Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kalėdaičio kelias iki Kūčių stalo

Kai danguje įsižiebia Vakarė žvaigždė ir į žemę nusileidžia Kūčių vakaras, baltas stalas sujungia visus, kuriems lemta būti drauge. Ragaujame dvylika patiekalų, iš kurių bene svarbiausias – kalėdaičiai, žmonėse dar vadinami kalėdukais, plotkelėmis, Kūčių duonele. Kūčių vakarienę pradedame šių pašventintų paplotėlių laužymu, dalijimusi ir valgymu, savo širdis atverdami susitaikymui, ramybei, vilčiai. Ar žinome, koks kalėdaičio kelias iki mūsų stalo? Kieno rankos jį kepė?

Tradicija nyksta

Šios gražios tradicijos – kalėdaičio laužymo prie Kūčių stalo – katalikai nuo seno laikosi tik Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Seniau dažnas vienuolynas ar bažnyčia turėdavo specialias kalėdaičių kepimo krosneles ir patys apsirūpindavo Kūčių duonele. O dabar Lietuvoje jau vos keli vienuolynai kepa savus kalėdaičius. Daugelio parapijų kunigai šį Kūčių stalo simbolį atsiveža iš Lenkijos, kur jų kepama vis daugiau, nes kalėdaičių paklausa kasmet didėja. Daugybė siuntų su kalėdaičiais prieš didžiąsias metų šventes iškeliauja pas mūsų emigravusius tautiečius užsienyje.

Vilniuje įsikūręs Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolynas, kuriame gyvenančios seserys jau kelis dešimtmečius kepa kalėdaičius, ostijas ir komunikantus. Prieškalėdiniai mėnesiai – didžiausias darbymetis darbščiosioms seserims, nes tenka iškepti dešimtis tūkstančių kalėdaičių, kuriais jos aprūpina kelias Vilniaus bažnyčias ir vienuolijas.

Plieninių kalėdaičių kepimo krosnelių dangčiai išraižyti tradiciniais piešiniais. Vienu metu krosnelėje iškepa 8 kalėdaičiai.

Tik vanduo ir miltai

Vienuolyne gyvenanti sesuo Zuzana sutiko ne tik papasakoti bei pademonstruoti šio tradicinio Kūčių stalo simbolio gamybos procesą, bet ir atskleidė tikrąją kalėdaičių laužymo, dalijimosi ir valgymo prasmę, nes žmonės dažnai aklai seka senovinėmis, iš tėvų ir senelių perimtomis tradicijomis, nesuvokdami jų reikšmės.

„Kalėdaičių tešlą darome tik iš kvietinių aukščiausios rūšies miltų ir vandens, daugiau nededame jokių priedų. Iš prastesnių miltų jie išeina nebalti, trapūs, limpa prie keptuvės. Į talpią elektrinę tešlos maišyklę dedame šešis kilogramus miltų ir pilame kibirą vandens. Elektrinė maišyklė per dvidešimt minučių puikiai išplaka apie šešiolika kilogramų skystos, panašios į blynų, tešlos.

Kol ruošiama tešla, įjungiame elektrines kalėdaičių kepimo keptuves, kad įkaistų iki tinkamos kaitros. Turime dvi tokias keptuves. Vienoje keptuvėje vienu kartu iškepami aštuoni kalėdaičiai, o per dieną jų iškepame per tūkstantį. Prieš pradedant kepti, abi keptuvės puses – pagrindą ir dangtį – reikia ištepti vašku, kad tešla nepriliptų“, – kalėdaičių kepimo ypatumus atskleidė sesuo Zuzana, vienuolyno virtuvėlėje rodydama kalėdaičių kepimo reikmenis.

Kalėdaičių kepimo keptuvės – sunkios, masyvios, pagamintos iš nerūdijančio plieno. Jų dangčiai išraižyti įvairiausiais tradiciniais kalėdaičių piešiniais, kurie atsispaudžia ant kepamų kalėdaičių: čia ir Šventoji šeima, ir Betliejus, ir Aušros vartų Marijos paveikslas, lotyniški užrašai „Pax“ ( taika, ramybė), „Gloria in excelsis Deo“ (Garbė Dievui aukštybėse).

Sesuo Zuzana prisiminė, kad seniau, jos jaunystės metais, tokių elektrinių virtuvės prietaisų – galingos tešlos maišyklės ir patogių, didelių keptuvių – nebuvo, todėl viską tekdavo daryti rankomis. Vienuolyno seserims kalėdaičių kepimas būdavo sunkus, varginantis darbas, nes reikėdavo ilgas valandas rankomis maišyti ir plakti didžiulius puodus kalėdaičių tešlos. Kepdavo nedidelėse formelėse, kuriose vienu metu buvo galima iškepti tik tris kalėdaičius.

Iškepę kalėdaičiai padedami, kad atvėstų, paskui lygiai apkarpomi jų kraštai.

Kepimas, lyginimas, karpymas

Kalėdaičių kepimas primena vaflių kepimą. Zuzanos pagalbininkė sesuo Olga iš maišyklės įpylė tešlos į mažesnį puodą. Kai kalėdaičių kepimo keptuvė gerai įkaito, vienuolė mediniu šaukštu ant jos pagrindo užpylė tešlos ir mikliai uždengė sunkų dangtį, kurį prispaudė rankena. Iš po dangčio šnypšdamas pasklido karštas garas. Po trisdešimties sekundžių vienuolė jį atidengė, įgudusiu judesiu nuėmė iškepusį lakštą nuo karšto pagrindo ir tarsi popieriaus lapą patiesė ant stalo, kad atvėstų. Tada vėl užpylė nustatyto dydžio porciją tešlos ant pagrindo ir užvožė sunkų dangtį. Ji taip dirbo ištisą dieną – kol baigėsi visa tą dieną užmaišyta kalėdaičių tešla.

Sesuo Zuzana paaiškino, kad iš tokios pačios prėskos tešlos kepamos ir ostijos, kurias kunigai naudoja aukodami šv. Mišias, bei komunikantai, kurie dalijami kaip šv. Komunija tikintiesiems, atlikusiems išpažintį.

Kai iškepti kalėdaičių lakštai atvėso, seserys apkarpė jų kraštus – sukepusią perteklinę tešlą, vadinamą makaronais. Apkarpytus, sulygintus lakštus jos sudėjo į dėžutes ir išnešė į sandėliuką, kad jie iš oro prisigertų drėgmės – tuomet nebus per daug trapūs, sausi ir nelūžinės. Sandėliuke pastatomas dubuo karšto vandens, kad jo garai sudrėkintų orą. Juk niekas nenori bažnyčioje gautame vokelyje rasti gabalėliais sutrupėjusį kalėdaitį.

Kai kalėdaičių lakštai pakankamai sudrėksta, seserys juos kelioms valandoms paslegia, kad nebūtų išsiklaipę, išsilankstę. Ir pagaliau – paskutinis kalėdaičių ruošimo etapas: lakštų karpymas. Seserys Zuzana ir Olga didelėmis žirklėmis lakštus atsargiai padalijo į aštuonias dalis. Pagaliau kalėdaičiai paruošti.

Kalėdaičių tešlą seserys užmaišo tik iš miltų ir vandens ir išplaka elektrinėje maišyklėje.

Kepti išmoksta ne visos

„Ne visoms seserims pavyksta meistriškai iškepti kalėdaičius – vienoms puikiai sekasi, o kitos taip ir neišmoksta šio amato – tai nesiseka tinkamo tirštumo tešlos užmaišyti, tai kepinys pridega, tai nuimant nuo keptuvės lakštas sulūžta... Čia reikia daug miklumo, kantrybės, ištvermės. Šio amato išmokau per savaitę. Kepdama meldžiuosi, todėl darbas sparčiau eina“, – kukliai prasitarė sesuo Olga.

Didžiąją dalį kalėdaičių seserys eucharistietės iškepa iki advento pradžios, vėliau jie išdalijami bažnyčioms ir vienuolijoms, o pirmąjį advento sekmadienį kunigai pašventina kalėdaičius ir tik tada jie pradedami dalyti tikintiesiems.

Nei kalėdaičių kepėjos, nei kunigai nenustato jų kainų – žmonės aukoja, kiek nori ir kiek gali.

„Kalėdaičio vertė ne pinigais matuojama, – pabrėžė sesuo Zuzana. – Jis simbolizuoja bendrystę ir vienybę, o jo laužymas ir dalijimasis prie šventinio Kūčių stalo mums suteikia progą bendruomenėje ar šeimoje, giminėje vieniems su kitais susitaikyti, atsiprašyti už viską, ką galbūt tais metais padarėme blogo, paprašyti artimųjų atleidimo už visus įžeidimus, skriaudas, taip pat atleisti visiems, ant kurių mes patys pykstame, kas mums nusikalto. Jei mums to nepavyksta padaryti patiems, jei apmaudas ir pyktis artimui neapleidžia mūsų širdies, paprašykime Dievo, kad mūsų širdį pripildytų nuolankumo ir drąsos, kad padėtų įveikti puikybę, uždarumą, bailumą. Juk žmogaus širdžiai nėra didesnio džiaugsmo ir lengvumo, kai ji išsivaduoja iš pagiežos, pavydo, pykčio. Kalėdaitis simbolizuoja biblinę neraugintą duoną, kuri yra žmonių vienybės su Dievu ženklas, todėl jį laužyti turėtume švaria, tyra širdimi ir ramia sąžine, kitaip šis Kūčių vakarienės ritualas netenka prasmės.“

Vienijanti malda

Vienuolė priminė ir Kūčių vakarienės maldą, kuri padeda pajausti tikrąją šios šventės prasmę: „Viešpatie Kristau, atnešęs žemei džiaugsmą ir išganymą! Laimink visus: didelius ir mažus, sveikus ir ligonius, liūdinčius ir besidžiaugiančius, čia susirinkusius ir negalėjusius atvykti. Būki jų ramintojas ir globėjas, teiki mums viltį bei stiprybę.

Mums, čia susirinkusiems, įkvėpk krikščioniškos meilės bei vienybės dvasią, kad visur ir visuomet jaustumės vieningi per Tave ir su Tavimi. Teiki amžiną atilsį mūsų šeimos, giminės ir bendruomenės mirusiems, amžinoji šviesa jiems tešviečia, tegul ilsisi ramybėje.

Palaimink, Dieve, šias Kūčių stalo gėrybes, kuriomis stiprinsimės šį vakarą Tavo dosnumo dėka per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen“.

Rekomenduojami video