Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Kažkada prisiekiau, kad ištekėsiu tik už lietuvio...“

Aktyviai visuomenininkei Beatričei Kleizaitei-Vasaris neseniai įteiktas aukštas apdovanojimas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Tai ne pirmas jos gautas apdovanojimas. Ypač Beatričei brangus Barboros Radvilaitės medalis. Ji buvo pirmoji juo apdovanota moteris. Tarp kitų įvertinimų – ir Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, kurį ji, pritaikiusi grandinėlę, užsisega kaip papuošalą ar talismaną.

Grįžo į Tėvynę

Beatričę, nepaprastai įdomią ir veiklią asmenybę, galima pavadinti ir menotyrininke, ir aktore bei režisiere, ir kelių knygų autore, ir mecenate, kuri įdėjo daug pastangų, kad būtų pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui, atvežta ir padovanota Lietuvai ne viena išeivijos ir Lietuvos meistrų paveikslų kolekcija. Dauguma jos surinktų darbų iškabinti Marijampolės menų galerijoje, pavadintoje Beatričės Kleizaitės-Vasaris vardu. Paklausta, kodėl gausybė jos dovanų nutūpė būtent čia, ponia Beatričė atsakė, kad buvo lengva apsispręsti – Sūduva neturėjo paveikslų galerijos, be to, iš Marijampolės apskrities yra kilusios jos ir vyro šeimos.

Beatričės, gimusios Lietuvoje tarpukario metais, gyvenimas kupinas įvykių. Ji mokėsi Kauno dramos studijoje. Jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, menų studijas tęsė Italijoje, vėliau gyveno Argentinoje, Kanadoje, ilgiausiai – JAV. Dirbo bibliotekose ir pedagoginį darbą, studijavo dramaturgiją, anglų bei ispanų kalbas, bibliotekininkystę. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, viena iš pirmųjų, drauge su rašytojo Kazio Bradūno šeima, visam laikui grįžo į tėvynę. Ne viena, su pirmąja dailininko Adomo Galdiko paveikslų kolekcija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dovanų lietus

Kai kas nors nusistebi šios kilnios moters energija, pasigėri jos nuopelnais Lietuvai, ponia Beatričė valiūkiškai nusišypso ir sako: „Bet juk tai – angelų darbeliai.“ Jai artima angelų tema –2013 metais ji parašė ir išleido gausiai iliustruotą knygą „Angelai“, kurioje kruopščiai sudėlioti ne tik garsių dailininkų paveikslai su nutapytais angelais, bet ir žmonių paliudijimai apie angelų prisilietimus bei jos pačios išgyvenimai. Ji prisipažino: „Prieš ko nors imdamasi, pirmiausia klausausi sielos balso, nors protas dažnai prieštarauja. Galima, žinoma, elgtis pasikliaujant protu, deja, tada nebus puikių rezultatų. Gal todėl tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo dovanojimo etapas mano gyvenime...“

Ponios Beatričės surinkti angelai nutūpė Anykščiuose, Angelų muziejuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Baltos pirštinės

Sėdėdamos erdviuose Beatričės namuose Mindaugo gatvėje, pasinėrėme į pačius svarbiausius jos gyvenimo etapus.

Jaunutė mergina, atvykusi studijuoti menų į Italiją, įsidarbino žinomo Lietuvos diplomato, buvusio užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio sekretore. Įdomu, ko iš šios asmenybės išmoko?„Diplomatijos. Jis gaudavo nemažai priešiškų, nepagarbių, tiesiog šlykščių laiškų ir visiems interesantams elegantiškai atsakydavo. Jai taip pat davė patarimą: „Panele Kleizaite, gyvenime visada mūvėkite baltas pirštines.“ Išmokau, kada verta patylėti ir tik klausytis, o kada – tarti argumentuotą žodį. Tai ypač padėjo, kai buvo kuriamas Gedimino paminklas.“

Ne tik pinigai buvo surinkti jos pastangomis, bet ir gauta medžiagų – bronzos, granito... Garsūs Lietuvos vyrai niekaip negalėjosusitarti dėl vietos, kur paminklas stovės. „Išvykau pas dukrą Kalėdoms, –prisimena ponia Beatričė. – Skambina architektė ir sako: „Greičiau grįžk, čia ir vėl ginčai.“ Komisijoje buvau viena moteris prieš 44 vyrus! Klausiausi, nesiginčijau. Girdžiu, neva, nusprendė: statysime Gediminą buvusioje Černiachovskio aikštėje. Tada ilgai tylėjusi įsiterpiau: „Ponai, man nesuprantamas jūsų mentalitetas. Kaip galima statyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, Vilniaus miesto įkūrėjo, paminklą ten, kur ką tik iškastas Černiachovskis, Lietuvos okupantas?“

Gedimino paminklo statyba – sunkiausias B.Kleizaitės veiklos etapas. Nuvargino daugybė ginčų, prieštaravimų... Nenorėta, kad paminklą kurtų Amerikos lietuvis Vytautas Kašuba, ginčytasi dėl paminklo maketo, dėl jo stovėjimo vietos, dėl pinigų, dėl darbų, dėl visko. „Kodėl tokie dalykai dedasi Lietuvoje?– perklausė pašnekovė. – Čia labai daug pavydo. Atsirado ir kitas bruožas, kuriuo lietuviai anksčiau nepasižymėjo –gobšumas. O iš tiesų, jei tu ką nors darai, turi daryti nuoširdžiai, be jokios naudos sau, nes jei darai iš išskaičiavimo, dangus, aukštesnės jėgos tau nepadės. Užmiršk.“

jauniems menininkams pozuoja angelai. Asmeninio archyvo nuotr.

Klausosi sielos

Pasak ponios Beatričės, kaip bevadintume, yra ryšys su Dievu ar kosmosu, nes žmogui trūksta tikrumo jausmo. Neseniai jos paprašė padaryti vieną didelį darbą, bet ji, įsiklausiusi į tylų sielos balsą, atsisakė negula. Ar ji niekada nepadaro klaidų? Ponia Beatričė nusijuokė: „Žinoma, kad darau, bet jas vadinu gyvenimo pamokomis.“

Nelengva buvo atgabenti ir pirmąją menų kolekciją iš Amerikos į Lietuvą, bet pavyko. Savarankiškai atgabenusi A.Galdiko darbus, ji paklausė V.Kašubos, ar šis padovanos Lietuvai savo darbus? Ne, sako, kaip aš juos pergabensiu? Lietuviai lyg ir ėmėsi organizuoti persiuntimą, bet... Ir Beatričė pasiryžo: „Aš pervešiu, nežinau kaip, bet pervešiu.“ Dailininkas sutiko: jei taip tvirtina Beatričė, vadinasi, padarys. Pinigų konteineriui ir pervežimui moteris pasiskolino iš banko – taip visi V.Kašubos ir kitų dailininkų darbai atkeliavo į Lietuvos dailės muziejų.

Lygiagrečiai su knygos apie angelus gimimu buvo įsteigtas ir angelų muziejus Anykščiuose. „Atvyko pas mane tuometinis Anykščių meras Sigutis Obelevičius ir nusistebėjo,kad namai pilni angelų – knygų lentynose, ant palangių, stalų... Iškart suprato, kad reikia muziejaus. Abiejų svajonės sutapo, ir aš džiaugiuosi, kad angelai nutūpė Anykščiuose.“

Be „Angelų“, ponia Beatričė dar išleido šias knygas – „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“,„Albinas Elskus – mistiškų vitražų kūrėjas“, o praėjusiais metais –„Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija“(albumas ir katalogas).

Rinkosi vaikus

Žvelgdama į besišypsančią pašnekovę negaliu patikėti, kad ji perkopė į dešimtąją dešimtį. Iš kur tiek energijos, stiprybės, kas padeda išlaikyti moterišką žavesį? Pasak jos, gyvenimo mokykla, o gal nemenki asmeniniai išgyvenimai.

Beatričė anksti ištekėjo, drauge su vyru pragyveno 20 metų, o 42-ejų išsiskyrė. „Vytautas norėjo laisvės, o aš – vaikų. Taigi, jis gavo laisvę, o aš – vaikus, – pajuokavo ji. – Draugiškai išsiskyrėme, jis pas mus dažnai iš Niujorko atvykdavo atostogų Naujojoje Anglijoje, netoli Bostono, su savo partnere. Pažįstamas kunigas stebėjosi: „Beatriče, aš tavęs nesuprantu – arba tu durna, arba šventa. Sakydavau: „Kunige, juk ir Tamsta kažką mylėjai, bet praeitis tau netrukdo kunigauti, kaip ir man netrukdo būti draugiška su jais.“

Sunkiausiai šeima gyveno Argentinoje, Buenos Airėse. „To laikotarpio gyvenimą galiu pavadinti vieninteliu žodžiu – vargas, – prisiminė ponia Beatričė. – Vos gimus sūnui paprašiau leidimo išvykti į Ameriką. Kol atėjo mūsų eilė, praėjo net devyneri sunkaus gyvenimo metai.“

B. Kleizaitės-Vasaris menų galerija - Marijampolės pasididžiavimas. Asmeninio archyvo nuotr.

Neprisiriša prie vietos

Pašnekovė tikina neprigijusi nė vienoje šalyje. „Toks mano būdas – visur jaučiuosi kaip namie ir visur kaip ne namie. Neprisirišu prie vietos. Visi vaikai gimė Buenos Airėse. Dabar jie išsibarstę po pasaulį. Vidurinė dukra, Dovilė, gyvena toliausiai, Amerikoje. Ji – buvusi mokytoja. Jauniausia, Ramunė (skulptorė), – Ispanijoje. Ten pat gyveno ir sūnus Vytautas, dailininkas, jis praėjusį mėnesį mirė. Kaip tik tuo metu pasaulį išvydo antrasis mano proanūkis – gyvenimo ratas sukasi...“ – sakė pašnekovė.

Ponia Beatričė gyvenimą priima tokį, koks jis yra. Štai jos viena dukra, Dovilė, šiuo metu laimingai ištekėjusi antrąkart, bet šeima turėjo didelį išgyvenimą – pirmasis jos vyras mirė staiga pačiame jėgų žydėjime. „Ne, abu vyrai buvo ne lietuviai. Tai aš savo mamai kažkada prisiekiau, kad ištekėsiu tik už lietuvio, ir savo žodžio laikiausi, nors daug gražuolių sukinėjosi, širdis plyšo. Gal motina jautė, kad siaučiant karui nesugrįšiu į Nemuno šalį, tai bent jau gyvensiu su lietuviu“, – svarstė ponia Beatričė.

Ar atvyksta dukros? Kartais. Dabar ji netrukus pati važiuos pas Dovilę Amerikon. Anksčiau žiemas Beatričė leisdavo Ispanijoje. Kadangi dukra gyvena kalnuose, kur sniegas, šalta, ji nuomodavosi butą piečiau ir kvėpuodavo gaiviu jūros oru net tris mėnesius. Žiemą Ispanijoje nebrangu gyventi. Bet dabar Beatričei patinka žiemoti ir Vilniuje, erdviame bute, į kurį neseniai persikraustė.

Dėl tos Lietuvos

Baigiantis pokalbiui, paklausiau: „Tiek daug gero nuveikėte Lietuvai, ar jaučiate dėkingumą?“ „Nejaučiu ir nereikia, kas turėjo įvykti, įvyko. Einu pro Gedimino paminklą, jis stovi, ir aš džiaugiuosi, Anykščiuose veikia angelų muziejus, jį lanko latviai, estai, žodžiu, angelai dirba, Marijampolės menų galerijoje irgi pilna žmonių iš viso pasaulio. Atrodo, ką dariau, Lietuva priėmė, ir tai – svarbiausia“, – įsitikinusi ponia B.Kleizaitė-Vasaris.

Rekomenduojami video