Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Knygnešio anūkė tęsia knygnešystės tradicijas

Pedagogei, sociologijos mokslų daktarei Irenai Kubilienei vienos svarbiausių švenčių yra Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kurią minime gegužės 7 d., bei kovo 16-oji – Knygnešio diena. Kauno knygnešio Mykolo Račkaus anūkė, Lietuvos knygnešio draugijos įkūrėja ir ilgametė vadovė daugiau nei 30 metų šias šventes su savo bendraminčiais pažymi prasmingais darbais bei įsimintinais renginiais. Ponia Irena dar žinoma kaip aistringa retųjų ir prieskoninių augalų augintoja bei populiarintoja.

Knygnešystė – istorijos fenomenas

Ilgus metus Vilniaus pedagoginiame universitete dėsčiusi anglų kalbą, dr. I.Kubilienė kartu su kitais knygnešių palikuoniais 1989 m. įkūrė Knygnešio draugiją ir iki šiol jai vadovauja. Jos pastangomis kasmet pagerbiami žymiausi knygnešiai bei jų palikuonys, tvarkomi jų kapai, rengiami moksleivių konkursai, parodos, vaidinimai, seminarai apie knygnešius. Per 30 veiklos metų draugija sukaupė daugybę svarbių dokumentų, kuriuos pernai atidavė saugoti į Valstybės literatūros ir meno archyvą.

„Knygnešystė – Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš lietuviškos spaudos ir lotyniškų rašmenų draudimą, carinės Rusijos vykdytą 1864–1904 m. Vieni knygnešiai lietuvišką spaudą 40 metų slapta gabeno iš tuometinės Prūsijos bei Mažosios Lietuvos per sieną, kiti ją slėpė ir platino po visą kraštą, skleidė tarp žmonių, rizikuodami savo laisve ar net gyvybe. Jokia kita tauta tokia veikla neužsiėmė. Todėl UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla. Man knygnešystė – viena iš lietuvių tautinės atminties draustinio sąvokų. Kaip malda tikinčiajam: ne tik istorinė, kultūrinė, bet ir dorovinė vertybė. Tik suprasdami, kokį erškėčių vainiką mūsų tautai uždėjo spaudos draudimas, trukęs keturiasdešimt metų, mes rasime jėgų išsaugoti savo kalbą, kartu apginti ir savo tautinį orumą“, – įsitikinusi knygnešio palikuonė.

Lietuvos knygnešio draugijos pirmininkė I.Kubilienė ir istorikas Juozas Brazauskas Knygnešių auditorijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Mintis įkurti Knygnešio draugiją I.Kubilienei kilo dar 1983 m. vasarą, kai ji su grupele entuziastų, vadovaujami aktyvaus kraštotyrininko Gedimino Ilgūno, keliavo po Lietuvą knygnešių keliais.

„Tada ir įsitikinome, kad Lietuvoje yra gausybė šių pilkųjų didvyrių kapų – apleistų, pamirštų, tačiau daugelis jų palikuonių šventai saugo savo senelių ir prosenelių atminimą, savo archyvuose turi svarbių dokumentų, laiškų, atsiminimų. Kad taip subūrus visus draugėn, įkūrus muziejų ir visas tas relikvijas išsaugojus ateinančioms kartoms – blykstelėjo mintis! Tačiau oficialiai draugijos įstatus pavyko įregistruoti tik 1988 m. prie Lietuvos kultūros fondo – tam labai pritarė profesorius Česlovas Kudaba. Knygnešio draugijos vėliavą sukūrė tekstilininkas profesorius Juozas Balčikonis su sūnumi Kęstučiu. Vlado Pūtvio-Putvinskio proanūkė Viktorija Daniliauskaitė nupiešė draugijos ekslibrisą. Žurnalisto Viliaus Užtupo pastangomis Knygnešio dienai išleidome atviruką su Jurgio Bielinio atvaizdu“, – prisimena I.Kubilienė.

Prasmingi darbai

Per daugiau nei tris dešimtmečius Knygnešio draugija nuveikė daug prasmingų darbų. Juos vardydama Knygnešio draugijos pirmininkė nepamiršta ir gausių savo pagalbininkų bei bendražygių:

„Vilniuje, Rasų kapinėse, pastatėme žymaus tautodailininko Ipolito Užkurnio išskaptuotą paminklą knygnešiui ir tautosakos rinkėjui Mečislovui Davainiui-Silvestraičiui. Tai buvo pirmasis koplytstulpis, pastatytas Knygnešio draugijos ir Mažvydo knygos klubo pastangomis. Antrąjį, 1989 metų kovo 16 dieną, skirtą ,,Varpo“ šimtmečiui, Ipolitas Užkurnys išdrožė savo seneliui, Boguslaviškio knygnešiui Baltrui Užkurniui, atminti. Jis buvo pastatytas 1989 metų kovo 16 dieną. Daugelyje kitų Lietuvos vietų panašūs koplytstulpiai įamžino kitų knygnešių atminimą. Sutvarkėme dešimtis knygnešių kapų, ant daugelio jų atsirado simbolinis ženklas – knyga su erškėčių vainiku. Jį sukūrė Vilniaus dailės akademijos profesorius Juozas Burneika. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus gimtinėje, ošia ir 115 ąžuolų Knygnešių giraitė, kurią pasodino knygnešių gentainiai. Kiekvienas ąžuolas alėjose – vardinis, pažymėtas specialia lentele. Jas padarė ir draugijai padovanojo Vilniaus baldų kombinatas, o jas pastatant mums talkino Vilniaus statybos technikumo moksleiviai ir Pedagoginio instituto studentai. Šis ąžuolynas jau tapo lietuvių dvasinės traukos vieta. Žaliuoja Skirsnemunės knygnešio Jurgio Paškausko vardo parkas Mituvos pakrantėje – jį sodino knygnešio genties jaunimas.

Kaune atstatėme Knygnešių sienelę Karo muziejaus sodelyje, joje iškaltos šimto žymiausių knygnešių pavardės. Sienelę, pastatytą dar Nepriklausomoje Lietuvoje, pokariu sovietų valdžia buvo nugriovusi.

Labai džiaugiuosi kompaktine plokštele apie knygnešių istoriją. Čia surinkti jų portretai, prisiminimai apie juos. Ją parengti padėjo mano anūkas Domas Kubilius“, – pasakojo Knygnešio draugijos pirmininkė.

Vytauto Didžiojo gimnazijoje atidaroma Knygnešių auditorija. Asmeninio archyvo nuotr.

Saugo senelio atminimą

Irena nepamena savo senelio Mykolo Račkaus – kai ji gimė, jis buvo jau miręs, tačiau jo ilgaamžė žmona, močiutė Petronėlė, apie savo vyrą pasakojo vaikams ir anūkams. Knygnešio atminimą saugo ir puoselėja visa Irenos giminė. Senelio nuotrauka Kubilių namuose pakabinta garbingoje vietoje. Didžiulė šventė buvo visiems, kai prieš 14 metų Kaune, šalia „Ąžuolo“ mokyklos, Šilainių bendruomenės ir gimnazijos dėka knygnešiui Mykolui Račkui buvo atidengtas paminklinis akmuo.

„Mykolas Račkus gimė 1866 metais Pagausančio kaime, prie Ariogalos, ir nuo jaunystės užsiėmė knygnešyste. Regis, į tą darbą senelį įtraukė Vilkijos knygnešys Antanas Povilaitis, kurio dukra Petronėlė vėliau tapo jo žmona. Račkai susilaukė keturiolikos vaikų, bet užaugo tik du vyriausieji ir du mažiausieji. Senelis ne kartą lankėsi Prūsijoje, nešinas kunigo J.Tumo, Maironio, M. Silvestraičio įduotais raštais. Zakristijonaudamas Ariogalos bažnyčioje, jis taip pat slėpė ir platino knygas, prekiavo ir maldaknygėmis bei šventųjų paveikslėliais su lietuviškais užrašais netolimuose Juodaičiuose. Jam prekyba knygomis sekėsi, ypač daug pirkdavo maldininkai Šiluvos atlaiduose. Keletą kartų išsisuko nuo areštų, tačiau pusmetį teko sėdėti caro kalėjime už lietuviškų maldaknygių ir kitų leidinių platinimą. M.Račkaus gyvenimas buvo spalvingas – jam teko uždarbiauti ir Amerikoje, o Pirmojo pasaulinio karo metus praleido su šeima Ukrainoje. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, jis grįžo į tėviškę. 1926 metais kunigo J.Tumo pastangomis Lietuvos Vyriausybė jį, kaip knygnešį, apdovanojo 2 hektarų žemės sklypu Maironiškių kaime, prie Kauno. Būtent čia ir buvo jo sodyba iki pat knygnešio mirties 1937 m. Dabar toje vietoje – Šilainių Jono Pauliaus II gimnazija, į kurią beveik kasmet atvažiuoju – pasidžiaugiu gražiai tvarkomu etnografiniu muziejumi-seklyčia su eksponatais apie knygnešystę. Man garbė apsilankyti gimnazijoje ir pasakoti vaikams apie senelį knygnešį“, – pasakojo ponia Irena.

I.Kubilienė buvo įsteigusi Mykolo Račkaus premiją, kuri dešimt metų buvo teikiama moksleiviams, įprasminusiems knygnešių istoriją.

Knygnešystė šiandien

I.Kubilienė pasidžiaugė, kad šiemetinė Knygnešio diena buvo išskirtinė. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje įvyko iškilminga šventė – buvo ne tik paminėti knygnešiai, pagerbti mūsų dienų knygnešystės tradicijų tęsėjai, bet ir atidaryta Knygnešių auditorija, įprasminanti jų atminimą. Šios auditorijos mecenate tapo pati I.Kubilienė, padovanojusi gimnazijos bendruomenei vertingų istorinių leidinių, knygų bei eksponatų apie knygnešius.

„Džiaugiuosi, kad Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Puchovičienė ir visa šios seniausios Vilniaus gimnazijos bendruomenė supranta ir vertina knygnešystės prasmę bei svarbą. Ši auditorija bus pritaikyta mokslo ir edukacinėms švietimo reikmėms, čia vyks lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, pilietinio ugdymo, geografijos ir kitų mokomųjų dalykų pamokos. Knygnešių auditorija Vytauto Didžiojo gimnazijoje atidaroma neatsitiktinai – ši mokymo įstaiga, prieš ketverius metus atšventusi 100 metų jubiliejų, visuomet buvo lietuvybės židinys. Čia dirbo daug Lietuvos valstybę kūrusių žmonių: Antanas Smetona, būsimasis pirmasis Lietuvos prezidentas, buvo graikų kalbos mokytojas, Aleksandras Stulginskis, irgi būsimasis prezidentas, dėstė gamtos mokslus. Tautos patriarchas Jonas Basanavičius čia darbavosi gydytoju. Vadovėlius rašė gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška, lietuvių kalbą dėstė Jurgis Šlapelis. Piešimą yra dėstę dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Povilas Galaunė, Adomas Varnas. Šioje mokykloje mokėsi daug žymių žmonių: mokslininkų, menininkų, politikų. Būtent šioje mokykloje ir man, vos baigusiai studijas, teko dėstyti anglų kalbą“, – pasakojo Irena. – Tradicinę knygnešio Martyno Survilos premiją įteikėme panevėžiečiui Juozui Brazauskui – savo darbui atsidavusiam istorikui, pedagogui, ilgą laiką dirbusiam istorijos mokytoju ekspertu, išleidusiam per 70 įvairių knygų bei vadovėlių. Šios premijos steigėja ir mecenatė – Šveicarijoje gyvenanti knygnešio Martyno Survilos anūkė, rašytoja Janina Survilaitė.

 Irenos sodas

Ireną pažįsta ir daugelis žmonių, besidominčių retomis aromatinėmis vaistažolėmis bei prieskoniniais augalais. Dešimt metų ji Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose rengė žolynų seminarus, drauge su šio sodo draugų klubu puoselėjo retųjų prieskoninių augalų darželį, mielai dalijosi ne tik savo užaugintais augalėlių daigais, bet ir patarimais apie retesnių žolynų, kurių daugelį  iki šiol puoselėja savo sode, auginimą.

„Šiemet Botanikos sodo draugų klubas (mus parėmė Vilniaus senamiesčio soroptimisčių klubas) Kairėnuose įkūrė „Vabzdžių viešbutį“, kuriame gyvena boružės, auksaakės, žygiai, vapsvos, bitės vienišės bei kiti naudingi gamtai vabaliukai. Aplankykite jį, ir viską pamatysite savo akimis“, – kviečia I. Kubilienė, nuo 2012 m. rengianti Bioįvairovės dieną.

Pas Ireną mielai vieši jos anūkai, kuriuos ji ne tik moko anglų kalbos, bet ir skatina rūpintis augalais, saugoti gamtą.

„Mokau mažuosius skiepyti medžius. Mano sode auga kelios obelys, tačiau į kiekvieną jų esu įskiepijusi įvairių skiepų, tad kiekviena obelis veda po keletą skirtingų veislių obuolių. Man taip įdomiau“, – sako energingoji knygnešio palikuonė.

 

 

Rekomenduojami video