Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kalėdos – geriausias metas atsiprašyti ir atleisti

Netrukus visi susėsime prie balto Kūčių stalo ir dalinsimės kalėdaičiu, linkėdami vieni kitiems Dievo palaimos ir ramybės. Kad Kalėdas sutiktume ramia ir džiaugsminga širdimi, reikia susitaikyti ne tik su giminėmis, draugais, šeimos nariais, bet ir su… savimi. Dar prieš sėdant už šventinio stalo svarbu ne tik atleisti tiems, kurie mus įskaudino, bet ir paprašyti atleidimo visų, kuriems mes patys padarėme blogo. Artėjančios Kalėdos tam – pats tinkamiausias metas. Juk net darnus šeimyninis gyvenimas neįmanomas be ginčų, mažesnių ar didesnių barnių: tėvas ir vaikas, vyras ir žmona, brolis ir sesuo neretai vienas kitą įskaudina – sąmoningai ar to nenorėdami. Tačiau dažniausiai viskas grįžta į savo vėžes, kai kaltoji pusė pripažįsta savo kaltę ir ištaria tą stebuklingą žodį – „atsiprašau“.

Atsiprašykite konkrečiai

Šeimos santykių psichologai teigia, kad šeimos santykių harmonija ir santarvė labai priklauso nuo sugebėjimo pripažinti savo kaltę ir paprašyti atleidimo. Internetu atlikta sutuoktinių apklausa parodė, kad dauguma porų yra įsitikinę, jog meilė reiškia sugebėjimą atsiprašyti. Tyrimas taip pat atskleidė, kad moterys labiau linkusios atsiprašyti nei vyrai.

Tačiau atsiprašyti reikia nuoširdžiai, kad artimas žmogus neabejotų jūsų atsiprašymo tikrumu. Jeigu norite pademonstruoti nuoširdų troškimą atitaisyti klaidą ir pagerinti tarpusavio santykius, reikalingi tam tikri įgūdžiai. Prašant atleidimo neužtenka prie Kūčių stalo abstrakčiai pasakyti: „Atsiprašau už viską, ką blogo jums padariau". Atsiprašymas bus tikras ir nuoširdus, jeigu konkrečiai įvardysite, kurio žmogaus už ką atsiprašote ir prisipažinsite, jog elgėtės netinkamai. Būtų labai gerai apgalvoti ir išvardyti tuos neigiamus jausmus (nuoskaudą, apmaudą, pyktį) kuriuos savo poelgiu suteikėte kitam žmogui. Taip akivaizdžiai įrodysite, kad jį pažįstate ir suprantate. Negana to, reikia sau ir kitam pažadėti ateityje nekartoti tokių savo veiksmų ar žodžių. Nei patys sau, nei kitam nežadėkime tapti tobulybėmis, nes tokiais niekuomet ir nebūsime, tik pasirodysime beviltiški melagiai ir apgavikai. Tačiau jei stengdamiesi daryti šiokią tokią pažangą santykiuose su artimaisiais, nekartosime senų klaidų – tikrai pagerinsime tarpusavio santykius.

Esame žmonės ir visi darome klaidų. Tačiau jas ne visada lengva pripažinti kito akyse, ypač to žmogaus, kuriam mūsų klaidos turi įtakos. Daug lengviau apsimesti, kad nieko neįvyko arba kad tai, ką aš padariau – nesvarbu, nereikšminga, arba bandyti pateisinti savo elgesį. Tačiau jeigu neprisiimsime atsakomybės už savo klaidas, mūsų už tai laukia bausmė – kaltė. Žmones, kurie nesugeba atsiprašyti, kaltės kupra gali prislėgti labai skaudžiai. Slegiami kaltės asmenys jaučiasi tarsi sukaustyti, negali pilnai ir laisvai gyventi šia diena, džiaugtis harmoningais tarpusavio santykiais. Tačiau ją nusimesti padės stebuklingas žodis – „atsiprašau“.

';hklg,j

Tušti atsiprašymai

Atsiprašyti reikia ne tik nuoširdžiai, bet ir laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Atsiprašykite ne iškart po barnio ar ginčo, kai įžeista pusė (ar abu) verda iš pykčio – tuomet jūsų atsiprašymai ne tik kad nebus išgirsti, o sukels dar didesnį įniršį. Prašyti atleidimo reikia tuomet, kai abu nusiraminsite, praeis kažkiek laiko, o svarbiausia – jau būsite apgalvoję, išanalizavę konfliktą, kodėl pykotės? Kodėl jis ar ji pasielgė taip ar anaip? Kodėl jus tai taip įskaudino? Labai dažnai atsitinka taip, kad pavargę žmonės būna daug jautresni, priekabesni ir susipyksta bei vienas kitą įskaudina be jokio pagrindo – tik dėl smulkmenų.

Kartais viena pusė atsiprašo tik formaliai,  dėl „šventos ramybės“, kad  patenkintų įžeisto žmogaus ego ir nuramintų įkaitusią atmosferą, nors nejaučia kaltės. Tokie tušti atsiprašymai tam kartui praskaidrina sutuoktinių, draugų, mylimųjų ar brolių ir seserų santykius, tačiau padeda tik laikinai, nes neatneša tikro palengvėjimo. Formalus atsiprašymas veikia kaip vietinis nuskausminimas, tačiau negydo įsisenėjusios ligos, nes neįsigilinama į tikrąsias barnio ar nuoskaudos priežastis. Neigiamos emocijos ne išreiškiamos, o nuslopinamos, paslepiamos viduje. Ilgainiui toks nenuoširdžių santykių modelis gali tapti uždelsto veikimo bomba, nes nuoskaudos sieloje niekur nedingsta, o pamažu kaupiasi, didėja tylus nepasitenkinimas įžeidėju. Jeigu vyras ir žmona susėdę drauge ramiai neišsiaiškins santykių, toji bomba vieną kartą sprogs, labai apgadindama ar net sugriaudama santuokos rūmą.

Kalėdos – toks metas, kai reikia ramia širdimi atleisti sau mažas ir didesnes nuodėmes

Pradėkite pirmoji

Kartais abi pusės jaučiasi teisios arba tik iš dalies kaltos, todėl neskuba atsiprašyti. O be reikalo. Reikėtų partneriui tiesiai šviesiai (tik ramiu, nepakeltu ir neįžeidžiu tonu) pasakyti, kur, jūsų manymu, jis buvo neteisus, kuo įskaudino ir kaip įžeidė, tačiau turėkite nuolankumo ir drąsos pripažinti, kad jūs irgi nebuvote angelas. Tokie santykių aiškinimaisi labai naudingi, jeigu jie vyksta ramiai, kultūringai, be abipusių įžeidinėjimų. Jie į žmonių santykius įneša abipusio supratimo.

Reikia jausti, kada atėjo laikas atsiprašyti. Artėjančios Kalėdos – pats tinkamiausias laikas. To nereikia atidėlioti paskutiniam Kūčių vakarui. Didelė šeimos nario nuoskauda ar susikaupęs pyktis gali išprovokuoti atitinkamus veiksmus: vyras net gali nuspręsti skirtis, vaikai – išeiti iš namų ir apsigyventi atskirai. Tuomet jau bus per vėlu atsiprašinėti už tai, ką padarėte aną vasarą ar šią žiemą.

O jei vis neištaikote progos atviram pokalbiui, jei jums sunku priversti kitą žmogų jūsų išklausyti? Tuomet atsiprašykite raštu – laišku ar mobiliojo telefono žinute. Blogiausia, kai šeimoje niekas nepradeda pirmas. Abu sutuoktiniai verda iš pykčio, kaltindami vienas kitą, tačiau nė vienas jų nepadaro tam galo ištardamas „atsiprašau“. Nors abi pusės yra iš dalies neteisios, tačiau nesugeba į save pažiūrėti iš šalies ir pripažinti savo kaltės. Jūsų orumas dėl to nenukentės, atvirkščiai – įgysite daugiau stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Pasipūtimas, puikybė, egoizmas žudo meilę, atšaldo santykius, todėl šeimoje reikia mokytis nuolankumo, supratimo, nuolaidumo. Nors pykstamasi dažniausiai dėl smulkmenų, neleiskite, kad net mažytės nuoskaudos lašas po lašo sudaužytų jausmus, sutraukytų šeimos ryšius.

Ištarus žodį „atsiprašau“ visuomet palengvėja. Net jeigu nesijauti labai kalta ar kaltas. Šis žodis – išties stebuklingas, nes tarsi dangtis išleidžia pykčio garus iš įkaitusio, kunkuliuojančio emocijų puodo, apsaugodama jį nuo sprogimo.

Pasistenkime atleisti

Kad visiškai atgautume dvasios ramybę, turime išmokti ne tik atsiprašyti, bet ir atleisti. Ypač tada, kai kaltasis atsiprašo mūsų. Kad galėtume nuoširdžiai atleisti, pasistenkime išklausyti ir suprasti savo artimuosius. Lengva ir paprasta atleisti žmogui, kuris tave užgavo netyčia. Sunkiau, bet įmanoma atleisti, kai žmogus tave nuskriaudė tyčia, bet suvokė savo kaltę, gailėjosi ir atsiprašė.

Sunkiausia atleisi draugams, kurie išdavė, ir dėl to visai nesuka galvos. Nelengva atleisti ir savo priešams, kurie, galbūt, vėl nori tave įskaudinti, ir padarys tai, vos suradę progą. Jiems norisi keršyti, atsakyti tuo pačiu.

Bet kerštą geriausia palikti Dievui ir likimui – anksčiau ar vėliau jis jau pasirūpins, kaip nubausti kaltuosius, o mes gyvenkime toliau.

O ką daryti, jeigu mus įskaudinę žmonės jau iškeliavo? Brolis ar sesuo, kurie mus nekaltai apkaltino ir paskundė tėvams. Tėvas, kuris nepelnytai nubaudė, mama, kuri jam tyliai pritarė. Pasistenkime ir jiems atleisti. Pasimelskime už juos. Kas žino, gal jie jau nubaudė patys save? Gal atkentėjo už savo kaltes? Ant Kūčių stalo palikime jiems tuščią lėkštę ir taurelę, nenukraustykime Kūčių stalo nakčiai.

Laikydami savo širdyje pyktį, apmaudą, nuoskaudas, mes baudžiame patys save. Juk užgniaužus neigiamas emocijas, jos mus graužia iš vidaus, todėl žmogų ilgainiui užklumpa daugybė psichosomatinių ligų. Atlaidumas užtikrina dvasios ramybę ir puikią sveikatą. Atlaidumas liudija žmogaus asmenybės brandumą ir išmintį.

Susitaikykime su savimi

Kad Kalėdos tikrai būtų ramios, turime susitaikyti su svarbiausiu asmeniu – savimi. Niekada negalėsime atleisti kitiems, jeigu neišmoksime pirmiausia atleisti sau.

Dažną iš mūsų graužia vidinė kaltė dėl labai įvairių dalykų: tingumo, apsileidimo, valios stokos, žioplumo, nemokėjimo planuoti laiko, nemeilės sau… Moterys dažnai save kaltina, kad per darbus, rūpesčius skiria mažai laiko vaikams ar vyrui. Kad neranda laiko aplankyti ir pagerbti ar tinkamai prižiūrėti savo senų tėvų. Kad namai neblizga pavyzdine švara ir tvarka. Kad pamiršo artimos draugės ar kolegės gimtadienį. Kad įnikę į feisbuką, įdomią knygą ar užsiplepėję telefonu nepagamino šeimai gardžių pietų. Kad nepavedžiojo šuns. O kiek mūsų priekaištauja sau, kad nesimoko naujos kalbos, nelanko sporto salės, nesilaiko dietos, neturi valios mesti rūkyti?

O jei save kaltiname dar didesnėmis nuodėmėmis, ir nuolat gyvename su ta graužatimi, nebandydamos sau atleisti, neprašydamos pagalbos psichologo ar kunigo, mūsų gyvenimas tampa pragaru. Apie kokią šventę galime galvoti?

Tačiau Kalėdos – toks metas, kai reikia ramia širdimi atleisti sau mažas ir didesnes nuodėmes. Ir pasitaisyti kitais metais? Bet ar pamenate, kad tą patį sau pasižadėjote ir pernai, ir užpernai, o pažadų netesėjote nei sau, nei kitiems. Tad geriausia priimti save tokią, kokia esi: netobulą. Ir padėkoti Dievui ir likimui už viską, ką turi čia ir dabar, šiais metais, per šias Kalėdas. Ir džiugiai švęskime savo šventę.

 

Parengė Virginija Genienė

Rekomenduojami video