Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika neseniai „nudžiugino“, kad, vykdant įsipareigojimus ES, iki 2023 metų Lietuvoje neliks lauko tualetų, o vanduo atitekės centralizuotai į visus namus. Tačiau taip bus tik miestuose ir didesniuose miesteliuose.

Lietuva vėluoja visus miestų ir miestelių gyventojus prijungti prie centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų tinklų, todėl gresia nemenkos baudos, o ministras jau žada, kad iki 2023 metų visi tokių vietovių gyventojai per pustrečių metų bus prijungti prie centralizuoto vandentiekio.

Būtino reikalo – į būdelę

Aplinkos ministerijos duomenimis, miestuose ir miesteliuose apie 19 tūkst. daugiausia vienbučių namų gyventojų dar negali naudotis centralizuotai tiekiamu vandeniu, o gamtinius reikalus atlieka lauko tualetuose. Dėl to valstybei gresia milijoninės baudos.

Pasak teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, tokie ES reglamento pažeidimai Lietuvoje šalinami nuolat vėluojant ir vis atidedant įsipareigojimus, o esminiai įsipareigojimai – Kėdainių nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija bei nuotekų tvarkymo informacinės sistemos kūrimas – vis dar nepradėti įgyvendinti.

Aplinkos ministras K. Mažeika teigė, kad Kėdainiuose matyti reali pažanga. Kalbant apie Kėdainių nuotekų valyklą, kur jau praktiškai visi įsipareigojimai įvykdyti, nupirktos paslaugos, laukiama tik rangos, pabaigos darbų, o dėl aglomeracijų yra pasirašyta sutarčių už daugiau nei 7 mln. eurų. Jas privalės įgyvendinti savivaldybės, o ES direktyvos reikalavimai turėtų būti perkelti iki 2023 metų.

Pasak ministro, kol kas daugiausia Lietuvoje prie centralizuotų tinklų neprisijungusių žmonių yra Vilniuje – 5,3 tūkst., Kuršėnuose – 1,2 tūkst., Trakų rajone – 690, Pabradėje – beveik 1 tūkst., Tauragėje – 800.

Rajonai apsitvarkę

UAB „Ukmergės vandenys“ direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Gilvydis „Ūkininko patarėjui“ pažymėjo, kad vykdyti ES reikalavimą privalės tik miestai, miesteliai ir kaimai, kuriuose gyvena daugiau kaip 2 tūkst. žmonių.

Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais Lietuvoje buvo daugiau kaip šimtas gyvenviečių (įskaitant didžiuosius miestus), iš kurių 70-yje gyventojų skaičius viršijo 2 tūkstančius.

„Mūsų rajone į šį sąrašą patenka tik Ukmergė, – sako pašnekovas. – Ukmergėje dabar be kanalizacijos likę apie 400 žmonių.“ Kai vidutiniame namų ūkyje gyvena 3 žmonės, tikėtina, kad „Ukmergės vandenys“ per pustrečių metų prie centralizuoto vandentiekio privalės prijungti iki 150 namų ūkių, ir tai, anot S. Gilvydžio, yra nesunkiai įveikiama užduotis – nelygu, kaip darbai bus finansuojami.

Panašiai teigia Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis: pasak jo, šioje inovatyvumu nuo seno žinomoje savivaldybėje problemų dėl vandentiekio ir kanalizacijos iš esmės nėra, nes pačiame Rietave vandentiekį ir kanalizaciją turi beveik visos namų valdos, o aplinkui, kaimuose, beveik visur yra vandentiekis, nors pavieniai namai to dar neturi.

„Kaimuose, kuriuose yra bent 10–15 trobų, vandentiekis yra, bet kanalizaciją turi ne visi“, – pripažįsta meras.

Problema – įprasta

„Ukmergėje žmonės po truputį prie vandentiekio ir kanalizacijos jungiasi savomis lėšomis. Mažesnėms gyvenvietėms tokio reikalavimo nėra. Daugiau investuojama į pačią Ukmergę“, – sako S. Gilvydis.

Anot jo, kitų variantų pernelyg mažai. Yra Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas, finansuojamas iš valstybės biudžeto. „Esame atrinkę 67 namus Ukmergėje ir pateikėme paraišką, bet atsakymo dar negavome, tikimės jo sulaukti iki kovo pabaigos. Maždaug pusę lėšų turėtų skirti savivaldybė, kitą dalį – ES fondai, o žmogui liktų tik įsirengti kriauklę bei tualetą namo viduje“, – sako jis.

Pirmenybė teikiama pensininkams, mažas pajamas gaunantiems žmonėms, bet kiti nenori jungtis. Visgi nuo 2021 metų atsisakyti jungtis prie tinklo bus sunkiau, juolab kad gyventojai, neprisijungę prie tinklo, beveik prieš metus perspėjami, jog tai turi atlikti per devynis mėnesius nuo gauto įspėjimo dienos.

„Priversti juos gali tik Aplinkos apsaugos agentūra. Jeigu agentūra nesikiša, tai žmonės ir nesijungia, – sako „Ukmergės vandenų“ atstovas. – Mes neturime svertų žmonėms paveikti. Galime tik nevežti nuotekų iš namų, kurie neturi nuotekų rezervuarų. Mieste yra ir tokių, kurie pasistatę savus mažus nuotekų valymo įrenginius, kurie lyg ir tenkintų ES reikalavimus, bet niekas jų nekontroliuoja. Tačiau tai – jau Aplinkos apsaugos inspekcijos problema.“

100 metrų – ne atstumas

Pasak S. Gilvydžio, Ukmergėje yra gatvelių, kuriose reikia tiesti tinklą, privesti vamzdžius iki sklypo, ardyti grindinį. Tam samdomi rangovai, kuriems mokama 100–150 eurų už metrą. Bendrovė yra gavusi finansavimą, kad nutiestų 900 metrų vandentiekio ir kanalizacijos vamzdyno. Tai suprojektuota, atliekama projekto ekspertizė. Prie tinklo jungtųsi apie 20 namų. Projektą, kurio vertė beveik 100 tūkst. eurų, finansuoja Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas.

Žmogui nusitiesti įvadą iki namo kainuoja 30–50 eurų už metrą. „Tai minimali mūsų kaina, juolab kad įvairiose savivaldybėse kainos vis kitos, bet jeigu reikia tiesti per gatvę (laužyti asfaltą draudžiama), metras kainuos apie 100 eurų“, – pasakoja „Ukmergės vandenų“ direktoriaus pavaduotojas. Prieš porą metų savivaldybė buvo gavusi pinigų, todėl bendrovė iki namų nutiesė 50 įvadų.

„Pirmiausia vandentiekį ir kanalizaciją reikės įvesti mieste, o į miestelius, kuriuose gyvena iki 2 tūkst. gyventojų, Europa nesikiša, todėl tokiems projektams paramos iš esmės nėra – nebent iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Visgi tokiu atveju procesas užtrunka ilgiau: reikia parengti projektą, įvertinti poveikį aplinkai, reikalingas ir rangos konkursas“, – sako pašnekovas.

Anot jo, privesti vandentiekį prie kaimo vietovių, ypač vienkiemių ir kelių ar keliolikos namų, per brangu. Juk nutiesti vandentiekio ir kanalizacijos linijos kilometrą užsakovui kainuotų apie šimtą tūkstančių eurų. Valstybė vandentiekio projektus paremia 3 tūkst. eurų, todėl, gaunant tokią paramą, apsimokėtų trims užsakovams nutiesti po 100 metrų sudėtingesnės linijos.

Gražu ten, kur toli

Rietavas, kitų Lietuvos kaimiškų savivaldybių centrai su savo vandentiekiu ir kanalizacija tarsi apsitvarkė ir įvykdyti užsibrėžtą tikslą iki 2023 metų sunku nebus.

Aplinkos ministro euforija jau nepasieks Rūdiškių (Trakų r.), kuriose 2019 metų pradžioje gyveno 2,03 tūkst. žmonių (jų kasmet mažėja). Panaši situacija ir Viekšniuose, Birštone bei dar keliuose miesteliuose, kuriuose tendencijos tos pačios, ir gyventojų skaičius gali nukristi žemiau 2 tūkst. ribos. Vadinasi, jei į tokius miestelius nepradėtų grįžti emigrantai, valstybės įsipareigojimai ES šiek tiek sumažėtų.

Tunelis per toli, kad būtų matoma šviesa jo gale. Individualūs šuliniai, kasdienės išvykos į išvietę per kiemą ar į pakrūmę dar ne vieną dešimtmetį bus ir lietuviško miestelio, ypač kaimo gyventojo, kasdienybe, nes pinigų mažai, nors kieme jau XXI amžius.

„Mes mielai prijungtume kiekvieną vienkiemį, bet reikia įsivaizduoti, kad kaimas nuo kito kaimo yra nutolęs dešimtimis kilometrų, daug vienkiemių, o mūsų teritorija apskritai yra tarp miškų. Miškai sudaro 52 proc. teritorijos. Tarp jų išsibarstę kaimeliai ir vienkiemiai. Taigi, nutiesti prie kiekvieno jų vandentiekį būtų svajonė iš „stebuklų lauko“, – apibendrina Rietavo savivaldybės meras.

Jo žiniomis, kaimuose, kuriuose yra bent 10–15 trobų, vandentiekis yra, bet kanalizaciją turi ne visi. Vandentiekį turi ir ne visų didesnių (200–500 gyventojų) kaimų namai. Pavyzdžiui, Daugėduose, kuriuose yra apie 300 gyventojų, vandentiekį turi beveik visi, bet kanalizaciją – tik apie pusė, pirmiausia daugiabučiai.

„Žmonės suka galvas, kaip įsirengti vietinius vandens valymo tinklus, bet, kiek suprantu, niekas tam nesirengia skirti lėšų. Jei nebus pinigų, nieko ir nebus“, – konstatuoja meras.

Jo žodžiais, visi gyventojai – ir mieste, ir kaime – nori turėti ir vonią, ir dušą. Visi nori gyventi civilizuotame pasaulyje, o dabar tik bandoma spręsti, kaip pastatyti vietinius valymo įrenginukus. „Stambesnėse gyvenvietėse – Medingėnuose, Tveruose – apsitvarkėme, ten jau nėra bėdos, tačiau kitose gyvenvietėse dalis yra be kanalizacijos. Mažesnėse gyvenvietėse problemos rimtos, ir nežinau, kaip bus toliau“, – svarsto jis.

Jei nuo kiemo iki kiemo kilometras, tai – nedidelis atstumas, bet mūsų apylinkėse jie išsibarstę dar labiau. Tam, kad visi būtų sujungti į vieną sistemą, reikėtų pasakiškų investicijų. Juk tai ir projektai, ir vamzdynai, ir žemės darbai. Buvusiose kolūkinėse gyvenvietėse, kuriose jau yra sistemos, – ne bėda, bet ir ten jau reikia vandentiekio ir kanalizacijos renovacijos. O iš ko? Niekas to artimiausiu metu nepasakys. Norėdami apsirūpinti vandeniu, kanalizacija, prie darbų, matyt, turės prisidėti ir gyventojai. Kooperuojant lėšas, gal kas nors ir įvyks, bet vargu ar tai realu be valstybės pagalbos.

„Viskas priklauso ne nuo metų, o nuo to, kiek sugebėtume sukooperuoti lėšų ir kiek prisidės valstybė. Jei būtų pakankamai lėšų, būtų galima padaryti daug ir per keletą metų“, – sakė A. Černeckis. – „Antai Rietavas, gavęs pakankamai lėšų, savo vandentiekį ir kanalizaciją sutvarkė per porą metų, nors planavo skirti bent penketą metų. Atsiradus pinigų, veiksmas užvirė iš karto. Kai dideli atstumai, labai išbrangsta ir projektai (nes reikia kištis į privačias žemes), ir medžiagos, ir pats darbas. Ten, kur reikia privesti vandentiekį, labai daug problemų“.

„Rietavas turi savo vandens tiekimo įmonę, ji sukasi kiek įmanoma, bet rekonstrukcijai, atnaujinimui reikia didžiulių lėšų. Juk susidėvi, rūdija metaliniai vamzdynai. Juos reikia keisti. Tokia padėtis, o kaip bus toliau, priklauso ir nuo Aplinkos ministerijos – kiek bus skiriama lėšų? Jeigu jų trūks, tada nieko ir nebus, – reziumavo Rietavo meras.

Žvilgsnis į praeitį 

Žygimantas MAURICAS 

^{Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas}

Lauko tualetus prieš 100 metų mus privertė pasistatyti vokiečiai. Dabar klozetus, grasindama milijoninėmis baudomis, mus verčia pasistatyti Europos Sąjunga. Bet mes taip lengvai nepasiduodame…

Pažvelgus į statistiką, kyla pagrįstų abejonių, ar tikrai vien tik ekonominės priežastys lemia tokį menką klozetų populiarumą Lietuvoje. Ar tik nebus čia savo vaidmens suvaidinusi ir apsileidimo ar „prabangos“ dedamoji?

Taigi Europos Sąjungai nebus lengva, lygiai taip, kaip prieš 100 metų nebuvo lengva vokiečiams. Tačiau, nepaisant visų pastangų, Lietuvos gyventojai atkakliai tuštindavosi pamiškėse ir pakrūmėse, geriausiu atveju – duobėje, virš kurios nutiesta pora lentų. Tualetas būdavo laikomas savotišku užsienietišku ištvirkimu, prabangos ženklu. Manyta, kad tai ne mūsiškių, ne lietuvių, dalykas. Netgi buvo manančių, kad naudotis tualetu – nuodėmė.

Kazimieras ŠLIUŽAS