Kraujas ant Berlyno centre pervažiuotos kalėdinės eglutės šakų primena, kad blogis tyko mūsų visų. Tačiau Kalėdos neleidžia įsileisti jo į širdį.

Neperlaužtas kalėdaitis

Prie Kūčių stalo Lukaszas Urbanas šiemet jau neatsisės. Neperlauš kalėdaičio, nesidalys juo su sūnumi, žmona, tėvais. Liks neišvyniotos jam skirtos artimųjų kalėdinės dovanėlės. 37 metų sunkvežimio vairuotojo iš Sobiemyslo kaimo, esančio netoli Gryfino miesto Lenkijos šiaurės vakaruose, prie pat Vokietijos sienos, mirties valanda išmušė pirmadienio popietę Berlyno centre, Friedrich-Krauze-Ufe gatvės rajone. Čia „Scania“ vilkiką iš Italijos atvairavęs vyras užsakovams iš bendrovės „ThyssenKrupp Schulte“ padalinio atvežė 24 t metalinių sijų. Į namus, iki kurių buvo likę kiek daugiau nei 100 kilometrų, skubantis vyras krovinį pristatė anksčiau, nei buvo planuota, tikėdamasis, kad pavyks jį iškrauti. Tačiau užsakovai liepė jam atvykti kitą rytą: priimti krovinio anksčiau esą nėra galimybių.

Nusivylęs vyras nusprendė užkąsti ir pasuko į šalimais esančią kebabinę. Paskambino į darbą, pranešė apie pasikeitusius planus, pabandė susisiekti su žmona, tačiau ši negalėjo kalbėti ir pažadėjo perskambinti po valandos. Dabar galima tik spėlioti, kas per ją nutiko. Sprendžiant iš Vokietijos policijos pranešimų, grįžęs į savo sunkvežimį L.Urbanas buvo užpultas. Aukštas, stambus vyras iš paskutiniųjų kovojo už savo gyvybę. Pasak ekspertų, tai rodo stiprūs jo veido sumušimai. Užpuolikas ar užpuolikai jį badė peiliu, paleido kelis šūvius iš mažo kalibro šaunamojo ginklo.

Sunkūs klausimai

Užgrobtas vilkikas vakare buvo atvairuotas prie kalėdinės mugės netoli Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčios, esančios vos už penkių kilometrų nuo vietos, kur buvo užpultas L.Urbanas. Padidinusi greitį sunkiasvorė mašina išjungtomis šviesomis netikėtai pasuko tiesiai į tarpą tarp prekystalių, kuriuo vaikščiojo žmonės. Pasigirdo klyksmai, kilo panika, pasak liudininkų, viskas atrodė taip, tarsi kalėdinėje mugėje staiga būtų prasivėrę pragaro vartai. Iš sudaužytų butelių besiliejantys kalėdinio vyno upeliai ant žemės maišėsi su parblokštų, sutraiškytų žmonių krauju, sklido aimanos ir pagalbos šauksmai.

Pirminiais policijos duomenimis, žuvo mažiausiai 12 žmonių, 48 buvo sužeisti, kai kurie – labai sunkiai. Maždaug 80 m kalėdinės mugės taku nuvažiavęs vilkikas pasuko į šalį ir buvo paliktas. Jį vairavęs žmogus ir galimi jo talkininkai sugebėjo pasprukti. Vėliau policijos sulaikytas įtariamasis netrukus buvo paleistas, nes nerasta jokių įrodymų, kad jis galėjo įvykdyti šį nusikaltimą.

Šokiruota Vokietijos visuomenė tebeieško atsakymų į sunkius klausimus: kaip teroristams pavyko surengti tokį išpuolį pačiame Berlyno centre, gausiai lankomoje kalėdinėje mugėje? Juk žvalgybos tarnybos jau seniai buvo perspėjusios apie galimus jų taikinius Kalėdų išvakarėse. Kodėl policijos pareigūnai nesulaikė nusikaltėlių per pirmas 24 valandas po išpuolio, nors miesto centrą stebi vaizdo kameros, o prie gausiai lankomų vietų budi sustiprintos policijos pajėgos? O svarbiausia – ar Vokietijos valdžia yra pajėgi užtikrinti viešąjį saugumą bent per didžiąsias metų šventes? Kaip galėjo susiklostyti tokia padėtis, kad kalėdines eglutes Berlyne jau reikia saugoti automatais apsiginklavusiems sargybiniams?

Tampa kasdienybe

Panašūs klausimai negali nekilti ir mums: juk L.Urbano vietoje galėjo būti Romas, Vygintas ar koks kitas vilkiko vairuotojas iš Lietuvos. Žuvusiųjų bei sužeistųjų kalėdinėje mugėje Berlyne sąrašuose galėjo būti ir lietuviškų pavardžių. Kai Europoje vyksta tokie dalykai, nei Vokietija, nei Lenkija nėra per toli. Ne per toli ir Sirija: vaikų ir moterų žudynių Alepe aidas atvilnijo teroristo šūviais į Rusijos ambasadorių Turkijoje – vos prieš kelias valandas iki tragedijos Berlyno centre. Regis, viskas pasaulyje susiję nematomais saitais, kurie gali netikėtai įtraukti mus į nelabai rūpėjusių įvykių pasekmes.

Linas Kojala, politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius, teigia, kad teroristų išpuolis Berlyne mums ir visam pasauliui dar kartą siunčia žinią, kurią girdėjome ir šiais, ir praėjusiais metais, kai teroro aktai buvo vykdomi kitose Europos sostinėse. „Tai – nuolatinė grėsmė. Problemos, susijusios su saugumo užtikrinimu, tebėra labai aktualios, nes taikiniu vis dažniau tampa ne valstybės institucijos, ne strateginiai centrai, o žmonių susibūrimo vietos, šventės. Blogiausia, kad teroras jau tampa norma, ne atskiru visuomenę sukrečiančiu įvykiu, o įprastu, reguliariai besikartojančiu dalyku. Viena vertus, negalima leisti, kad terorizmas keistų gyvenimo būdą, tarkime, verstų atsisakyti kalėdinių mugių, kurios Vokietijoje yra be galo reikšminga kultūros dalis. Labai svarbu parodyti, kad teroristai negali įbauginti visuomenės, bet, kita vertus, visi supranta, kad kiekvienos mugės ar kito renginio aptverti betono luitais neįmanoma. Prie kiekvieno žmogaus policininko nepastatysi. Grėsmė išlieka, ir vienintelis būdas su ja susigyventi – daryti kaip galima daugiau, kad tokiems išpuoliams pavyktų užbėgti už akių. Iš dalies tai pavyksta, bet, deja, ne visada“, – sakė politologas.