Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kieme augina avis, o troboj – ąžuolus

Molėtų rajone įsikūrę Kęstutis ir Inga Samušiai ilgai turi aiškinti, kaip rasti jų vienkiemį, tačiau kas nori, randa. Svetingi sutuoktiniai tikina, kad gyventi kaime nei sunku, nei lengva. Jei jau apsisprendei, reikia eiti pasirinktu keliu.

Kelias iki geltono medinio Samušių namo dar negreit užžels, mat Inga ir Kęstutis augina tris atžalas: dešimties metų Ąžuolą, septynerių Vėtrą ir jaunėlę Vasarę. Jai kol kas tik treji, tad, kur buvus, kur nebuvus, vis prie mamos ar tėčio. O kai grįžta iš mokyklos brolis ir sesuo, mamai lengviau.

Bendrauja su visu pasauliu

Į Samušių kiemą suka ne tik geltonas mokyklinis autobusiukas. Norintieji išmokti vėlimo iš vilnos paslapčių čia visada laukiami. Inga neturi ką slėpti. Moteris organizuoja vėlimo kursus, internetinėje parduotuvėje prekiauja velti skirtais reikmenimis. Ji viena pirmųjų įrodė, kad pasistengus galima gyventi iš vėlimo. Samušių veltos šlepetės keliauja į tolimiausius kraštus. „Būdama namie, bendrauju su visu pasauliu. Šiandien ruošiame siuntą į Niujorką, Paryžių“, – sakė Inga. Padedama kaimynystėje gyvenančios Justės Stragaitės, kuri priima užsakymus, rūpinasi siuntomis, Inga bemaž 170 Lietuvos amatininkų padeda parduoti tai, ką jie pagamina. Juk dažnam auksarankiui trūksta verslumo. Ingai užtenka ir nuovokos, ir ryžto. Svarbiausia tai, kad ji nori dalytis patirtimi su kitais.

Vieninteliai kaimo gyventojai

Prieš persikeldami į Molėtų rajoną, Samušiai gyveno Gargžduose. Inga dirbo grafikos dizainere, o Kęstutis – miškininku. Minčių apie gyvenimą nuošaliame vienkiemyje jiems kildavo ir anksčiau. „Vienas žmogus tokiam žingsniui vargiai ryžtųsi. Dviese daug paprasčiau“, – atviravo I.Samušienė. Iš pradžių jie ieškojo sodybos Žemaitijoje, bet kainos ten buvo didesnės nei ežeringame Molėtų krašte. „Jūros šalia nėra, tačiau sodybą juosia 40 ežerų. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet jau spėjome patikrinti. Be to, ten vien lygumos, o čia vietovės kalnuotos, miškingos“, – Aukštaitijos peizažo privalumus dėstė moteris. Nors Molėtų rajone žemės nėra labai derlingos, džiugina kiti dalykai. „Kai žydi čiobreliai, akyse raibuliuoja nuo mėlynumo. Kai ateina žemuogių sirpimo sezonas, jas iš miško tempiame kibirais. Yra ir mėlynių, spanguolių, bruknių“, – džiaugėsi Inga.

Romantika be romantikos

Samušių namas ant kalniuko. Iki artimiausių kaimynų – keli kilometrai. Į valias vietos ne tik avims, bet ir kitiems gyvuliams, paukščiams. Karvės Samušiai nelaiko. Pieno gauna iš kaimynų. Inga pati gamina nepaprastai skanų jogurtą, kepa duoną, bandeles. Valgo jie tik pačių užaugintų gyvulių ir paukščių mėsą. O kur dar gamtos dovanos... Regis, mirk iš pavydo. Vaikai – gražūs raudonskruosčiai. Abu ramūs, gyvena be miestiečiams įprastos skubos. „Viskas būtų gerai, bet mes kaimui nereikalingi. Buvo netoliese esančiame medicinos punkte gydytoja. Jos etatą kažkas sugalvojo panaikinti. Ką daryti, kai serga vaikas? Lėkti iki Molėtų? Valdžia ragina gyventi kaime, o nieko nedaro, kad jame jaunoms šeimoms būtų saugu, patogu ir gera gyventi. Kelią remontuoja jau kelintus metus, bet pabaigos nematyti“, – visai neromantišką gyvenimo kaime pusę dėstė Inga. Netoli Molėtų observatorijos esančiame Paliesio kaime Samušiai – vieninteliai gyventojai. Tiesa, kaimynų jie taip pat turi, tai daugiausia gretimuose vienkiemiuose gyvenančios vienišos optimizmu trykštančios senutės.

Akylai stebimi

Vis dėlto pabėgti iš vienkiemio Samušiai neketina. Kažkada buvusi apkiužusi trobelė vis labiau gražėja. „Šiais metais jau įrengsiu antrą aukštą. Jame įsikurs vaikai. Apšiltinau stogą, lieka tik sudėti grindis, sutvarkyti sienas“, – erdvią mansardą rodė Kęstutis. Jis prisiminė pirmuosius metus, kai namo viduje griovė sienas. Tada ir dabar juos nepastebimai, bet akylai stebėjo vietiniai žmonės: įdomu gi, ko atvykėliai prisigalvos. Kai Kęstutis tvarkė stogą, kartą nugirdo: „Ką tas Kęstas daro? Nugrius gi tas jo stogas.“ Kitas vyras jam paaiškino: „Nenugrius. Juk jis namo viduje ąžuolus pasodino. Pats mačiau.“ Iš tiesų, išgriovus laikančiąją sieną, reikėjo atramos. Kęstutis siją parėmė ne statramsčiais, jis nepatingėjo atsivežti dviejų storų ąžuolinių rąstų. Nužievino juos, padailino ir palinkėjo ilgai tarnauti. Vėliau sutuoktiniai išsimūrijo krosnį, sudėjo plastikinius langus, sutvarkė kanalizaciją, elektrą, iškirto namą juosiančius brūzgynus. Sutvarkę aplinką, Samušiai išvežė pusę tonos stiklo, mat anksčiau čia gyvenęs vienišas senolis mėgdavo išgerti, o tuščius butelius mesdavo, kur papuola.

Mažos ir mielos

Samušiai ilgai svarstė, ką auginti ūkyje. Iš pradžių ketino auginti stručius. Vis dėlto įsigijo avių, bet ne bet kokių, o škudžių. Rupšnodamos žolę, jos puikiai „nušienauja“ didelius plotus laukų ir teikia vilną, kurios reikia poros verslui. Pasak Kęstučio, škudės – tinginių avys. Jas prižiūrėti labai lengva. Su mėsinių veislių avimis būtų daug sunkiau. „Auginti avis tampa madinga visame pasaulyje. Daug kur galima pamatyti prie sodybos besiganančius kelis baltus „kamuoliukus“. Mes norime turėti ekologiškos mėsos. Būtent tokia yra škudžių mėsa. Ji neturi avienai būdingo stipraus kvapo. Dalį škudžių veislės avių pirkome Lietuvoje, dalį – užsienyje. Šiais metais ūkininkas įsigijo nemažai avinų, mat reikia saugoti bandą nuo kraujomaišos“, – pasakojo K.Samušis. Pradėjęs jas auginti, vyras ėmė aktyviai domėtis šia veisle, jos istorija, įkūrė Lietuvos škudžių avių augintojų asociaciją. Jis surinko daug informacijos, įrodančios, kad škudės turėtų būti pripažintos lietuviška nacionaline veisle, tačiau mūsų valdininkams, pasak ūkininko, gali kišti po nosimi gaidį, o jie vis tiek sakys, kad tai – triušis. Matys tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra.

Visada priekyje

Susižavėjusi vėlimu, Dailės akademijoje studijavusi Inga labai greitai perprato šią unikalią tekstilės technologiją. Užsirašė į kursus, kur išmoko kloti vilną. Iš karto pradėjo velti avalynę. Pirmieji darbai – vaikiškų ir vyriškų batų poros. Tiesa, vyrui veltų pirmųjų šlepečių pade žiojėjo didžiulė skylė. Inga pamatė, kad rinkoje parduodami tik labai paprasti ir vienodi veltinės avalynės modeliai, daugiausia „vailokai“ ir ryškių spalvų šlepetės riestomis nosimis. Ji nusprendė, kad galima sukurti daug įvairių modelių. Iš tikrųjų, pasak menininkės, vilna yra kaip molis, iš kurio galima nulipdyti, ką tik nori. Norėdama išgauti kitokius spalvų derinius, vėlimo procese ji pradėjo naudoti ir kitas medžiagas – liną, šilką, kitus natūralius audinius. Į vilnos vėlimą ji įtraukė ir savo vyrą. Pamatęs, kad veltinė avalynė gali būti kitokia nei įprasta, jis taip pat susižavėjo šiuo užsiėmimu. Pora, pasiskirsčiusi darbus, ėmė velti šlepetes: Inga klojo, o Kęstutis vėlė ir darė tai, kam reikia daugiau jėgos. Per dieną Samušiai nuvelia 2–3 poras šlepečių. „Dabar vienai porai šlepečių nuvelti sugaištu daugiau nei valandą. Labai greitai veliasi neplauta vilna. Penkiolika minučių, ir žiūrėk – ji jau sukibo“, – pasakojo moteris. Vis dėlto vien gerai velti negana, reikia dirbti kūrybingai, nes kopijuoti moka ne tik kinai, bet ir lietuviai. Kolegų vėlėjų alsavimą į nugarą Inga jaučia visada, todėl stengiasi būti priekyje.

Rekomenduojami video