LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lietuvos pensijų sistema susideda iš trijų (keturių?) pakopų. Pirmoji ir pati svarbiausia pakopa – valstybinio socialinio draudimo fondo „Sodros“ pensija, finansuojama iš viešųjų mokesčių ir iš esmės mokama visiems, kurie dirbo ir atitinka tam tikrus amžiaus ir darbo stažo kriterijus. Antroji pakopa – privatūs pensijų fondai – lig šiol yra tarsi podukros vietoje, nes jie taip pat finansuojami iš mokesčių, kuriuos surenka „Sodra“, t. y. dalį savo surinktų pajamų „Sodra“ skiria ne dabartiniams pensininkams finansuoti, o „atideda“ ateities pensininkams. Tačiau pinigų trūksta ir dabarties pensininkams, tad atsidėti pinigų ateičiai tampa vis sunkiau ir sunkiau. Kiekvienas Seimas, kiekviena Vyriausybė dažniausiai vėl ir vėl grįžta prie diskusijos, ar tokia antroji pakopa išvis reikalinga, ir nors naikinti jos niekas nesiryžta, tačiau dažna Vyriausybė randa ką reformuoti šioje srityje. Dažniausiai – keičia įmokų dydžius. Stabilumo čia tikrai nerasime, tas ir įgriso iki gyvo kaulo. Trečioji pensijų pakopa – tai savanoriški pensijų fondai, valdomi bankų arba draudimo bendrovių, jie savanoriškai finansuojami Lietuvos piliečių, galinčių dalį savo atlyginimo paskirti būsimai pensijai, arba jų darbdavių, norinčių pigiau finansuoti savo darbuotojus, taip juos motyvuoti. Atrodytų, lyg ir viskas, tačiau dar yra profesiniai pensijų fondai. Tai darbdavių ir darbuotojų finansuojami privatūs pensijų fondai, kai darbdavys prisideda prie savo darbuotojo pensijos kaupimo į privatų pensijų fondą kas mėnesį pervesdamas tam tikrą procentą nuo darbuotojo algos, tą patį padaro ir pats darbuotojas. Tiesa, šie fondai egzistuoja tik teoriškai, tik įstatymiškai, o praktiškai nėra nė vieno. Kodėl? Apie tai šiek tiek vėliau.
Pensijų sistemos raida – aštrėjančios problemos
Pirmojoje Respublikoje nespėta visa apimtimi įgyvendinti socialinio draudimo sistemos, nors dar 1926 metais prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė pirmąjį įstatymą, kurio pagrindu ta sistema pradėta kurti. Sovietų okupacijos sąlygomis socialinio draudimo sistema buvo pritaikyta prie sovietinės ekonomikos realijų. Atkūrus nepriklausomybę, socialinio draudimo sistemoje taip pat imtasi kertinių reformų, kurios tęsiasi iki šiol.
Dėl daugelio demografinių ir ekonominių veiksnių (emigracijos augimo, gimstamumo mažėjimo, pensininkų skaičiaus didėjimo, mažų darbo užmokesčių, šešėlinės ekonomikos mastų, darbo rinkos pokyčių ir t. t.) „Sodra“ vis labiau klimpsta: mažėja įmokų, didėja išmokų apimtys, vis labiau žiojasi deficito skylė, katastrofiškai augo jos skola iki kelių milijardų eurų. Reikia esminių reformų, nes „Sodra“ be valstybės skolinimo nepajėgtų vykdyti savo finansinių prievolių žmonėms.
Dar 2011 metais po ilgų diskusijų Seimas patvirtino pensijų sistemos gelbėjimo planą – „Sodros“ reformos gaires, kurių įgyvendinimas ne tik spręstų neatidėliotinas problemas, bet ir siektų sukurti tvarią pensijų sistemą. 2012–2016 metais, deja, beveik nieko nepadaryta tas gaires įgyvendinant. Susitelkta į naujo Darbo kodekso problematiką, tuometei socialdemokratų valdžiai tikintis, kad darbo santykių liberalizavimas vienu mostu Lietuvoje sukurs klestėjimą ir žmonių gerovę. 2016 metais dokumentas buvo patvirtintas. 2016 metų pabaigoje darbą pradėjo naujos kadencijos Seimas, nauja populistinė valdančioji dauguma.
Akligatvis?
Ar dabartinė pensijų sistema pajėgi susidoroti su šiandienos iššūkiais? Specialistai iš esmės vienbalsiai sutaria, kad ji netvari ir negyvybinga. Nemažėjanti emigracija, mažas gimstamumas, senstanti visuomenė – tai veiksniai, pranašaujantys, kad socialinė-ekonominė padėtis lieka įtempta; pajamų nelygybė nemažėja, skurdo mastai netirpsta.
Demografai skelbia, kad Lietuvoje sparčiai daugėja pensininkų, bet mažėja gimstamumas bei dirbančiųjų skaičius – prognozuojama, kad po 20 metų dirbančiųjų sumažės nuo 1,7 iki 1,2 milijono. Elementari logika perša mintį, kad, esant tokioms aplinkybėms ir nereformuojant sistemos, pensijos neišvengiamai mažės. Nieko nedarant, dėl dirbančiųjų skaičiaus mažėjimo mažės įmokų sumos, kartu augs išmokų apimtys bei gali mažėti pati pensija. Visai neseniai socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis perspėjo, kad ateityje gaunama pensija gali tesiekti vos 20 proc. buvusio darbo užmokesčio (dabar kalbama lyg ir apie 35 proc.). Delsimas veikti – tai tolesnis žmonių skurdinimas. Dr. Gitanas Nausėda tiksliai pastebėjo, kad Lietuvos gyventojų pajamos yra palyginti mažos šiandieniniams poreikiams, todėl sudėtinga pasirūpinti būsimais poreikiais senatvėje. 2017 metų Europos Komisijos ataskaitoje apie Lietuvą vienareikšmiškai teigiama, kad Lietuvoje mokesčių sistema dėl jos riboto progresyvumo neefektyviai mažina pajamų nelygybę, kad didelė pajamų nelygybė kenkia ekonomikos augimui, skatina didelę emigraciją, kad Lietuva nesusidoroja su jau nuo 2012 metų didėjančia pajamų nelygybe, aukštu skurdo lygiu, ypač neįgaliųjų ir pensininkų. Pateiktas Lietuvos socialinis paveikslas objektyvus. Kartu pastebėtas ir valdžios negebėjimas imtis esminių permainų, kad gerėtų žmonių socialinis saugumas.
Savo programoje ši Vyriausybė įsipareigojo kurti darnią ekonomiką, o tai reiškia, kad „valstybėje sukuriama pridėtinė vertė pasiekia piliečius, gyvenančius visuose šalies regionuose, ir užtikrina orias jų gyvenimo sąlygas“. Taigi gerėjantis gyvenimas – visiems, augančios ekonomikos vaisiai – kiekvienam: kokia patraukli retorika ir kilnūs siekiai! Kol kas dauguma žmonių ragauja didėjančių kainų karčius vaisius, o žadėtoji gerovė selektyviai padalijama atskiroms visuomenės grupėms, absoliučiai priklausomoms nuo valdžios malonės.
Pokyčių labiausiai laukia mūsų vyresnioji visuomenės dalis – pensininkai. Vyriausybės programoje pensijų sistemos pertvarkai yra skiriamas nemenkas dėmesys. Vyriausybė įsipareigoja nustatyti 4 pakopų pensijų sistemą, ją sudarytų tokios dalys: 1) pagrindinė visiems vienoda ir indeksuojama pensija iš valstybės biudžeto, 2) valstybinio socialinio draudimo einamųjų įmokų pensija, kuri mokama apskaitos vienetų pagrindu ir indeksuojama ir kurios dydis priklauso nuo sumokėtų įmokų, nenustatant išmokų „lubų“ ir paliekant perskirstymo galimybę, 3) profesinė kaupiamoji pensija, finansuojama savanoriškai darbdavio ir asmens, skatinant šią sistemos dalį mokestinėmis priemonėmis bei netaikant šioms įmokoms gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčių, 4) dabartinės II ir III pakopos pensijų kaupimo sistemos, įsipareigojant įvertinti jų veiksmingumą ir tobulinimo galimybes. Kartu programoje pasižadama įvertinti galimybes, iki bus pertvarkyta pensijų sistema, skirti Valstybės socialinio draudimo fondui valstybės biudžeto asignavimus iš valstybės biudžeto mokamoms įmokoms į II pakopos pensijų fondus.
Vyriausybės programos įgyvendinimo plane pensijų sistemos tobulinimo darbai yra tik konkretizuojami numatant jų įgyvendinimo terminus, dauguma darbų lieka 2018 metų pabaigai – 2019 metams. Vertinant šiuos įsipareigojimus Lietuvos socialinės darbotvarkės raidos požiūriu, akivaizdu, kad jokių esminių naujienų nėra, nes iš esmės pakartojamos dar 2011 metų gegužės 24 d. Seimo nutarimo „Dėl valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairių“ idėjos ir pagrindinės kaitos kryptys: ir indeksavimas, ir apskaitos vienetų („taškų“) sistema, ir bazinės pensijos perkėlimas į valstybės biudžetą, ir pensijų kaupimo sistemos tobulinimas. Žinoma, apmaudu, kad dalis pradėtų darbų socialdemokratų 2012–2016 metų kadencijos laikotarpiu buvo įšaldyti arba vangiai įgyvendinami. Ši Vyriausybė turi šansą tęsti sistemos pertvarkymą. Perkeldama „Sodros“ skolą į valstybės biudžetą, ši valdančioji dauguma pademonstravo ryžtą veikti. Bet….
Abejonės dėl Vyriausybės ketinimų
Vyriausybė yra sudariusi ir paskelbusi strateginių projektų portfelį, kurio tikslas – kad „svarbiausios šaliai reformos būtų įgyvendintos laiku, skaidriai <...>, jis skirtas Vyriausybės 33 prioritetams įgyvendinti“. Portfelio komisijai vadovauja pats premjeras, nariais paskirti keli ministrai. Taigi tarsi vadybiškai tvarkinga siekiant konkrečių rezultatų. Jame surašyti 44 projektai, net 16-os įgyvendinimo terminas yra 2020 m. I–IV ketv., 3-ų – 2021m., po 2 – 2022, 2023, 2024, po 1-ą – 2025, 2027 m., t. y. daugiau kaip pusės prioritetinių projektų terminas yra pasibaigus šios Vyriausybės kadencijai (kai kuriais atvejais tai suprantama, nes įgyvendinami ilgalaikiai susisiekimo ar energetikos projektai).
2018 metais bus įgyvendintini 7 prioritetai. Ar yra socialiai aktualių? Ketinama pertvarkyti vaiko teisių apsaugos sistemą, plėtoti finansines paskatas ir paslaugas jaunoms ar vaikus auginančioms šeimoms, skaidrinti valstybės valdomų įmonių veiklą, tobulinti teisėkūros procesus. Bet pensijų sistemos tobulinimo darbų šiame sąraše nėra. Taigi gal čia atsiskleidžia tikrieji šios Vyriausybės ketinimai? Daug apie tai kalbėti, bet iš esmės nieko neveikti?
Kaip prisipažįsta valdančiųjų daugumos atstovai, dabar bus skiriamas didelis dėmesys komunikavimui su visuomene. Kita vertus, akivaizdu, kad kai kurių valdančiosios koalicijos atstovų revoliucingos kalbos apie pensijų kaupimo fondų pertvarką ar net II pakopos naikinimą susiduria su tokio veiksmo teisinio įmanomumo klausimu. Kaip yra 2012, 2014 metais paaiškinęs Konstitucinis Teismas, asmens teisė į kaupimo fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, o Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, kad nuosavybė neliečiama, kad ją saugo įstatymai, kad ji gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taigi užmojai kažką naikinti subliuško, tad belieka tas pats kelias į valstybės biudžeto kišenę, todėl programos įgyvendinimo plane liko formuluotė, kad, įvertinus II pakopos fondų šaltinio pakeitimo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo į valstybės biudžetą tikslingumą, esant teigiamiems rezultatams tai įgyvendinti. Tą galimo neveikimo įspūdį dar labiau sustiprina ir kita detalė: šiame strateginių projektų portfelyje pažymėta, kad mokesčių sistemos struktūros tobulinimo ekonomikos augimui palankia kryptimi ir mokesčių bazės optimizavimo bei nuoseklaus socialinio draudimo pensijų didėjimo užtikrinimo atsižvelgiant į augančią ekonomiką projektai yra jau…. įgyvendinti. Štai taip.
Valdančiųjų siekis girtis „laimėjimais“ socialinėje ir finansų srityse turi savo kainą. Štai viena ranka įvesdami „vaiko pinigus“, kita ranka nukirpo papildomą neapmokestinamųjų pajamų dydį (PNPD). Kitas „laimėjimas“ – „Sodros“ skolos nurašymas valstybės biudžeto sąskaita. Taigi, žiojinti „Sodros“ skylė niekur nedingo, ji tiesiog buvo pridengta valstybės biudžeto paklode, kaip žinia, įvairiausių valstybės išlaidų tampoma į visas keturias puses. Tad panašu, kad baiminantis, jog biudžeto paklodė gali plyšti ar, „Sodros“ skolai nemažėjant, jos gali tiesiog neužtekti šiai žiojinčiai skylei uždengti, ieškoma būdų, kaip minėtą „laimėjimą“ iš tik deklaruojamo paversti bent kažkiek realiu. Tam reikia pinigų, o gerai paieškojus, pinigų galima rasti – kad ir II pakopos pensijų fonduose. Tiesa, yra persergstima, kad jokios nacionalizacijos tikrai nebus, tačiau prasitarimai apie būsimą pensijų reformą liudija, jog valdantieji linkę sustabdyti „Sodros“ pinigų srautą, iki šiol keliavusį į II pakopos pensijų fondus ir skatinusį žmones kaupti dalį pensijos privačiai. Kam nuo to bus geriau – sunku pasakyti. Akivaizdu tik tai, jog toks sprendimas padėtų kiek lengviau atsikvėpti pačiai „Sodrai” ir galbūt mažiau „skaudėtų“ valstybės biudžetui dėl tos paklodės virš „Sodros“ skolos tempimo.
Suprantamas šiuo atveju kaupusiųjų II pakopos pensijų fonduose, ypač daugiau uždirbančiųjų, pasipiktinimas šiais valdančiųjų planais. Nesitikėdami didelės pensijos grąžos iš valstybės ateityje, šie žmonės nukreipė dalį savo sumokamų „Sodros“ mokesčių į privačius fondus. Nuo 2014 m. už tokį pasirinkimą dalį pensijos kaupti II pakopos fonduose bei už savanorišką prisidėjimą papildomu įnašu savo lėšomis į tą pačią sąskaitą fonde būsimasis pensininkas gauna dar skatinamąją valstybės paramą iš valstybės biudžeto. Taigi, projektuojama abipusio laimėjimo situacija – valstybė prisideda prie žmogaus pastangų galvoti apie savo ateitį ir kaupti papildomą pensiją, o žmogus tokiu būdu savotiškai išlaisvina valstybę nuo rizikos, jog atėjus pensijai jam reikėtų papildomos paramos. Deja, mažai uždirbantiems, o ypač pasirinkusiems kaupti tik „Sodros“ pervedamus procentus (neprisidedant savo lėšomis papildomai, taigi ir negaunant papildomos paramos iš biudžeto), tokia schema nėra veiksminga. Nuo nedidelio atlyginimo arba tik nuo „sodrinių“ procentų nedaug sukapsi į privatų fondą, rizikuojama neįgyti anuiteto, o neprimokėti procentai „Sodrai“ gali vėliau atsiliepti mažesne pensija, kaip ministras Linas Kukuraitis teigia, – 10–15 proc., o šio nepritekliaus nepadengs atsiimtos įmokos iš privataus fondo. Infliacija taip pat greičiausiai bus padariusi savo juodą darbą.
Šiek tiek daugiau nei prieš metus valdančiųjų pradėti teikti pranešimai apie planuojamą pensijų reformą įnešė nerimo kaupiantiems II pakopos pensijų fonduose ir kėlė daugiau klausimų nei davė atsakymų. Finansų ministro Viliaus Šapokos nugąsdinimą, esą kaupimo antros pakopos fonduose atsisakančių gyventojų lėšos turėtų būti grąžintos „Sodrai“, keitė socialinės apsaugos ir darbo ministro L. Kukuraičio teiginiai, kad privati nuosavybė neliečiama, tad Vyriausybė nesikėsins į lėšas, jau sukauptas pensijų fonduose. Tiesa, esminiai būsimos reformos kriterijai vis nebuvo išslaptinami, tad nuomonę teko formuotis iš kontekstinių faktų. Pavyzdžiui, šių metų kovo mėnesį Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas buvo vienas iš pateikėjų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisos, kuria siūloma nustatyti, kad nuo 2019 metų asignavimai iš valstybės biudžeto ar kitų valstybinių išteklių turi būti skiriami (dabar yra įtvirtinta tik galimybė) išlaidoms, susijusioms su pensijų sistemos reforma, kompensuojant socialinio draudimo įmokų sumas, pervedamas į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus. Tad tokia pataisa, atrodytų, turėtų neleisti spekuliuoti kalbomis, kad gali būti esmingai pertvarkomi ar net naikinami II pakopos kaupiamieji fondai. Kita vertus, pataisa tik įtvirtina privalomą kompensacinį mechanizmą, tačiau pačios žadamos reformos neatskleidžia. Piliečiui, kaupiančiam papildomai savo pensiją II pakopos fonde, vargu ar svarbu, iš kurios kišenės valstybė pervedinės pinigus, – daug svarbiau, kokia bus valstybės parama ir kokio privalomo prisidėjimo privačiomis lėšomis bus reikalaujama. Galiausiai kokios sąlygos bus pateiktos visiškai grįžtantiems į „Sodros“ sistemą ir kokios – norintiems toliau kaupti papildomą pensiją II pakopos fonduose.
Tad valdantieji, panašu, rūpindamiesi, kad į dienos šviesą vėl neišlįstų „Sodros“ skylė, tarsi imasi ginti mažai uždirbančiųjų ir per mažai investuojančių į savo ateitį interesus. Tačiau toks „gynimas“ atrodo kiek keistai, nes lyg užmirštama, jog niekas žmonių neverčia dalyvauti II pakopos pensijų kaupime, o ir patys žmonės nėra kvaili ir turėtų gebėti įvertinti finansines rizikas. Aišku, papildomas švietimas niekada nepamaišo, ir tam visų mūsų susivokimui bei padėties įvertinimui turėtų pasitarnauti ir šios kilusios diskusijos dėl planuojamos pensijų sistemos reformos. Galbūt galimybe grįžti iš privataus kaupimo į „Sodrą“ dalis žmonių iš tiesų norėtų pasinaudoti. Kita vertus, ginti kažkieno interesus turbūt reikėtų ne kvestionuojant jų laisvus pasirinkimus, tačiau suteikiant pridėtinę vertę nešančių siūlymų. Galiausiai ne „Sodros“ skylė turėtų būti prioritetas, o būtent žmonės – šiuo atveju dabarties ir ateities pensininkai. Akivaizdu, kad šiuo metu dirbančiųjų interesus tenkintų šiandien augantis atlyginimas, nuo kurio mokami mokesčiai garantuotų didesnę tiek valstybinės socialinės pensijos, tiek privačių fondų grąžą.
Dabarties pensininkams rūpi ne kokie nors valdančiųjų socialinės politikos „laimėjimai“, o pensijų dydis ir viešosios paslaugos. Štai čia vargiai padės „Sodros“ aplopymas neberemiant galimybės kaupti papildomą pensiją privačiai. Labiausiai padėtų visos mokestinės sistemos reforma, siekiant ją progresinti ir sutvarkyti taip, jog mokesčių surinkimas ir perskirstymas būtų kuo optimalesnis bei tenkinantis visų valstybės piliečių, o ne tik atskirų jų grupių, interesus. Tada ir pensijų didėjimas būtų natūralus, o ne dirbtinai politiškai motyvuotas bei klampinantis „Sodrą“ į permanentinį skolų liūną, kuriam uždengti kada nors gali neužtekti ir visos valstybės biudžeto paklodės.
EBPO ekspertai apie Lietuvą
Visai neseniai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai pateikė Lietuvos darbo rinkos, socialinės politikos ir migracijos politikos peržiūros ataskaitą. Joje pateikiama ne tik padėties apžvalga, bet ir pasiūlymai. Lietuva negalės šių išvadų nepaisyti, kadangi artimiausiu metu siekia tapti šios turtingąsias valstybes vienijančios organizacijos nare. Taigi ką ekspertai nurodo? Pajamų iš mokesčių ir socialinio draudimo įmokų santykis su BVP yra vienas mažiausių tarp EBPO valstybių, jis tesiekė 29 procentus (EBPO valstybių vidurkis yra 34 proc.). Atlyginimų, mokamų Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse, skirtumas mažėja pernelyg lėtai, kad artimiausiu metu būtų galima tikėtis emigracijos mastų mažėjimo. Pajamų nelygybė taip pat išlieka didelė, skurstančiųjų gyvenimo lygis per pastaruosius metus beveik nepagerėjo. Ekspertai siūlo keisti mokesčių struktūrą. Jie teigia, kad progresinis gyventojų pajamų mokesčio tarifas, turto mokesčiai, kapitalo prieaugio ir aplinkos mokesčių įvedimas padėtų sumažinti nelygybę.
Iš esmės stiprinti socialinę apsaugą trukdo viešųjų finansų stygius. Ekspertai teigia, kad pokyčiai socialinio draudimo sistemoje galimi tik keičiant mokesčių sistemą. Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad, kitaip nei daugelyje šalių, Lietuvoje pensijos neapmokestinamos (jei būtų kitaip, Lietuvos socialiniai rodikliai būtų dramatiškesni), siūlo svarstyti tolesnį pensinio amžiaus ilginimą, neapsiribojant 65 metų riba (galima įtarti, kad „tokia reforma“ bus greičiausiai įgyvendinta, nes čia nieko nereikia skaičiuoti, lyginti, gryninti, o ir darbo jėgos stinga).
Taigi, Lietuvos galimybės užtikrinti socialinę apsaugą yra ribojamos mažo mokesčių surinkimo. Turėdami omeny surenkamų mokesčių ir BVP santykį, nuo EBPO valstybių vidurkio smarkiai atsiliekame. Tai parodo, kad yra žemas tiesioginis apmokestinimas – neprogresinis GPM, maži kapitalo ir turto mokesčiai. Pasak ekspertų, tiesioginiai mokesčiai sudaro vos 18 proc. visos mokestinės grąžos, o tai yra trečias žemiausias rezultatas visoje Europos Sąjungoje ir siekia vos šiek tiek daugiau nei pusę ES vidurkio. Atsižvelgdami į šį faktą, galime numanyti, kaip smarkiai mūsų valstybės išlaidos remiasi netiesioginių mokesčių grąža, t. y. PVM ar akcizais. Vadinasi, ir galimybė daugiau finansų skirti socialinėms išlaidoms esmingai gula ant darbuotojų ir vartotojų pečių, kai mažai ar vidutiniškai uždirbantys dalijasi iš esmės vienoda mokestine našta su stambiuoju kapitalu – per fiksuotą (neprogresinį) GPM ir vartojimo mokesčius.
Kitas aspektas – socialinės išlaidos šiuo metu yra daugiausiai finansuojamos iš socialinio draudimo. Net 70 proc. reikiamų lėšų yra padengiamos draudiminėmis įplaukomis, kai ES vidurkis yra 59 proc. Akivaizdu, kad Lietuvoje yra nepakankamas mokestinės grąžos perskirstymas.
Esame tokioje padėtyje, kai darbo apmokestinimas yra sąlyginai didelis, didinti mokesčių (su esama sistema) nėra kaip, nes tokiu būdu stumtume savo ekonomiką į šešėlį ir neskatintume verslumo. Taigi, norint padidinti lėšų kiekį viešosioms ir socialinėms išlaidoms, reikia pakeisti mokestinę struktūrą – didinti kapitalo ir turto mokesčius, mažinti mokestines išimtis nekilnojamojo turto pardavimams ir dividendams, daryti mokestinę sistemą labiau progresyvią. Taip pat yra galimybė didinti aplinkosaugos mokesčius.
Dabar Lietuvoje mokesčiai „progresinami“ naudojant NPD instrumentą, visgi EBPO ekspertai siūlo efektyvesnę alternatyvą – įvesti skirtingus mokesčių tarifus uždirbantiems dideles pajamas. Progresyvesnė mokesčių sistema leistų pažaboti pajamų nelygybę. Taip pat svarbu gauti didesnę mokestinę grąžą iš mažiau tiesioginės įtakos ekonomikos augimui turinčių mokesčių nei kad darbo apmokestinimas.
Ministras L. Kukuraitis, reaguodamas į ekspertų išvadas, aiškino, kad šiuo metu Vyriausybėje rengiama pensijų reforma ir Demografinės, imigracijos ir integracijos strategija 2018–2030 m. – tai būsiąs atsakas į Lietuvą kamuojančias problemas. Kaip įprasta, vieni apie vežėčias, o kiti apie akėčias. Vis akivaizdžiau, kad esminių pokyčių tikėtis neverta, nebent vienos kitos formalios rekomendacijos įgyvendinimo. Šiandien aišku, kad valdantiesiems daug kas neaišku.
Patirtys
Tokia pensijų sistema, kai antroji pensijų pakopa yra finansuojama valstybės, dar veikia Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Vakarų Europos valstybėse yra kiek kitaip. Įprasta, kad pensijų sistema Vakarų Europos valstybėse susideda iš trijų pakopų: viešosios pensijos, finansuojamos iš mokesčių, jos tikslas užtikrinti minimalias, apie 15–20 proc. buvusio atlyginimo, pajamas pensininkams. Antroji pakopa – tai profesiniai pensijų fondai. Šie gali būti privalomi arba savanoriški, tačiau įprasta, kad jie yra populiarūs ir būtent iš šių fondų pensininkai gauna didžiąją dalį pensijos – kai kur net iki 50 proc. buvusio atlyginimo dydžio. Įmokas į šiuos fondus moka darbdavys ir darbuotojas, jų dydžiai skirtingose valstybėse įvairūs. Trečioji pakopa – savanoriški pensijų fondai. Tai privačios, savanoriškos asmens kaupiamosios pensijų sąskaitos bankuose arba draudimo bendrovėse. Taigi lietuviška antroji pensijų pakopa nuo vakarietiškos antrosios pakopos skiriasi iš esmės. Vakarų Europoje pensijų kaupime atsiranda dar vienas subjektas – darbdavys, kuris ne tik moka mokesčius, iš kurių yra finansuojama viešoji pensija, tačiau prisideda ir prie darbuotojo pensijos kaupimo II pakopos profesiniame pensijų fonde. Tokio dalyko, kaip antroji pakopa Lietuvoje, kur įmokas į privačius pensijų fondus mokėtų valstybinė institucija („Sodra“), Vakarų Europos valstybėse paprasčiausiai nėra.
Bene didžiausias pensijas Europoje pavyksta sukaupti islandams, kurie pagrįstai didžiuojasi, kad jų pensijos siekia iki 70 proc. jų buvusių algų dydžio. Kaip jiems tai pavyksta? Valstybinė pensija jiems užtikrina apie 15–20 proc. buvusio atlyginimo dydžio pajamas senatvėje. Islandijos pensijų sistema laikosi ant profesinių pensijų fondų, kurie užtikrina iki 50 proc. buvusio atlyginimo dydžio išmoką. Pridėjus viešąją pensiją, bendros senjorų pajamos gali būti iki 70 proc. buvusios algos. Kodėl jie populiarūs Islandijoje? Ogi todėl, kad šie fondai įstatymais yra privalomi daugumai darbdavių. Darbdavys į darbuotojų pensijos sąskaitą profesiniame fonde perveda 7 proc. darbuotojui mokamo atlyginimo dydžio įmoką, pats darbuotojas dar prisideda pervesdamas 4 proc. nuo savo atlyginimo dydžio įmoką.
Kitoje Skandinavijos šalyje, Suomijoje, profesiniai pensijų fondai irgi yra privalomi. 5,2 arba 4,1 proc. atlyginimo dydžio įmokas moka po lygiai ir darbdavys, ir darbuotojas. Šveicarijoje ši pensijų pakopa privaloma uždirbantiems tam tikrą pinigų sumą per metus, uždirbantiems mažiau arba dirbantiems savarankiškai kaupimas profesiniuose pensijų fonduose yra savanoriškas. Priklausomai nuo darbuotojo amžiaus įmokos dydis gali būti 7–18 proc. nuo darbuotojo atlyginimo. Darbuotojo įmokos privalo būti ne mažesnės nei darbdavio. Tai vieni didžiausių įmokų tarifų Europoje.
Kodėl Lietuvoje nėra profesinių pensijų fondų?
Lietuvoje profesiniai pensijų fondai vis dar yra tik įstatymuose todėl, kad tuose pačiuose įstatymuose nustatyta, jog jie neprivalomi, o tik savanoriški. Taigi pensijų sistemoje jie iš esmės yra pertekliniai, nes III pakopos pensijų fondai irgi yra savanoriški, o įmokas į juos gali mokėti ir darbuotojas, ir darbdavys, jeigu tik pastarasis turi tokių norų.
Draudimo bendrovės turi visas galimybes teikti profesinių pensijų kaupimo paslaugą, pasirašant gyvybės draudimo sutartį, tačiau to nedaro, nes rinkoje ir taip yra iš ko rinktis: investicinio arba kaupiamojo gyvybės draudimo ar tiesiog savanoriško pensijų kaupimo trečioje pakopoje. Šie produktai yra tinkami ir darbdaviams, ir darbuotojams. Darbdaviams tai tinka, nes jie yra visiškai atleisti nuo bet kokių mokesčių už pervedamus pinigus į gyvybės draudimo ar III pakopos pensijų fondą darbuotojo naudai. Vienintelis apribojimas – pervedama suma darbuotojo naudai neturi viršyti 25 proc. „popierinio“ atlyginimo. Jeigu suma neviršijama, tai ir visiškai neapmokestinama. Taigi darbdaviui tikrai patogu primokėti darbuotojui prie atlyginimo visiškai neapmokestinamų pinigų, sąnaudos mažesnės, nei mokant darbo užmokestį.
Žiūrint iš darbuotojo pozicijų, kaupimas gyvybės draudimo ar III pakopos pensijų fonde irgi yra priimtinas, nes yra lankstesnis nei galimas pinigų kaupimas profesiniuose pensijų fonduose. Išsigryninti pinigus iš gyvybės draudimo ar III pakopos sąskaitos galima jau po metų ar kelerių! Nereikia laukti, kol tau sueis pensinis amžius, kaip būtų su profesiniais pensijų fondais. Taigi darbuotojui irgi patogiau, kad nereikia laukti, – jeigu bėda ar pirkinys prispyrė, tai ir išsigrynina pinigus iš pensijai skirtos sąskaitos. Taigi turime kiek iškreiptą sistemą: dalis darbdavių finansuoja darbuotojus papildomai, bet iš esmės finansuoja ne jų pensiją, o tik jų artimos ateities poreikius.
Ar tikrai taip gerai?
Iš tiesų, ar tikrai lietuviškoje pensijų sistemoje viskas gerai? Ar tikrai viešoji „Sodros“ pensija turėtų būti pagrindinė pensija, kaip kad yra dabar? Ar tikrai antroji pakopa turėtų būti finansuojama iš „Sodros“, o profesiniai pensijų fondai ir toliau liktų tik įstatymuose? O gal geriau eiti Vakarų Europoje pramintu taku ir įgalinti profesinius pensijų fondus, daliai – didžiųjų – darbdavių kaupimą juose padarant privalomu. Tai nebūtų sudėtinga. Manytina, kad, atsiradus paklausai, draudimo bendrovės suskubtų rinkai pasiūlyti naują produktą – gyvybės draudimo paslaugą, pagal kurią būtų kaupiamos profesinės pensijos. Darbdaviai jomis irgi galėtų pasinaudoti – visai nebūtina pačiam steigti pensijų kaupimo asociaciją, kuri valdytų pensijų fondą. Vadinasi, tereikia tik politinės valios ir ateities pensininkams gyvenimas taptų lengvesnis. Iš to laimėtų visi: valstybei netektų atidėti dabarties pensininkams skirtų pinigų ateities pensininkams, darbdaviai įgytų svarbią darbuotojų motyvavimo priemonę, nes kuo ilgiau darbuotojas pas jį dirbs, tuo didesnę pensiją sukaups, o ateities pensininkai tiesiog gautų didesnes pensijas. Gal ir ne 70 proc. dydžio buvusio atlyginimo, kaip islandai, tačiau tikrai gautų daugiau, nei dabar prognozuojami 15-20 proc. nuo buvusios algos.
Vyriausybės pasiūlymai – tik struktūrinių reformų imitacija ar rimti ketinimai?
Balandžio 16-ąją Vyriausybė pagaliau pristatė siūlomas 3 metams struktūrines reformas, taip, anot premjero, pradėdama viešąsias konsultacijas dėl jų. Galima spėti, kad tos konsultacijos bus sunkiausios valdančiojoje koalicijoje, nes pabrėžiama, kad tai – Vyriausybės siūlymai. Tiesa, prisipažįstama, kad tik tądien juos pateikė ir „valstiečių“ frakcijai, kiti partneriai lyg matė, lyg ir ne – nesuprasi. Taigi premjeras su savo profesionalais čia nori lyderiauti.
Netruko Vašingtone viešintis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas S. Jakeliūnas mestelėti, kad siūlyti mažinti mokesčius – populiaru, tačiau jei nepateikiami tinkami tokio mažinimo finansavimo šaltiniai, tai nėra atsakinga. Valdančiųjų komandą neseniai palikęs prof. R. Lazutka dar kategoriškesnis: reforma skirta ne žmonėms – verslui, siekiama atpiginti darbo jėgą. O Vyriausybės atstovai susitikime žarstė gundančius visa ko didėjimo pažadus, žadėdami ir pensijų, ir atlyginimų augimą po kelias dešimtis eurų, ir verslo suklestėjimą, ir eksporto didėjimą. Tokia pasaldinta retorika veikiau panašėjo į prasidedančią ar pradedamą rinkimų kampaniją, o ne į solidų supažindinimą su parengtomis struktūrinėmis reformomis. Tas pagyras subendrino ministro V. Šapokos laki tezė: milijonui dirbančiųjų – milijardas eurų. Kai pabandai ją preparuoti, ne kažin kas išeina: 1 asmeniui vidutiniškai per 3 metus 1000 eurų, o per metus viso labo 330 eurų, tačiau, kaip jau įprasta, mažiau – mažiau uždirbantiems, daugiau – daugiau gaunantiems. Be to, viena ranka pridedama, o kita iš žmogaus kišenės iškrapštoma. Apie tai vėliau. Politikų pompastika subliūkšta, kai viską pradedi nuo žmogaus, o ne nuo bendrų skaičių žaismo. Bet, ką besakytum, visi susidomėjo valdžios ketinimais – viešųjų ryšių akcija pasiteisino, net prislopindama dėmesį „valstiečius“ kamuojantiems skandalams.
Tikėtina, kad, reaguodama į ekspertų vertinimus, Vyriausybė pateikė reformų paketą, kurį sudaro 6 dalys: švietimas, sveikatos apsauga, inovacijų sritis, kova su šešėline ekonomika, mokesčiai ir pensijos. Plačiausiai viešai diskutuojama tik apie mokesčius ir pensijas – apie tai, kas šiandien žmogui aktualiausia, nors daugiausia klausimų kelia kitų reformų inžinerija. Paskelbta, kad 2019 metais į struktūrines reformas ketinama investuoti apie 600 milijonų eurų: į mokesčių reformą – 173, į švietimą – 169, į sveikatos apsaugą – 126 ir į inovacijas – 108 milijonus eurų. Lėšos nemažos, tik lieka visiškai nepaaiškinta, kas pasikeis sistemose, kokia šių investicijų grąža ir nauda, koks finansinis efektas bus pasiektas. Tik kovos su „šešėliu“ planas grindžiamas 200 milijonų eurų legalizavimu, t. y. papildomomis biudžeto įplaukomis. Inovacijų srities pokyčiai pateikiami socialistinio realizmo patosu, be jokių konkrečių veiksmų ir priemonių.
Jei jau kalbama apie struktūrines reformas, t. y. esminius sistemų pakeitimus, visada būtinos siekiamo rezultato charakteristikos. Kai to nėra, gali įtarti, kad bet kokia kaina bus siekiama palaikyti visų sistemų veikiančią infrastruktūrą. Arba bijoma šiandien viešai paskelbti, kokios permainos laukia, nes tai bus svarbu tūkstančiams gyventojų ir jų susierzinimo gali nebekompensuoti tas kelių dešimčių eurų žadamas padidėjimas. Taigi šių reformų iniciatorė Vyriausybė nedrįsta atvirai, aiškiai ir konkrečiai pasakyti, kaip bus, bet skuba pasigirti, kaip viskas didės.
Juk seniai akivaizdu, kad nei švietimui, nei sveikatos apsaugai valstybė nebeišgali skirti didesnių asignavimų, kad pačios sistemos turi persitvarkydamos taupyti savo lėšas, turi jas veiksmingiau panaudoti. Pateiktose struktūrinėse reformose yra užuominų į drastiškus keitimus: bus peržiūrimas sveikatos įstaigų modelis, ugdymo kokybė mažose mokyklose prastesnė (panašu, kad mažų mokyklų ir rajonų savivaldybių ligoninių nebeliks), bus keičiamos besimokančiųjų profesinėse ir aukštosiose mokyklose proporcijos (darbo rinkai reikia pirmiausia amato žinovų – taigi mažiau studijuojančių aukštosiose, mažiau dėstytojų, mažiau aukštųjų mokyklų), nemokamas bakalauras reikštų aukštesnį praeinamumo balą, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas susietas su jų skaičiaus mažinimu (tarkim, 30 tūkstančių mokytojų bus nustatyta 20 000 etatų ir tūkstančiai mokytojų dirbs tik už dalį etato) ir t. t. Tik tokiu būdu bus taupomos šioms sritims skiriamos lėšos. Gaila, kad šių reformų autoriai bijo tiesiai pasakyti, ar bus einama šiuo keliu, kiek tokiais pertvarkymais bus sutaupyta, kiek ko sumažės. Žodžiu, regionų laukia galingas juos naikinantis šios Vyriausybės 3 metų planas.
Mokesčių sistemos reformos žadama gerovė visiems yra apgaulingas optimizmas. Kodėl? Pirmiausia socialinė atskirtis, skurdas ir pajamų nelygybės mažinimas nieko bendra su planuojamais pokyčiais neturi. Priešingai, atskirtis dar labiau didinama, dar labiau supriešinami žmonės. Po mokesčių konsolidavimo ir naujų tarifų įvedimo tiems asmenims, kurių didesnės pajamos, jos augs progresyviai daugiau nei mažiau uždirbantiems. Pavyzdžiui, žmogus, gaunantis MMA, gali tikėtis papildomų 9 eurų per mėnesį, o uždirbantis VDU – 39 eurų. Skelbtas didesnis 25 procentų GPM tarifas, kuris bus taikomas Sodros „lubas“ viršijančioms pajamoms, nėra joks progresinis ir jo efektas bus nulinis. Jos, beje, bus neapmokestinamos valstybinio socialinio draudimo mokesčiu. Taigi nauda daugiau uždirbančiam akivaizdi – mokės 4 procentais didesnį GPM, bet nemokės 18,5 procento draudimo įmokos. 2019 metams siūlomos „lubos“ būtų 120 VDU per metus (per 2 metus mažėtų iki 60 VDU). Sodros duomenimis, 2018 metų pradžioje buvo tik apie 5 tūkstančiai asmenų, uždirbusių daugiau nei 6,5 tūkstančio eurų per mėnesį, o 25 procentų tarifas galėtų būti taikomas 11,6 tūkst. eurų per mėnesį viršijančioms pajamoms, susijusiomis su darbo santykiais. Toks „progresyvumas“ skirtas ne socialiniam teisingumui ir atskirties mažinimui, o gerai apmokamoms darbo vietoms kurti, užsienio investuotojams. Žadamas nekilnojamojo turto mokesčio bazės išplėtimas taip pat yra nukreiptas ne į turtus sukaupusius asmenis, o į standartinį pilietį, kuris, be buto, dar turi ir kitą gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą – paveldėtus tėvų namus, vasarnamį ir pan. Šiuo pakeitimu neliečiamas dabar galiojantis NT mokestis, kuris mokamas, jei turimo nekomercinės paskirties NT vertė viršija 220 tūkst. eurų. S. Skvernelis siūlo, kad papildomas antras, trečias ir kt. gyvenamosios paskirties būstas būtų apmokestintas 0,3 procento tarifu, jei jo bendra vertė neviršija 220 tūkstančių eurų. NPD didinimas pajamoms iki 2,5 VDU irgi nemažina, priešingai, toliau didintų pajamų nelygybę Lietuvoje. Apskritai, visoje siūlomoje reformoje siekiama dar labiau sustiprinti tvirčiau gyvenančiuosius.
Seimo narė I. Šimonytė pastebėjo kitą šių iniciatyvų trūkumą – siūlymai nesprendžia ir „gyvulių ūkio“ sąlygų, t. y. vieniems vieni tarifai, kitiems kiti, paliekamos neliečiamos kastos, privilegijuotieji, nenaikinamos gausios ir neefektyvios mokesčių lengvatos. Individualiai veiklai paliekamas 15 procentų GPM, anot finansų ministro, smulkus verslas yra trapus ir reikia jam padėti. O iš minimalios algos gyvenantys nėra dar didesnis trapumas? Tai ministrui nė motais. Mestelės vienam kitam skurstančiųjų segmentui kokią pašalpą, ir tuoj puls girtis, kaip mažėja skurdas. Štai ministras L. Kukuraitis viešųjų ryšių benefise aiškina, kad 60 tūkstančių mažiausias pensijas gaunančiųjų gaus ir valdžios „malonę“ – jiems bus mokamas iš valstybės biudžeto priedas. Žinoma, žmogui koks skirtumas iš kur, svarbu, kad prideda. Dar kalbama apie „vaiko pinigų“ bent iki 50 eurų didinimą. Žodžiu, valdžios geradarystės akcijų, artėjant rinkimams, gausės, bet taip bus visiškai paneigiami sisteminių reformų principai. Visi lygūs, bet yra lygesnių – tokia politika skaldo visuomenę.
Pensijų sistemos pertvarkoje – ūkai. S. Skvernelis džiaugsmingai paskelbė, kad Sodros tarifas mažės 2 procentiniais punktais, kad, konsolidavus darbdavio ir darbuotojo mokamus mokesčius, keisis jų tarifai taip, kad mokesčiai bus mokami nuo darbo vietos kainos, o darbdaviui teks tik 1,24 procento dydžio įmoka. Formaliai dirbančiųjų priskaičiuotasis atlyginimas išaugs apie 30 procentų. Statistiškai atrodysime geriau. Bet…. Didžiausią sumaištį kelia nauja konstruojama pensijų kaupimo sistema, kuri iš esmės yra pagrįsta asmens apsisprendimo ir savanoriško dalyvavimo joje savo sąskaita. Dabar galiojančias kelias dalyvavimo formules siūloma keisti į vieną galimybę: ne mažiau kaip 4 procentus perveda darbuotojas, tuomet 2 prideda valstybė. Tie 4 procentai – žmogaus sprendimas: jis gali gauti šiandien tokia apimtimi didesnį atlyginimą arba mažesnį, jei dalyvauja kaupimo sistemoje. Asmenys iki 40 metų, jei neatsisakys raštu, automatiškai bus įtraukti į kaupimo sistemą, o dėl dalyvavimo joje net 3 kartus kas 3 metus iki 40 metų bus primenama apsispręsti. Nebeliks Sodros įmokų privatiems kaupimo fondams ir asmuo iš jų galės grįžti į Sodrą, taip išvengdamas „sodrinės“ pensijos sumažėjimo. Tiesa, šiuose grįžimuose ir pasilikimuose yra daug nežinomųjų: jei negrįžta žmogus, kas atsitinka su jo įmokomis; jei grįžta su „sodrine“ įmoka, kaip su jo mokėtomis įmokomis ir pan. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad nuosavybės be kompensavimo valstybė negali nusavinti.
S. Skvernelis su ministrais tepristatė reformų idėjas, jos nuguls į įstatymų projektus, tęsis diskusijos. Tik jau šiandien aišku, kad skurdo ir pajamų skirtumų šios reformos nemažina, kad jos labiau orientuotos į verslo sąlygų gerinimą (žinoma, tai gerai, nes verslą kuria žmonės), kad dalis reformų bus nenaudingos kaimiškoms savivaldybėms, kad jomis nesiekiama didinti per mokesčius perskirstomos BVP dalies. Taigi vis aštresnis bus viešųjų valstybės finansų ir jais finansuojamų viešųjų paslaugų apimčių, prieinamumo ir kokybės klausimas. Siūlomos šios Vyriausybės struktūrinės reformos projektas neatsako į daugelį klausimų, tik dar labiau sujaukia dabartinę padėtį.
Kas pamirštama reformose?
Visi pasiūlymai labiau panašūs į elementarią dėlionę: čia nukirpti, iš ten permesti kiton kišenėn, sumažinti, padidinti… Visose šiose idėjose pasigendi vieno svarbiausio dalyko: o kaipgi bus didinamos realios dirbančiųjų pajamos, kurios iš esmės lemia visos pensijų sistemos gyvybingumą? Kaupimo sistema yra paranki bent vidutines pajamas gaunančiam žmogui, o kai didžioji dalis tegauna tarp minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio, supranti, kad pačiam asmeniui kaupti senatvei tiesiog nelieka iš ko. Panašu, kad su skurdu senatvėje teks susitaikyti didžiajai daliai visuomenės. Visai neseniai ES statistikos tarnyba „Eurostat“ paskelbė naujausius duomenis apie mokesčių apimtis ir lėšas socialinei apsaugai. Pagal mokesčius Lietuva yra trečia nuo galo sąraše: sumokama nuo bendrojo vidaus produkto mokesčių pavidalu 34,2 proc. Tarkim, Prancūzija – 56,4, Suomija – 56, Danija – beveik 54, Vokietija – 44 proc. Socialinei apsaugai Lietuvoje tenka tik 11,2 procento viso biudžeto – esame priešpaskutiniai ES, mažiau tik Airijoje – apie 10 procentų. O Suomijoje – apie 26, Prancūzijoje – 24, Danijoje – 23, net finansų krizės kamuojamoje Graikijoje – beveik 21 procentas. Taigi mokesčių reformos klausimas tampa vis aštresnis, siekiant, kad žmonių pajamos didėtų. Valdantieji lyg ir užsimena apie tokią reformą, tačiau labai atsargiai. Tarptautinių organizacijų ekspertai prikišamai rodo, ką reikia nedelsiant daryti mažinant pajamų nelygybę ir generuojant papildomas lėšas, tačiau politinės valios drąsiems žingsniams vis nėra. Jų nesant, reikalai nepagerės. Dar Konfucijus yra sakęs: kad stalas pajudėtų, reikia ne vaikščioti apie jį, bet jį pajudinti.
Valentinas Stundys
