Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Keisti Nobelio medalio atspindžiai

Naujausias Nobelio premijos laureatų sąrašas vėl ne vieną privertė iš nuostabos kilstelėti antakius. Gal to ir buvo siekiama?

Ar sukurs intrigą?

Kiekvienai, net ir gražiausiai, tradicijai ilgainiui kyla pavojus tapti formalia ir nuobodžia, kurios laikomasi daugiau iš reikalo. Turbūt ne taip jau svarbu, ar tai labiau susiję su pagarba istorinėms tradicijos ištakoms, ar pastovumo siekiu, noru iš kartos į kartą perduoti tam tikras vertybes, orientyrus. Viena iš tokių tradicijų galėtume pavadinti ir prestižiškiausių pasaulyje tarptautinių Nobelio premijų teikimą, kuris vyksta jau 115 metų.

Kiekvieno spalio pradžioje pasaulio žiniasklaidos dėmesį patraukia Nobelio premijos komitetų sprendimai dėl naujų laureatų chemijos, fizikos, medicinos ir fiziologijos, ekonomikos, literatūros ir kovos už taiką pasaulyje srityse, o gruodžio 10-ąją, išradėjo ir filantropo Alfredo Nobelio mirties dieną, daugelio šalių televizijos rodo reportažus ar net tiesiogines transliacijas iš Nobelio premijų teikimo iškilmių Stokholme (Švedija) ir Osle (Norvegija).

Vis dėlto pažvelgę į 900 auksinius šios premijos medalius gavusių laureatų – ir atskirų asmenų, ir organizacijų – sąrašą, nesunkiai pamatytume, kiek žymių mokslininkų, rašytojų ar visuomenės veikėjų, prisidėjusių prie taikos išsaugojimo, šios premijos dėl įvairių priežasčių negavo. Kita vertus, ne kartą Nobelio premijos skyrimas yra sukėlęs nemenką šurmulį tarptautinėje spaudoje ir privertęs gūžčioti pečiais net ekspertus, spėliojančius, kokie kriterijai ir motyvai paskatino Nobelio premijos komitetų narius pasirinkti vieną ar kitą kandidatą.

Nesunku pastebėti, kad pastaraisiais metais šios premijos laureatų skelbimas viešojoje erdvėje kelia vis didesnių kontroversijų: galbūt taip daroma sąmoningai, siekiant atkreipti didesnį dėmesį į daugiau nei šimtmetį tęsiamą Nobelio apdovanojimų tradiciją?

Naujos staigmenos

Kandidatų eilinei Nobelio premijai gauti sąrašai Švedijos ir Norvegijos Nobelio komitetams turi būti pateikti likus metams iki laureatų paskelbimo, tad kartais tokie nesusipratimai, kaip šiemet nutiko su Nobelio taikos premijos laimėtoju, yra visai suprantami. Šįsyk ji buvo skirta Kolumbijos prezidentui Juanui Manueliui Santosui už jo pastangas pasiekti taikos susitarimą su Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotosiomis pajėgomis (FARC) – jau pusę amžiaus partizaninį karą su šalies valdžia kovojančiais marksistiniais sukilėliais.

Po 40 metų trukusių derybų dabartinis Kolumbijos prezidentas J.M.Santosas ir FARC lyderis Timoleonas Jimenezas pasiekė istorinį susitarimą dėl paliaubų. Turint mintyje pusę amžiaus Kolumbijoje trunkantį kruviną pilietinį konfliktą, sprendimas įvertinti taikdariškas Kolumbijos vadovo pastangas atrodo visai suprantamas, tačiau, deja, jų neįvertino patys kolumbiečiai. Likus penkioms dienoms iki pranešimo apie Nobelio taikos premijos skyrimą J.M.Santosui, Kolumbijoje surengtame referendume piliečiai atmetė prezidento ir FARC vadovo pasiektą paliaubų susitarimą.

Daugelį ne tik literatūros mėgėjų, bet ir žinovų šiemet nustebino Nobelio literatūros premijos komiteto sprendimas skirti ją JAV dainininkui, muzikantui, dainų kūrėjui, dailininkui ir rašytojui Bobui Dylanui. Ši premija jam skirta už „naujos poetinės išraiškos didžioje Amerikos dainavimo tradicijoje sukūrimą“.

Prieš 8 m. Vilniuje koncertavusio B.Dylano seneliai iš motinos pusės kilę iš Lietuvos, į Ameriką emigravę 1902 m., tad galėtume sakyti, kad naujasis Nobelio premijos laureatas turi bent formalių ryšių su Lietuva. Deja, sprendžiant iš jo visiško nenoro bendrauti su publika koncerto Vilniuje metu, istoriniai jo šeimos geografiniai, o gal ir kultūriniai ryšiai su Lietuva tikrai nėra ta tema, kuri paskatintų jį apie tai bent trumpai užsiminti savo kūrybos gerbėjams ar žurnalistams mūsų šalyje.

Verti ir neverti

Žinoma, Nobelio literatūros premijos medalis, kad ir kokią nuostabą keltų besidomintiems šiuolaikine literatūra, nepadarys B.Dylano didesniu rašytoju, nei jis yra, tačiau nuo jo krintantys abejonių atspindžiai neturėtų pernelyg stebinti. Ironizuojantieji, kad Nobelio literatūros premijos savo laiku pasirodė esantys neverti rašytojai Levas Tolstojus, Henrikas Ibsenas, Emilis Zola, Markas Twainas, Grahamas Greenas ar Vladimiras Nabokovas, tačiau ją vis dėlto gavo rašytojas B.Dylanas, neturėtų žvelgti taip toli į praeitį.

2009 m. ši premija paskirta rumuniškų šaknų turinčiai Vokietijos rašytojai Hertai Müller, apie kurią nieko nebuvo girdėję dauguma JAV literatūros kritikų ir profesorių. Žinoma, tai irgi ne kriterijus, bet, turint mintyje tarptautinį premijos pobūdį ir prestižą, tam tikrų abejonių dėl premijos skyrimo pagrįstumo neišvengiamai kilo. Nemenkas šurmulys buvo ir po 2004 m. austrų rašytojai Elfriede Jelinek skirtos premijos – vienas Švedijos karališkosios akademijos narys, protestuodamas prieš Nobelio literatūros premijos prestižo griovimą, atsistatydino.

B.Dylanas nėra pirmasis Nobelio literatūros premija įvertintas atlikėjas. 1997 m. ši premija skirta Italijos aktoriui ir dramaturgui Dario Fo, kuris daugelio kritikų pirmiausia buvo laikomas atlikėju, o ne literatu.

Tačiau bene daugiausia kontroversijų yra sukėlę Nobelio taikos premijos komiteto sprendimai. Ir tai turbūt suprantama: dėl literatūros kūrinių vertės galima būtų ilgai ginčytis, o žymių politikų ir visuomenės veikėjų laimėjimai taikos išsaugojimo srityje yra kur kas aiškesni. Šiuo požiūriu Nobelio komiteto sprendimas 2009 m. skirti taikos premiją JAV prezidentui Barackui Obama tikrai atrodė šokiruojantis, nes auksinis premijos medalis jam buvo įteiktas vos po 9 mėnesių einant prezidento pareigas.

Turint mintyje Nobelio premijų procedūrą, B.Obama buvo nominuotas šiai premijai praėjus 9 dienoms, kai davė JAV prezidento priesaiką. Kada jis suspėjo taip smarkiai pakovoti už taiką pasaulyje, turbūt žino tik patys Nobelio taikos premijos komiteto nariai.

Įdomioji logika

Šį sąrašą būtų galima pratęsti. Antai 2012 m. Nobelio taikos premija buvo paskirta... ES: už daugiau nei šešių dešimtmečių indėlį stiprinant taiką, demokratiją ir žmogaus teises Europoje. Su tokia formuluote nesunku sutikti, bet lygiai taip pat lengva ir nesutikti. ES yra viena didžiausių pasaulyje ginkluotės eksportuotojų, ES šalys kasmet parduoda ginklų už kelias dešimtis milijardų eurų ir tik apie trečdalį jų patenka į kitas ES šalis. Apie 70 proc. ES sukurtų ir pagamintų ginklų iškeliauja į platųjį pasaulį, ir tikrai nepatenka į muziejus ar saugyklas: jie perkami tam, kad būtų žudoma. Šiuo požiūriu taikos premijos skyrimas atrodo pateisinamas tik posakio „Nori taikos – ruoškis karui“ logika.

1994 m. Nobelio taikos premija paskirta tuometiniam palestiniečių lyderiui Yasserui Arafatui ir Izraelio premjerams Shimonui Peresui ir Yitzhakui Rabinui: taip buvo įvertintos jų  pastangos siekiant taikos susitarimo tarp Palestinos ir Izraelio. Deja, šis Oslo susitarimas žlugo, taika neįsivyravo, o, pasak kai kurių griežtų šios Nobelio premijos komiteto sprendimų kritikų, Y.Arafatas tapo didžiausiu mūsų laikų teroristu, kuris buvo įvertintas Nobelio premija.

Negalima neprisiminti ir 1973 m. kilusio triukšmo po Nobelio taikos premijos skyrimo tuometiniam JAV valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui bei Šiaurės Vietnamo generolui bei politikui Le Duc Tho už Vietnamo kare pasiektas paliaubas. Vietnamietis, beje, paskirtosios premijos atsisakė, o H.Kissingeris priėmė, nors, kritikų teigimu, derybų dėl paliaubų metu liepė bombarduoti Hanojų. Taigi, Nobelio premija įvertintų taikdarių pastangos toli gražu ne visada pasirodo esančios tokios didelės ir svarbios, nei jų pačių norai ar premijos skyrėjų viltys, kad prestižinis apdovanojimas bent šiek tiek prisidės prie laureatų siekio padaryti pasaulį geresnį.

Rekomenduojami video