Diskusijos, kaip elgtis su sovietinių laikų pastatais, atsidūrė pačiame įkarštyje: vieni tvirtina, kad juos reikia negailestingai griauti, kiti siūlo kai kuriuos įtraukti į saugotinų objektų sąrašą. Susiklosčiusi padėtis nerimą kelia pastatus projektavusiems architektams. Nacionalinės premijos laureatas architektas Kęstutis Pempė sutiko pasidalyti mintimis apie tai.

Kodėl nekovojote dėl savo kūrinio? Juk buvo skelbtas architektūrinės idėjos konkursas buvusiam sostinės Kelių policijos pastatui, esančiam sostinėje, Giraitėje, rekonstruoti. Jame turėjo įsikurti prekybos centras „Lidl“. Konkursas prasidėjo ir baigėsi be jūsų, kaip pastato autoriaus, balso ir patarimų. Kokių rezultatų tikėjotės iš šio konkurso?

Rekonstrukcijos architektūrinės idėjos konkursas buvo parengtas taip, kad kitų variantų, nei pastatą nugriauti, negalėjo būti. Tačiau mane labai nustebino Lietuvos architektų sąjunga (LAS), kuriai atidaviau daugelį metų ir daug energijos – ėjau ir paprasto tarybos nario, ir pirmininko pareigas. LAS, kaip viena konkurso organizatorių, formuluodama projektavimo sąlygas įrašė, kad perėmė iš manęs visas autoriaus teises, ir leido su tuo pastatu elgtis kaip nori. Tai precedento neturintis atvejis. Būna, kad tenka rekonstruoti arba pritaikyti naujai funkcijai kito autoriaus darbą, tačiau tokiu atveju dėl kiekvieno lango ir kiekvienų durų tariesi, deriniesi. O čia manęs net nepaklausė...

Seniai gavau signalų, kad pastatas tampa nebereikalingas. Net buvę Kelių policijos vadovai ragino juo pasirūpinti. Buvo ir statytojų, kuriems tas pastatas buvo brangus ir kuriems buvo keista, kad nedarau žygių dėl jo išlikimo. Tačiau man kovoti dėl savo kūrinio, įrodinėti, kad jis vertingas, atrodė nelabai etiška. Pasirinkau tylą. Viduje jaučiausi visiškai ramus ir jau susitaikęs, kad pastatas tapo nereikalingas ir bus nugriautas. Tačiau prasidėjęs kolegų, konkurso organizatorių judėjimas mane užkabino.

Buvęs kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje sukėlė daug aistrų. Asmeninio archyvo nuotr.

Tas netikėtas architektų suvažiavimas prie pastato... Nežinau, ar anksčiau būta tokio precedento. Tada kolegoms tik pasakiau, kad man tai tolygu antrai Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Tai buvo įvertinimas. Juk kartais mažiau susirenka į Architektų sąjungos suvažiavimus, o čia suvažiavo ir iš Kauno, ir iš kitur...

Taip pat praėjusių metų pavasarį „Lidl“ atstovai buvo atvykę į mūsų biurą, vyko ne vienas susitikimas, kuriuose kalbėta, kad, nors ir linkstama nugriauti pastatą, bus atlikta jo fiksacija, fotogrametrija, išleista knyga su nuotraukomis, aprašymais – ne tik apie tą objektą, bet ir kitus to laiko postmodernizmo pastatus.

„Lidl“ atstovai prašė surasti knygos sudarytoją. Viskas buvo padaryta, susitikta su galimais leidėjais. Tačiau pasirodė, kad tai tebuvo apgaulė. Niekas nieko nesiruošė daryti, nė vienas pažadas neištesėtas. Tiesa, dar sakė, kad kvies dalyvauti mus konkurse, kad tai bus kompensacija už autorystę.

Dėl pastato likimo man liko tam tikra nuoskauda – nereikia apgaudinėti žmonių. Jei turi planą, taip ir pasakyk, bet neapgaudinėk. Ko gero, daugiau pinigų išleista viešiesiems ryšiams, negu jų būtų prireikę pažadams įvykdyti.

Manote, kad kolegos būtų atsižvelgę į Jūsų poziciją, vadinamąją taikos sutartį, ir neberengę protestų?

Manau, kad taip. Tuo metu, kai šnekėjomės su „Lidl“ atstovais, tas klausimas dar buvo atviras diskusijai.

Kadaise esate užsiminęs, kad ir pats turite idėjų, kaip pritaikyti šį pastatą naujai funkcijai. Gal vienas konkurso darbų buvo Jūsų?

Po tos istorijos nusprendžiau konkurse nedalyvauti – sudėtinga būtų ką nors daryti apgavikui. Mano kolegos iš Vilniaus architektūros studijos gavo kvietimą dalyvauti ir dalyvavo, bet aš buvau visiškai nuo to nusišalinęs.

Miesto meras, prasidėjus triukšmui, socialiniame tinkle replikavo neįžiūrintis nei to pastato grožio, nei vertės. Kiek visuomenė ar politikai turi ar gali dalyvauti priimant tokius sprendimus?

Manau, meras pasielgė neišmintingai, nes išmintingas politikas remiasi ekspertų nuomone. Šiuo atveju arba jį pasiekė prastas ekspertų vertinimas, arba jis pasikliovė savo žiniomis. Galimas dalykas, kad patyrė didelį užsakovo spaudimą. Juk, kaip parodė vėlesni įvykiai, tų poncijų pilotų, kurie vėliau nusiplovė rankas, buvo visas būrelis. Pradedant LAS pirmininku, LAS Vilniaus skyriaus vadovu, miesto vyriausiuoju architektu, Kultūros paveldo departamento vadove...

Tai pamoka, rimtas signalas, kad kai kas iš verslininkų visiškai nebesiskaito su architektais kaip tos srities profesionalais, ekspertais. Buldozeris stipresnis. O mūsų organizacijų lyderiai net nebesugeba konsoliduoti bendros ekspertų nuomonės, pagaliau – pozicijos. Tai negeras ir taisytinas dalykas.

Iš tikrųjų ir urbanistikos, ir architektūros mokomasi kaip medicinos – diplomas gaunamas po 7–8 metų, o pirmieji pastatai įprastai suprojektuojami tik po 10 metų darbo. Tad galvoti, kad galima viską daryti be architekto, yra gana primityvios visuomenės požymis. Ir dabarties signalai rodo, kad ne veltui pas mus prekybos centrai užima centrines pozicijas urbanistikoje. Nežinia, kaip toliau bus – gal dar mažiau architektų reikės,verslas pats žinos, kaip reikia ką padaryti.

Kompromisas su verslu gali būti – priemonių, įrankių, sprendimo būdų, bet ne vertybiniu požiūriu. Ir dėl miesto struktūros, ir dėl atskirų objektų. Kitaip mūsų specialybė gali imti panėšėti į pačią seniausią pasaulio profesiją. Dabar Lietuvoje tampa įprasta manyti, kad tas, kas turi pinigų, žino geriau.

Moderniame pasaulyje į rekonstrukcijas ar net griovimus žiūrima, panašu, gana pragmatiškai. Ar šis požiūris jau atėjo ir į Lietuvą?

Suprantu, kad saugoti visus sovietmečio ar dabar kuriamus pastatus neprasminga, jie dažnai yra trumpalaikiai. Galų gale ir mūsų požiūris į jų ilgaamžiškumą turėtų keistis. Juk norint išsaugoti pastatą reikia didelių finansinių resursų. Jeigu Prancūzijoje valstybė saugo 5 tūkstančių pastatų, o Lietuvoje – 20 tūkstančių, kažkas pas mus, matyt, negerai. Nesakau, kad nebereikia saugoti, bet reikėtų atsirinkti, ką saugoti, kaip saugoti ir kiek tam skirti pinigų. Galbūt saugoti daug ką gali ir privačios iniciatyvos, organizacijos. Prancūzijoje yra begalė privačių, bet atvirų žmonėms pilių.

Jei kalbame apie sovietinių laikų pastatus – ženklus, kurie galbūt turėjo įtakos kitiems, kurie gal atspindėjo kokius nors judėjimus, iki šiol teliko keli ar keliolika tokių, kuriuos būtų verta ekspertams įvertinti, įvardyti jų vertingąsias ypatybes ir pabandyti išsaugoti.

Kitas objektas, dėl kurios verta diskutuoti - Sporto rūmai. Asmeninio archyvo nuotr.

Retas pastatas yra vertingas visais 100 procentų. Gali būti sąrašas vertybių, kurių nebūtų galima keisti net pritaikant kokiai nors kitai funkcijai. Tačiau mes to darbo nedarome, ir nedarome jau labai daug metų. Ir labai nustembi, kai atrandi, kad kokios nors Pilypo ir Jokūbo bažnyčios net nėra saugotinų objektų sąraše.

Giraitės istorija tapo stimulu grįžti prie idėjos sudaryti vertingosios sovietmečio architektūros sąrašą. Jums vadovaujant LAS tokio bandymo jau būta, turbūt galite pasakyti, kodėl sąrašas sudegė taip ir netapęs vertingų architektūros pavyzdžių skydu.

Gal dabar tai pavyks. Tai sudėtingas, negreitai padaromas darbas. Beveik prieš 10 metų bandėme rodyti iniciatyvą, prašėme autorių, kad jie nurodytų, pačių manymu, vertingiausius objektus. Paskui buvo surinkta komisija, kuri turėjo atrinkti nedidelį sąrašą, kurį būtų galima aprašyti, ir tuos pastatus išsaugoti kaip laiko ženklus.

Tačiau susitarti buvo visiškai neįmanoma. Čia įsijungė ir autoriai, ir interesai, ir tarp tų pačių ekspertų buvo daug autorių. Buvo labai sunku. Tačiau jei nesieksi susitarti, bus dar blogiau.

Tada liks tik gaisrus gesinti?

Tiesiog tįsiesi iš paskos. Paskui buldozerį. Šukių susirinkti. Tačiau net nelabai tolimame pasaulyje yra pavyzdžių, kaip tokias situacijas spręsti. Vengrai, čekai – nereikia nė į Vakarų Europą grūstis – susiduria su tokia pat problema ir ją sprendžia, kad ir nelengvai.

Manau, kad prie sąrašų – vertybiniu, ekspertiniu, vertinimo požiūriu – reikia grįžti ir nieko nesibaiminti. Svarbu nusiteikti, kad tai sunku ir skausminga – nieko tokio.

Jei galvotume iš verslo pozicijos – dabar turime rekordinio ilgio sąrašą, kuriame, kaip teigiate, yra gal ir nevertų saugoti objektų, bet jo niekas neišvalo. O jei atsiras dar papildomas sąrašas?!

Todėl ir sakau, kad tas sąrašas neturi būti begalinis. Tai turi būti laiko ženklai, charakteringiausi objektai. Galbūt gavę kolegų įvertinimą, laimėję tarptautinius apdovanojimus ar padarę įtaką to laiko architektūrai, pasižymintys novatoriškais atradimais, galbūt istoriškai vertingi – kaip Sporto rūmai. Pirmiausia ir reikia diskutuoti dėl vertingųjų ypatybių ir, žinoma, dėl to, kad tai turi būti vertingųjų ypatybių samplaika.

Saugojimas, mano galva, turi būti suprantamas taip, kaip numatyta tarptautinėse chartijose – pritaikant ir naudojant. Kad ir koks būtų paminklas, vertingas pastatas, svarbiausia neužkirsti kelio pritaikyti jį naujai funkcijai. Kompromisą pasiekti būtina, juk net technologiniu požiūriu absoliučiai viskas, palyginti su sovietmečiu, yra pasikeitę – šildymo sistemos, vėdinimas, elektros įrangos sistemos, inžinerinė įranga. Po 20 metų vėl bus pasikeitę, o mes vis vien turėsime pritaikyti tuos pastatus.

Rusnė Marčėnaitė