčiau nei 2025 m., o šiuo metu gamykla Krasnojarske gali pagaminti ne daugiau nei 10 tokio tipo raketų per metus.

Panaši situacija ir strateginės paskirties povandeninių raketnešių srityje. Septyni tokie laivai bus nurašyti artimiausiu metu, o „Borej“ tipo povandeninių laivų, kurie turėtų juos pakeisti, kūrimas atsilieka nuo grafiko. Šiuo metu laivų statyklose statomi keturi tokie laivai, vieni vos tik pradėti, kitų atveju darbai daugiau ar mažiau pasistūmėję į priekį. Sutartys dėl dar dviejų statybos buvo pasirašytos tik šiais metais, taigi, pačiu geriausiu atveju į vandenį jie bus nuleisti tik po 2025-ųjų.

Migla gaubia ir Rusijos valdžios planus modernizuoti 55 strateginius bombonešius „Tu-92MC“ bei 11 „Tu-160“. Remiantis naujausiais pranešimais šių bombonešių modernizavimo darbai prasidės artimiausią dešimtmetį. Pasak ekspertų, Rusijos strateginės paskirties pajėgos iki šio dešimtmečio pabaigos pačiu geriausiu atveju disponuos 500 priemonių branduoliniams užtaisams pristatyti į taikinius: į šį skaičių įeina ir šachtose laikomos tarpžemyninės raketos, ir mobilūs raketiniai kompleksai, ir tam skirti povandeniniai laivai, ir strateginiai bombonešiai. Taigi, tam, kad strateginį potencialą pajėgtų išlaikyti dabartiniame lygyje, Rusijos kariniam pramoniniam kompleksui reikės didelių pastangų, rašo „wPolityce.pl“.

Jeigu Jungtinės Valstijos, siejančios START sutarties pratęsimą su Kinijos įtraukimu į strateginės ginkluotės apribojimo sutarčių sistemą, nesėkmės atveju (tikėtis, kad Pekinas dabar imtųsi keisti poziciją savo branduolinių pajėgų ribojimo požiūriu, tikrai neverta) pradės didinti savo branduolinį arsenalą, Rusija paprasčiausiai nesugebės jų pavyti, nebent imtųsi išties titaniškų pastangų. Tačiau patirtis rodo, kad bandymas ginkluotės varžybose lenktyniauti su JAV, kai šios tam skiria didelį politinį dėmesį ir rimtus resursus, ne kaip baigiasi net ir tokioms branduolinėms imperijoms kaip buvusi Sovietų Sąjunga. Rusijos galimybės šia prasme gerokai kuklesnės ir jas be jokios abejonės dar labiau sumenkins smarkiai smukusios naftos bei gamtinių dujų kainos – pagrindinis šalies ekonomikos ramstis. Taigi, START sutartis – viena iš tų, kurių Kremlius norėtų laikytis ir toliau, nes oportunistinei Rusijos valdžiai ji yra tikrai naudinga. Tačiau vargu ar žaidėjas, nuolat laužantis žaidimo taisykles, kai tik jam pasirodo naudinga, gali tikėtis, kad varžovai amžinai su tuo taikstytis.