„Organų donorystės ir transplantacijos procesas – itin specifinė medicinos sritis. Vienų žmonių gyvybę čia pratęsia kitų žmonių mirtis, sukasi mirties ir gyvybės ratas. Užtenka menkiausios negatyvios žinios, net iš piršto laužtų gandų – ir pritariančiųjų donorystei sumažėja“, – teigia Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Čėsnienė.

Loreta Čėsnienė

Svarbu pasirašyti sutikimą

Šiuo metu galioja tvarka, kad organų donorystei žmogus gali pritarti būdamas gyvas, t. y. pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti. Pasirašiusiojo duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą.

„Jei tokio sutikimo nėra, sutikimą donorystei mirusio žmogaus artimieji pasirašo atvykę į ligoninę. Būna, kad kai gydytojai paprašo paaukoti organus donorystei, artimieji nežino, kokia buvo mylimo žmogaus valia – jie ilgai svarsto, kartais ginčijasi, nenuspręsdami, kaip elgtis. Prarandamas brangus laikas“, – pasakoja L.Čėsnienė.

Anot jos, kita priežastis, kodėl svarbu pasirašyti sutikimą po savo mirties paaukoti savo organus donorystei, tokia: neretai būna, kad artimieji neateina lankyti sunkiai sergančio giminaičio – kartais mirusysis jų neturi ar visiškai nepalaikė ryšių, todėl nėra kam pranešti apie jo mirtį, nėra su kuo kalbėti apie galimą organų donorystę. Jei žmogus būtų raštu pareiškęs savo valią – viskas būtų kitaip! Tokiais atvejais Nacionalinis transplantacijos biuras kreipiasi į policiją, kad ji padėtų rasti mirusiojo artimuosius. Tokiu atveju ir vėl prarandamas brangus laikas.

„Sutikimą organų donorystei mirusio žmogaus artimieji turi pasirašyti atvykę į ligoninę. Tačiau didžiulės emigracijos akivaizdoje dažnai giminaičių skubiai nepavyksta surasti – ką jau kalbėti apie „gyvą“ jų parašą ant dokumentų, kuriais sutinkama aukoti organus donorystei. Todėl neretai būna ir taip, kad nors artimieji užsienyje ir surandami, jie nespėja skubiai grįžti – ir donoras prarandamas. Organų donorystė ir transplantacija – toks procesas, kur sėkmę lemia ne paros, o keliolika ar net kelios valandos!“– teigia L.Čėsnienė.

„Turi didelę dvasią“

„Tie, kurie apsisprendžia po mirties būti organų donorais, ir tie, kurie sutinka dovanoti mirusio artimo žmogaus organą, yra labai dvasingi žmonės“, – sako  Gitana Žydelienė, kuri už išgelbėtą gyvybę gali dėkoti net dviem žmonėms.

Sunki liga ją užklupo dar kūdikystėje, sulaukus vos trijų mėnesių. Susirgus gripu, infekcinė liga komplikavosi inkstų geldelių uždegimu. Pažeisti inkstai, sulaukus 19 metų, visai nustojo funkcionuoti. Merginai tuosyk inkstą dovanojo jos tėtis.

Tačiau po 22 metų vėl prireikė dializės, o prieš 4 metus jai buvo atlikta dar viena transplantacija – persodintas mirusio donoro inkstas.

2000 metais, gulėdama ligoninėje po pirmosios inkstų transplantacijos, Gitana susipažino su būsimu vyru Gintaru, kuriam taip pat buvo transplantuotas inkstas.

Būdamas 25-erių Gintaras Žydelis susirgo glomerulonefritu. Ligai progresuojant inkstai sunyko.

„Po dializių jaučiausi blogai, nes spaudimui šokinėjant aptemdavo akyse, nebepaeidavau, nebesuprasdavau, kas vyksta. Savijauta buvo bloga. Maždaug po mėnesio brolis Albinas pasiūlė inkstą, ir po trijų mėnesių jis buvo persodintas“, – pasakoja Gintaras.

Anot jo, po transplantacijos prasidėjo naujas gyvenimas, ir štai jau 25 metus jis jaučiasi gerai.

Gintaras ir Gitana, gyvenantys su dovanotais inkstais, nedvejodami pasirašė sutikimą donoro kortelei gauti.

Ko žmonės baiminasi

„Ne visiems ir ne visais atvejais gali padėti artimieji, todėl svarbu kiekvienam būti apsisprendus, ar po mirties jo organai gali būti paaukoti kitų gyvybei išgelbėti. Labai svarbu šeimoje kalbėtis apie organų donorystę“, – sako Gintaras.

L.Čėsnienė pritaria: pagrindinė priežastis, dėl kurios artimieji atsisako aukoti mirusiojo organus donorystei, – jie nežinojo jo valios šiuo klausimu. Todėl labai svarbu pasikalbėti su artimaisiais apie organų donorystę ir išsakyti jiems savo nuomonę šiuo klausimu, kad ir kokia ji būtų. Tuomet, įvykus nelaimei, artimiesiems, žinantiems žmogaus išsakytą valią donorystės klausimu, paprasčiau priimti sprendimą.

Specialistė vardija priežastis, dėl kurių žmogus nenori pasirašyti sutikimo po savo mirties padovanoti savo organus donorystei. Jų yra kelios. Kartais nepagrįstai baiminamasi, kad paėmus organus donorystei, artimiesiems bus sugrąžintas sudarkytas mirusiojo kūnas. O tiesa esanti tokia, kad po organų paėmimo operacijos lieka tik pooperacinis randas, todėl mirusįjį galima laidoti ir įprastai.

„Kartais nepagrįstai baiminamasi, kad jei esi pasirašęs sutikimą donorystei ir turi donoro kortelę, ligoninėje tavęs negydys. Paaiškinimas būtų toks – gydytojai į reanimacijos skyrių patekusį žmogų gelbsti iš pavojingos jo sveikatai ir gyvybei būklės, taikydami gaivinimo ir gydymo priemones. Apie donorystę ar donoro kortelę kalbos nėra, niekas nežino, ar žmogus pasirašęs sutikimą donorystei, ar ne. Apie donorystę kalbama tik po mirties“, – pasakoja specialistė.

Ji džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje daugėja žmonių, pritariančių organų donorystei: visuomenė tampa sąmoningesnė, altruistiškesnė, geranoriškesnė.

Specialistės teigimu, donoro kortelės savininkai donorais tampa itin retai – dažniausiai sprendimą dėl organų donorystės po žmogaus mirties priima jo artimieji. Iki šiol nuo 2000 metų, kai donoro kortelė buvo įteisinta, potencialiais donorais tapo vos penki šios kortelės turėtojai. Iš jų trim atvejais organai ar audiniai buvo paimti transplantacijai, vienu atveju – netiko mediciniškai, o dar vienu atveju buvo kategoriškas artimųjų prieštaravimas donorystei. Dėl etinių priežasčių gydytojai nutarė netęsti šio proceso – mirusiojo organai transplantacijai nebuvo paimti.

Kaip pareikšti savo valią

Valią dėl donorystės galima pareikšti internetu (http://ntb.lrv.lt/kaip-isigyti-donoro-kortele) arba užpildant popierinę sutikimo formą atvykus į Nacionalinį transplantacijos biurą (Santariškių g. 2, Vilnius), taip pat Nacionalinio transplantacijos biuro rengiamų akcijų, paskaitų metu. Be to, popierinę sutikimo formą galima užpildyti ir švietimo, farmacijos ir kitose įstaigose, kuriose yra specialistų, įgijusių biomedicinos mokslų srities, medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypties išsilavinimą (pvz., poliklinikos, vaistinės, aukštosios mokyklos ir pan.).

Statistika

2018 metais Lietuvoje atliktos 158 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos, 2017 metais – 141. Pernai mirusių donorų inkstai persodinti 74 recipientams, 2017 metais – 71. Gyvo donoro inkstų transplantacijų pernai atlikta kone dvigubai daugiau negu 2017 metais – atitinkamai 11 ir 6. Pernai transplantuota 10 širdžių, 2017 metais – 7. Pernai atliktos 44 ragenų transplantacijos, 2017 metais – 34.

Kepenų transplantacijų daugiau buvo atlikta 2017 metais – 22, o pernai – 19. Pernai neatlikta nė viena plaučių transplantacija, 2017 metais atlikta viena. Nei pernai, nei 2017 metais neatsirado nė vieno donoro, kurio organai būtų tikę kompleksinėms širdies ir plaučių, kasos ir inksto transplantacijoms.

Pernai buvo užregistruoti 105 potencialūs donorai, 2017 metais – 101. Efektyviais donorais pernai tapo 48 žmonės, 2017 metais – 43. Pernai buvo didesnis efektyvių donorų skaičius 1 milijonui gyventojų – 17,1 (2017 metais šis rodiklis buvo 15,4). Pernai, kaip ir 2017 metais, paruošta po 24 multiorganinius donorus (kai transplantacijai paimama daugiau nei vienas organas). Pernai sumažėjo artimųjų prieštaravimas mirusiųjų organus aukoti donorystei (27 procentai 2018 metais ir 33 procentai 2017 metais).

Pernai Lietuvoje buvo pasirašyta net 2 700 sutikimų po savo mirties paaukoti organus donorystei (613 žmonių pasirašė popierines sutikimo formas, 2 087 – sutikimus elektroniniu būdu).

Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių (ragenų) transplantacijos laukia 383 žmonės: 165 būtina inksto transplantacija, 6 – kasos ir inksto komplekso, 43 – širdies, 7 – plaučių, 4 – širdies ir plaučių komplekso, 64 – kepenų, 94 žmonės laukia ragenų transplantacijos.

Birutė Litvinaitė