Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Klausimą „kas“ pakeitė „kaip“

Kitų kūrėjų parodas Rokiškio krašto muziejuje pristatanti Marijona Mieliauskienė jau dešimt metų pati ima į rankas teptuką ir tapo. Tai atsitiko po vieno dailininkų plenero, vykusio ne kur kitur, o muziejuje. Sako, dabar žiūrėdama į kitų menininkų darbus tyrinėjanti, ne kas padaryta, o kaip. Prieš trejus metus muziejuje pristatyta jos personalinė paroda. Šįmet du darbai atrinkti į dailininkės Monikos Bičiūnienės konkursinę parodą.

Apsukusi ratą sostinėje, pavasarį paroda atvažiuos į Rokiškio krašto muziejų, tad Marijonos paveikslus dar pamatysime. Viename jų kaip tik užfiksuota dvaro aplinka. Taigi veiksmas nuolat sukasi apie muziejų... Pokalbio susitikome taip pat jos darbo vietoje – muziejaus direktorės pavaduotojos kabinete. Iš namų atsivežė keletą paveikslų: patį pirmąjį, kitus – „iš gėlių periodo“, taip pat peizažą ir tą, kuris „su kompozicija“. Ko gero, jie tiksliausiai atskleidžia, kuo gyvena autorė.

– Iškart pastebiu sąsajų tarp Jūsų paveikslų ir dėvimų rūbų spalvų. Violetiniai, raudoni atspalviai primena vakaro žaras. Ar tai atsitiktinumas, ar su minėtomis spalvomis nesiskiriate ilgą laiką?

Galima išskirti laikotarpius. Buvo metas, kai man patiko mėlyna spalva. Turėjau mėlynų švarkų, sijonų, suknelių. Paskui perėjau prie žemės spalvų: rudos, pilkos. Kad raudona man tinka ir patinka, sužinojau tik tuomet, kai ruošėmės siūti grafienių sukneles ir rinkomės medžiagas. Man pasiūlė sodriai raudoną. „Ne, ne, nesu raudono rūbo turėjusi“, – sakiau. Bet prie veido tokia spalva tiko. Nuo to laiko man ji patinka. Mano kolegės, su kuriomis susitinkam pas dailininką Raimondą Gailiūną, giria sodrias, ryškias mano paveikslų spalvas… Nemėgstu blankių. Man nepavyksta nutapyti blankiai. Tik pirmas darbelis toks buvo. Kai 2017 m. Krašto muziejuje vyko mano pirmoji personalinė paroda (kartu su dailininko Arūno Augučio keramika), to pirmojo paveikslo neatnešiau. Renginį vedęs Arūnas nusistebėjo – kaip šitaip galima! Pirmoji paroda, o joje nėra pirmojo paveikslo! Taigi  dabar atnešiau parodyti. Man atrodo, jis nėra baisingas (šypsosi – aut. past.).

Pagautas momentas: Marijona Mieliauskienė tapo pirmąjį paveikslą (2010 m.).

– Tai pirmasis paveikslas. O nuo ko prasidėjo tapyba?

Prasidėjo labai aiškiai, galiu pasakyti net tikslią dieną. 2010-ųjų vasarą dvare vyko mano organizuotas pleneras, skirtas tapytojos Monikos Bičiūnienės 100-osioms metinėms. Į jį buvo sukviesti tautodailininkai iš mūsų ir kaimyninių rajonų, iš Vilniaus. Jie gyveno ir tapė oficinoje. Juos lankydavau ir domėdavausi, ar visko pakanka. Plenere dalyvavo kupiškietė Renė Bičiūnaitė-Sriubiškienė. Ji tapė kažkokį kaimo vaizdelį. Matyt, į jos paveikslą žiūrėjau tokiu smalsiu žvilgsniu, kad ji pasiūlė pačiai pabandyti: „Imk teptuką, dažų, drobę ir bandyk.“ Šitas pirmasis paveikslas ir yra tas pabandymas. Beveik visi darbai tapyti ant drobės, ant kartono vienas kitas. Iškart griebiau jautį už ragų – drobė ir aliejiniai dažai. Dar noriu paminėti, kad mano tėtis labai gražiai piešė. Mokydamasis Kuosių kaimo pradžios mokykloje, nupiešė prezidento Antano Smetonos portretą. Mokytoja jį labai pagyrė, o portretą pakabino klasėje.

– Taigi šįmet sukanka mažas kūrybinio darbo jubiliejus. Kaip per tą dešimtmetį keitėsi Jūsų paveikslų tematika?

Iš pradžių buvo gėlės, gėlės, vien gėlės… Vazone, puodynėje, vazoje. Vyras sakydavo: „Čia jau nebegerai. Namuose ant palangės pristatyta vazonų, ir dar drobėje jų pilna.“ Vienus tapydavau iš atminties, kai kuriuos iš natūros. Vėliau perėjau prie natiurmortų ir peizažų. Keletą paveikslų sukūriau su aiškia kompozicija, pavyzdžiui, „Baltų vienybės diena“. Dar kitas panašus („Spanguoliauja“) išvežtas į konkursinę parodą Vilniuje. Į ją išvažiavo ir „Žydėjimas“. Jame nutapiau už muziejaus administracinio pastato žydinčias obelis ir ponią ilga suknele, einančią su mergyte.

Mėgstamiausia tematika – gėlės ir peizažai.

– Matau, kad mėgstate didesnio formato paveikslus…

Mažučių netapau. Kai kurie menininkai tapo „metrinius“. Vieną tokį ir aš sukūriau.

– Tapyba, ypač aliejiniais dažais, yra nepigus pomėgis. Kur įsigyjate dažų?

Panevėžyje, specializuotoje dailės reikmenų parduotuvėje. Ten randu ir teptukų, ir skiediklių. Kažkada dailininkas Rimas Bičiūnas yra padovanojęs dažų, tai dar tų turiu, nes stengiuosi naudoti taupiai ir neištaškyti.

– Ar daug paveikslų esate užtapiusi?

Esu… Anksčiau dabartiniame Jaunimo centre kartą per savaitę vykdavo mokymai. Juos vesdavo dailininkas Raimondas Gailiūnas. Dabar užsiėmimų nebėra, bet sava iniciatyva retkarčiais renkamės (tos moterys, kurios lankė užsiėmimus – aut. past.) ir su Gailiūnu aptariam, ką esame nutapiusios, pasigrožime viena kitos darbais arba pasakome pastabų. Jis įdomių dalykų papasakoja apie dailininkus, meno sroves arba tai, ką šiuo metu tapo. Esame buvę jo dirbtuvėse. Gailiūnas apie užtapymą ne kartą yra sakęs: „Ką padarėt, tai ir palikit, eikit prie naujo darbo.“ Taigi kiek gali nueiti, jei naują drobę reikia pirkti (juokiasi – aut. past.)?

– O kaip atrodo Jūsų dirbtuvės?

Dirbtuvėms esu paskyrusi visą kambarį. Jos atrodo taip, kad vieno paveikslo nerandu. Gal kam nors padovanojau?.. (Ilgai galvojusi atsiminė, kad paveikslas nuneštas į Tautodailės galeriją – aut. past.)

– Kada tapote? Laukiate įkvėpimo ar laisvo laiko valandėlės?

Didelį įkvėpimą sunku būtų rasti… Tiesiog pasinori tapyti… Laiko visada randi, jei esi ką nors sugalvojęs. Tarkime, žiemą daugiau laiko, nebėra darže darbų, tačiau anksti temsta, o prie dirbtinės šviesos – ne tas tapymas. Ilgus metus pristatinėjau kitų parodas ir nešaudavo į galvą, kad pati galiu tapyti. To sau niekada nedovanosiu. Galėjau pradėti anksčiau.

Mėgstamiausia tematika – gėlės ir peizažai.

– Ar pastovioje muziejaus ekspozicijoje turite mieliausią paveikslą?

Nėra įstrigusio. Anksčiau kitų autorių paveikslai man patikdavo arba nepatikdavo. Dabar žiūriu ir mąstau, kaip jis nutapytas, kokiu būdu. Seniau dėl to nesukdavau galvos. Kai kurie žmonės, pamatę abstrakčius paveikslus, sako, kad ir jie gali taip pamaliavoti. Dabar galiu drąsiai pasakyti – nelabai galėtų pamaliavoti. Kartais vaizduotėje susikuri vaizdą ir nusprendi – darysi taip. Pradedi, bet nepavyksta.

– Pavadinimus sunkiai sugalvojate?

Pavadinimas gimsta paskiausiai.

– Per kiek laiko nutapote paveikslą?

Valandų neskaičiuoju. Kai prisiruošiu, tai padirbėju porą trejetą valandų. Pusvalandžiui atbėgti nepavyks. Be to, nespėju pamatyti, o mano rankos jau dažais išteptos, ant drabužių užtiškę. Tuo užsibaigia pasvajojimas, kad padarysiu gražiai ir švariai.

– Grįžime prie raudonų ir violetinių atspalvių. Vienas Jūsų atsineštų peizažų itin ryškus…

Jį pavadinau „Ir nusinešė saulę miškai“. Pro mano virtuvės langą matosi vakarų pusė, sėdanti saulė. Dangus pasidaro toks raudonas, kad negali apsakyti. Tokį ir nutapiau.

– M. Bičiūnienės konkursinė paroda skirta primityvistams. Provokuojantis  klausimas: ar dalyvavimas joje nežeidžia? Ar nepagalvojate, kad reikėtų pakilti laipteliu „aukščiau“?

Oi ne! Duok, Dieve, kad būčiau primityvistė, bet aš nesugebu ja būti! Tapytoja savęs nevadinu, tik tepliorka. Man atrodo, tikrų primityvistų dabar labai nedaug. Ar begali XXI a. žmogus tapyti taip, kaip tapė  XX a. pradžios žmogus? Taip nebeišeina. M. Bičiūnienės tapyba man žavinga. Žavumas gausybėje ir tikrume. Visur išlieka harmonija – ir spalvose, ir vaizde. Viskas dera. Konkursinėje M. Bičiūnienės parodoje dalyvauju trečią kartą. Iš viso buvo penkios. Šįmet ji iki kovo pabaigos veiks Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, paskui bus perkelta į Rokiškio krašto muziejų.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės kūryboje.

Rekomenduojami video