Negydoma liga dažniausiai paūmėja, tada jai įveikti tenka imtis daug skausmingesnių priemonių. Tokia padėtis Lietuvoje susidarė vertinant senstančias melioracijos sistemas, kurios kitaip dar vadinamos tikrosiomis žemės ūkio kraujagyslėmis. Valstybė joms atnaujinti būtiną finansavimą kasmet nuosekliai mažina, nors reikėtų elgtis priešingai.

Be garantijų

Ar tikrai melioracijos sistemos baigia susidėvėti? Gal dar galima palaukti, kol ekonomika atsigaus? Deja. Kai kurie melioracijos įrenginiai naudojami jau 50–60 metų. Kokia garantija, kad jie veiks dar nors penkerius metus?

„Tokios garantijos nėra. Bet kuris itin lietingas pavasaris ar ruduo gali būti paskutinis. Melioratoriai man parodė, kaip atrodo keičiami drenažo vamzdžiai – kai kurie taip užakę, kad telikęs 1–1,5 centimetro tarpelis“, – teigė Kėdainių r. ūkininkaujantis Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas.

„Dėl melioracijos sistemų pažeidimų apie 30 procentų žemės ūkio paskirties plotų Prienų rajone pavasariais sunku apsėti. Neretai sėjame 2–3 kartus. Žinoma, tokiose žemėse gero derliaus nesitikėk“, – sakė Prienų rajono savivaldybės Bendruomenių ir kaimo reikalų komiteto pirmininkas ūkininkas Martynas Butkevičius.

Martynas Butkevičius.

Kokių išeičių ieško Prienų rajono ūkininkai?

„Vadovaujamės rajono žemės ūkio skyriaus vedėjo raginimu: „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Prasčiausius plotus lopome primityvia technika už savo lėšas“, – sakė M.Butkevičius.

Sumoka ir už valstybę

Viena iš sovietiniais laikais įrengtų melioracijos sistemų bėdų – jos įrengtos dideliuose buvusių kolūkių plotuose, o dabar ta žemė išdalyta paveldėtojams arba parduota ūkininkams. Taigi ta pati melioracijos drenažo sistema gali eiti per kelių ar net keliolikos savininkų sklypus. Tarkime, jeigu penki savininkai savarankiškai pakeis ar atnaujins melioracijos sistemas savo sklypuose, o už jų esantis šeštasis pritrūks lėšų arba užsispyręs lauks valstybės pagalbos, nukentės visi šeši. Kita problema – kai kurie melioracijos statiniai priklauso valstybei ir yra valstybės žemėje, o valstybė neskiria lėšų.

Su tokia problema susiduria ir stambų ūkį šalia Kauno turintis Arūnas Dirmeikis. Kasmet ūkininko pasamdyta 4–5 darbininkų komanda kelis mėnesius taiso melioracijos sistemas ūkio laukuose. Ne iš esmės pakeičia, tik pašalina svarbiausius gedimus. Tokie darbai 2016-aisiais ūkininkui kainavo apie 20 tūkst. eurų. Savo lėšomis A.Dirmeikis tvarko ir melioracijos griovius, kuriais rūpintis turėtų rajono savivaldybė. Kodėl ji to nedaro? Pasak Kauno r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Alvydo Rimdeikos, Kauno r. yra 1 100 km melioracijos griovių, o valstybė šįmet melioracijos darbams skyrė tik 213 tūkst. eurų, nors kasmet reikėtų po 3 mln. Panašūs finansavimo ir lėšų poreikio skirtumai yra visuose šalies rajonuose.

87 milijonai kasmet

Iš kiekvieno – pagal žemės plotą, kiekvienam – pagal būtinumą. Tokia užduotis keliama būsimam specialiajam fondui, kurio lėšos būtų naudojamos melioracijos sistemoms remontuoti, atnaujinti ar pakeisti.

„Toks valdžios siūlymas pasiekė pagrindines ūkininkų organizacijas, tarp kurių buvo ir Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS). Paminėti net fondo pajamų šaltiniai – kasmet po 21 eurą už hektarą melioracijos sistemoms sutvarkyti ir dar po 9 eurus už hektarą rizikos atvejams“, – sakė LŪS pirmininkas J.Talmantas.

Įmoka į fondą apskaičiuota labai paprastai – 2016-aisiais ūkininkai deklaravo beveik 2,9 mln. ha žemės, taigi idealiu atveju į specialųjį fondą kasmet teoriškai įmanoma surinkti maždaug po 87 mln. eurų. Reikalas, žinoma, labai svarbus, tačiau toks pasiūlymas kiekvieną eurą skaičiuojančius ūkininkus suerzino, nes Vyriausybė svaidosi grasinimais atšaukti net kitose ES šalyse taikomas mokesčių lengvatas.

„Pasigedome daugiau informacijos, aiškumo. Reikia, kad valdžios atstovai viešai pasakytų, ar remia tokią idėją. Jeigu jai pritaria, tegul aiškiai suformuluoja, kas, kaip ir kada. Nenorime netikėtumų, organizacijos turi pasiruošti, aptarti pasiūlymus, juk tai būtų mūsų pinigai“, – svarstė J.Talmantas.

Pagal našumo balus

Jau dabar pasiūlymus parengė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA).

„Nustatykime, pavyzdžiui, 2 proc. žemės vertės įmoką į fondą. Tačiau ne pagal žemės verčių žemėlapį, kuris neatspindi tikrosios žemės ūkio paskirties žemės vertės, o pagal žemės ūkio naudmenų našumo balus“, – siūlė LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Šiai idėjai nepritarė melioratoriaus išsilavinimą turintis Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Aurimas Gaidžiūnas: „Melioracijos statinius įrengti kainuoja vienodai tiek labai derlingoje, tiek nederlingoje žemėje.“

LŽŪBA vadovas pridūrė, jog mokantiesiems tokį mokestį valdžia turėtų suteikti geležinę garantiją, kad surinktos lėšos bus naudojamos tik pagal paskirtį, t. y. tik melioracijos darbams atlikti.

„Be to, jeigu įmokas rinksime per atskiras orgnizacijas, per rajonus ar kaip kitaip, surinkti nepavyks, nes kiekvienas tarpininkas panorės šiek tiek lėšų pasilikti sau, – įspėjo J.Sviderskis ir pridūrė, kad žemės ūkio bendrovės bei daugelis stambesnių ūkininkų susidurs su specifinėmis problemomis. – Žemės ūkio bendrovės daug žemės nuomoja iš savininkų. Taigi kils klausimas, kas mokės įmoką į fondą? Lyg ir turėtų mokėti savininkai. Tačiau net jeigu taip bus nuspręsta, savininkai tą sumą susigrąžins padidindami žemės nuomos kainą. Vadinasi, bet kokiu atveju naujosios išlaidos užguls žemę dirbančių asmenų pečius.“

Be kita ko, į tą patį ar kitą fondą, pavyzdžiui, Rizikos fondą, įmokas turėtų mokėti ne tik ūkininkai, bet ir jų produkcijos perdirbėjai bei prekybininkai. Juk jie turi būti suinteresuoti savo verslo ateitimi.

Kas toliau

Tarkime, pavyks sukurti fondą melioracijos darbams atlikti. Kaip naudosime surinktus pinigus?

„Finansavimo sistemą reikia keisti iš pagrindų. Jeigu pinigai ir iš šio fondo būtų naudojami taip, kaip iki šiol buvo naudojami valstybės ir ES pinigai melioracijos darbams atlikti, geriau net nepradėti jo rinkti“, – įspėjo šią sukčiavimo sistemą kiaurai permatęs ūkininkas iš Kupiškio r. Zigmantas Aleksandravičius.

Žinoma, ne visi iki šiol vykdyti konkursai melioracijos darbams atlikti verti tokių kaltinimų, tačiau „Valstiečių laikraščio“ kalbinti ūkininkai arba patys susidūrė su neskaidria veikla, arba girdėjo apie tai pasakojant kolegas.

„Apie 20 ha savo sklypo melioracijos sistemą rekonstravau nuosavomis lėšomis. Samdyti specialistai iškasė senus vamzdžius, paklojo naujus, išvalė drenažo žiotis. Sumokėjau daug mažiau nei pagal ES paramos projektą tokius pat darbus atlikęs pažįstamas ūkininkas“, – pasakojo M.Butkevičius.

Tačiau Seimo narys A.Gaidžiūnas atsargiai vertina tokią ūkininkų iniciatyvą: „Kaip buvęs melioracijos specialistas galiu patikinti, kad negalima leisti kiekvienam savarankiškai remontuoti melioracijos statinius, nes nemokšiškai atliktas darbas sukurs dar daugiau problemų.“

Z.Aleksandravičius kritikavo galiojančią paramos melioracijai finansavimo sistemą: „Prisimenu laikus, kai hektaras žemės kainavo 3–10 kartų pigiau nei tame plote atliekami melioracijos darbai. Įtikinėjau valdžią, kad racionaliau būtų lėšas skirti ūkininkams, o jie, pasitelkę specialistus, už tuos pinigus būtų atlikę daug daugiau melioracijos darbų. Tada nebuvau išgirstas, bet dabar, jeigu būtų suformuotas specialus fondas, rėkčiau visa gerkle, nes būtų naudojami ir mano pinigai.“

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis pasiūlė dar vieną finansavimo šaltinį: „Yra programa, skirta sapropeliui (dumblingoms nuosėdoms ar nuoguloms) iš ežerų valyti. Mano žiniomis, kai kurios ES šalys dalį šių lėšų skiria ir upeliams valyti. Bet ar Aplinkos ministerija supras, kad į ežerus vanduo suteka iš upelių ir nepagailės lėšų melioracijos darbams atlikti?“.

Tarp melioracijos ir šalies gynybos

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Melioracijos sistemos susidėvėjusios 50–80 proc., tačiau parama šiai problemai spręsti kasmet mažinama. Kokia išeitis? Aš asmeniškai nepritariu siūlymams visą melioracijos sistemą perduoti žemdirbiams, nes jos įrenginiai eina per kelis ar keliolika sklypų. Taigi kiltų galybė nesklandumų, patys susikurtume daugybę problemų. Todėl valstybės dalyvavimas būtinas. Tačiau artimiausiais metais tiek lėšų, kiek reikia melioracijos statiniams atnaujinti, valstybės biudžete nebus. Ką daryti? Yra idėja steigti specialų Rizikos ir melioracijos fondą. Kai ką nustebinsiu pasiūlydamas prie šios problemos sprendimo prisidėti ir Krašto apsaugos sistemą, juk melioracijos sistemas galima apibūdinti kaip šalies gynybai svarbias inžinerines konstrukcijas. Estija elgiasi būtent taip!

Trūksta politinės valios

Petras Čimbaras, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys

Kiek prisimenu, jeigu formuojant biudžetą prireikdavo lėšų kokioms nors idėjoms finansuoti, būdavo nurėžiama nuo melioracijos. O juk šioje srityje delsimas yra lyg uždelsto veikimo bomba – jeigu šiandien pagailėsi, rytoj turėsi skirti kelis kartus daugiau. Deja, Finansų ministerija to nesupranta. Supras tik tada, kai žemės ūkis, taigi ir valstybė, patirs milžiniškus nuostolius ir dėl to sumažės žemės ūkio indėlis į biudžetą. Ką daryti? Dabartinė valdžia savo rankose turi visus poveikio svertus. O šiuo atveju be politinės valios nieko nuveikti nepavyks. Pavojus akivaizdus, todėl reikia nekreipti dėmesio į neišmanėlių kritiką ir imtis realių veiksmų. Steigti specialų fondą? Tai – viena iš galimybių. Gaila, kad ir mano kolegos iš Seimo Kaimo reikalų komiteto elgiasi neryžtingai – supranta, kad pakeitimai būtini, bet lyg ir baiminasi prisiimti atsakomybę.

Lietuvoje deklaruota žemės ūkio paskirties žemė (ha)

2012 m. – 2 784 280

2013 m. – 2 803 196

2014 m. – 2 836 553

2015 m. – 2 867 752

2016 m. – 2 897 032.

(ŽŪIKVC)

Valstybės ir ES parama melioracijos darbams nuo 2007 m. iki 2020 m.

2007–2017 m. iš valstybės biudžeto melioracijai skirta 120,86 mln. eurų. Atsižvelgiant į tai, kad pastaraisiais metais skiriama po 10,4 mln. eurų, 2018–2020 m. dar galėtų būti skirta 31,2 mln. eurų.

2007–2013 m.  melioracijos statinių rekonstrukcijai išmokėta 110,7 mln. eurų ES paramos.

2014–2017 m. melioracijos statinių rekonstrukcijai patvirtinta 50 mln. eurų paramos, dar numatoma paskirstyti 18 mln. eurų paramos.

(ŽŪM)