Viena iš Maidano revoliucijos Ukrainoje pasekmių yra KGB archyvų perdavimas šios šalies Nacionalinės atminties institutui ir galimybė visuomenei susipažinti su čia saugomomis bylomis.

Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Sudėtinga problema

Tai labai rimtas žingsnis, jei prisimintume, kad Ukraina buvo antroji pagal dydį Sovietų Sąjungos respublika, o didžiausios respublikos – Rusijos – KGB archyvai tebėra uždaryti ir beveik neabejotinai tokie išliks dar daugelį metų ar dešimtmečių.

KGB archyvai mums leistų kur kas geriau suprasti, kaip Sovietų Sąjunga sugebėjo taip griežtai kontroliuoti savo piliečius ir kaip veikė represinis aparatas. Jie taip pat daugiau papasakotų apie tai, kaip veikia Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB), nes ši slaptoji organizacija daug kur seka KGB pavyzdžiu ir vadovaujasi ta pačia vizija, kurią buvęs KGB pirmininkas Jurijus Andropovas puoselėjo 1967–1982 metais.

Tačiau KGB archyvų atvėrimas turi ir kitą pusę. Jau kitą dieną iš savo gero draugo Semiono Gluzmano sužinojau, kad pas jį buvo atėję du ukrainiečių žurnalistai. Jis nustebo iš jų išgirdęs, kad, ruošdamiesi šiam interviu, jie išnagrinėjo jo KGB dosjė ir rado daug įdomių detalių jam iškeltoje kriminalinėje byloje. Piktnaudžiavimui psichiatrija Sovietų Sąjungoje pasipriešinęs S.Gluzmanas dešimt metų praleido darbo stovykloje Sibire ir tremtyje. Jis buvo suglumintas: kaip galėjo atsitikti, kad byla pateko į svetimas rankas? Paaiškėjo, kad jis pats nebuvo nurodęs, jog jo asmeninė byla gali būti prieinama kitiems tik jam pačiam leidus. Taigi, bet kas galėjo sužinoti labai asmenišką informaciją apie jį sklaidydamas KGB prieš 45 metus sukurptą bylą.

Imdavo šleikštulys

Žurnalistai pamatė tai, ko S.Gluzmanas nenorėjo atskleisti viešai. Paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį olandų kinematografininkė Alyona van der Horst sukūrė trumpą dokumentinį filmą, kuriame dalyvavo S.Gluzmanas ir Volodymiras Pristaiko, tuometinis Ukrainos saugumo tarnybos vadovo pavaduotojas. V.Pristaiko norėjo įteikti jam dovaną – filme rodoma, kaip jis stumteli S.Gluzmanui ant stalo padėtą ir gražiai dėžėje supakuotą jo KGB bylą. Tačiau šis purto galvą ir stumteli ją atgal, paaiškinęs, kad nenori žinoti, kas jį šnipinėjo ar suteikė informaciją, padėjusią įkišti jį už grotų. Jis taip ir nepasinaudojo proga parsinešti į namus savo bylą iš KGB archyvo.

S.Gluzmano byla – tik vienas pavyzdys, rodantis, kokia sudėtinga yra KGB archyvų problema. Prieš keletą metų, ruošdamasis rašyti knygą „Šaltasis karas psichiatrijoje“, dirbau Berlyne, buvusios Rytų Vokietijos valstybės saugumo ministerijos (sutrumpintai „Štazi“) archyve. Rinkdamas medžiagą turėjau peržiūrėti daugybės žmonių, kuriuos „Štazi“ vadino „neformaliais agentais“, asmenines bylas.

Jie buvo sutikę teikti informaciją „Štazi“ darbuotojams apie savo artimiausios aplinkos žmones, kolegas, draugus ir netgi šeimos narius. Kartais būdavau priverstas pakilti nuo darbo stalo ir išeiti iš patalpos, nes, beskaitant bylų dokumentus, apimdavo stiprus šleikštulys. Daugelis žmonių buvo priversti bendradarbiauti su „Štazi“ dėl šantažo: arba patys buvo pažeidę įstatymus, arba saugumiečiai sužinodavo apie jų nesantuokinius ryšius. O kai tokį asmenį pavykdavo užkabinti „ant kabliuko“, prasidėdavo jo slydimas spirale žemyn, pamažu naikinantis moralinę žmogaus šerdį ir paverčiantis jį mažu milžiniškos represinės mašinos sraigteliu.

„Neformalieji agentai“

Pavyzdžiui, aptikau ginekologę, kuri „Štazi“ buvo infiltruota į vieną organizaciją, kuriai aš dirbau. Ta organizacija kovojo su psichiatrijos naudojimu politiniais tikslais buvusioje Sovietų Sąjungoje. Skaitydamas tos gydytojos bylą buvau apimtas ir gailesčio, ir pasibjaurėjimo. Tai, kas prasidėjo kaip slaptas meilės romanas (byloje buvo pluoštai meilės laiškų), vėliau virto tikru šnipinėjimo konvejeriu.

Užverbuota „neformalioji agentė“ kasdien rašydavo ataskaitas „Štazi“ apie tai, kurios jos pacientės yra užsikrėtusios venerinėmis ligomis, o tai galėjo būti netiesioginis patvirtinimas, kad jos turi nesantuokinių ryšių. Taip buvo demaskuoti šimtai žmonių, kurie galbūt taip pat buvo priversti bendradarbiauti su „Štazi“. Galų gale „mano“ agentė pabėgo į Vakarus, ir po Vokietijos susivienijimo nusižudė, nes bijojo, kad tiesa apie jos veiklą iškils aikštėn.

1990-aisiais grupė Vokietijos psichoanalitikų ėmėsi tirti, kaip ir kodėl žmonės sutikdavo bendradarbiauti su „Štazi“, ir kaip jie patys suprasdavo savo dalyvavimą šiame procese. Paaiškėjo, kad kai kurie sutiko tapti agentais dėl įsitikinimų, noro ginti nuo priešų socialistinę Rytų Vokietiją, o dauguma buvo priversti tai daryti, nes baiminosi, jog bus atskleisti jų nusižengimai.

Dar kiti norėjo išsaugoti savo karjerą ar baiminosi, kad bus pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Daugeliui jų tokia užduotis atrodė paprasta ir palyginti nekalta: tik pamanyk, pokalbis kavinėje su „Štazi“ atstovu sutartu laiku... Jie net stebėdavosi, kodėl informacija, kurią jie suteikdavo „Štazi“, apskritai verta dėmesio.

Daugelyje tokių žmonių istorijų minimas esminis faktas: ataskaitas rašydavo ne patys „neformalieji agentai“, o juos kuruojantys „Štazi“ agentai. Tai jie pokalbį kavinėje paversdavo ataskaitos tekstu ir pateikdavo ją vyresnybei. „Neformalieji agentai“ niekad nematydavo tų ataskaitų, neturėdavo jokio supratimo apie jų turinį, o kartais net nežinodavo, kad kuratoriai, remdamiesi pokalbiais, rašo kažkokius dokumentus. Tačiau tos pačios ataskaitos vėliau tapo pagrindu spręsti, ar „neformalusis agentas“ turėtų būti laikomas komunistinio režimo kolaborantu, taigi, negalėtų dirbti valstybės tarnyboje ar verstis vienokia ar kitokia profesine veikla.

Tik nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas savuosius informatorius prižiūrintis „Štazi“ agentas turėjo planines užduotis, kaip ir visa socialistinė ekonomika. Planą reikėjo vykdyti, todėl dalis ataskaitų būdavo arba pagražintos, arba apskritai išlaužtos iš piršto, nes surinktos informacijos kokybė galėjo atsiliepti pačių „kuratorių“ karjerai tarnyboje. Tad kas po Vokietijos Demokratinės Respublikos režimo žlugimo galėtų spręsti, ar ataskaitomis „Štazi“ bylose galima tikėti, ar ne?

Nereikia skubėti teisti

Įstatymo viršenybė yra kertinis pilietinės visuomenės akmuo, o jo pagrindas – nekaltumo prezumpcija. Žmonės gali būti pripažinti kaltais tik kai jų kaltė yra įrodyta ir nekelia jokių abejonių. KGB bylose, lygiai taip pat kaip „Štazi“ ir kitų slaptųjų tarnybų, apstu sulaužytų žmonių likimų požymių. Tai žmonės, kurie bandė išgelbėti savo kailį suteikdami bent šiek tiek informacijos, kurios iš jų buvo reikalaujama. Kai kurie jos atskleisdavo daugiau, tačiau bet kokiu atveju jie būdavo įtraukiami į baimės ir šantažo spiralę, imdavo nesulaikomai slysti žemyn ir pamažu prarasdavo savo žmogiškąjį orumą. Bylose susegti dokumentai atskleidžia tik dalį tiesos, jie – šališki kadaise vykusių tragedijų liudininkai. Mums iš šalies labai sunku spręsti, kaip viskas buvo iš tiesų, tuo labiau kad žinome, kaip šiose tarnybose buvo įsišaknijęs melas ir apgaudinėjimas.

Rašydamas knygą susidraugavau su buvusiu „neformaliuoju agentu“, psichiatrijos profesoriumi, kuris dėl įsitikinimų sutiko bendradarbiauti su „Štazi“ ir rašė išsamias ataskaitas, su kuriomis gavau galimybę susipažinti. Tačiau jis nesutiko šnipinėti kitų žmonių, pranešinėti, kas turėjo nesantuokinių ryšių, slėpė esantys alkoholikai ar homoseksualai. „Štazi“ juo nepasitikėjo: kaip galima sutikti tapti slaptu informatoriumi ir tuo pat metu laikytis moralinių standartų?! Todėl jis buvo dvejus metus stebimas, ir neilgai trukus iki Berlyno sienos griuvimo „Štazi“ karininkai ketino uždrausti jam vykti į užsienį, nors tos komandiruotės metu turėjo vykdyti „Štazi“ numatytas užduotis.

Rimtų abejonių sukėlė tai, kad jis buvo pernelyg nusiteikęs antisovietiškai ir pernelyg palaikė amerikiečius. Manasis draugas iš „Štazi“ neteko darbo, paskui prarado žmoną, o po Vokietijos susivienijimo jam buvo uždrausta verstis profesine veikla: paaiškėjo, kad jis buvo slaptas „Štazi“ bendradarbis. Aštuonerius metus jis rimtai svarstė apie savižudybę. Paradoksalu, bet paaiškėjo, kad jis buvo vienas iš padoriausių ir principingiausių asmenų, apie kuriuos rašiau savo knygoje. Ir jeigu jis būtų slapta bendradarbiavęs su CŽV, MI5 ar „Mossadu“, būtų laikytas didvyriu, o ne išdaviku.

Nenoriu pasakyti, kad visų šnipų ir informatorių veikla gera, o jų bendradarbiavimo su represinėmis slaptosiomis tarnybomis nereikia tirti. Bet tai turi būti daroma su didžiausiu atsargumu, atsižvelgiant į visas aplinkybes. Taip, KGB, „Štazi“ ir kitos panašios slaptosios tarnybos sugriovė daugelio žmonių gyvenimus. Tačiau jos taip sugriovė ir tų, kurie buvo priversti joms dirbti, likimus, ir mes neturėtume žaloti jų dar daugiau be atodairos varstydami archyvų duris.