LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kol Lietuvos ekonominiai rodikliai muša visų laikų aukštumas, regionuose vyrauja niūresnės nuotaikos. Rusnėje dirbantys verslininkai pastebi, kad miestelis traukiasi, tačiau viskas – tik dėl prasto susisiekimo. Lietuviškosios Venecijos verslininkai pasakoja, kaip išgyventi vos 1,6 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje, ir tikisi, kad gyvybė į salą sugrįš jau kitąmet, kai kelias į Rusnę bus visiškai sutvarkytas.
LRT.lt pradeda straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Rusnė – Nemuno deltoje įsikūręs mažas miestelis. Kasmet pavasarį užliejami salos keliai pritraukia žurnalistų ir smalsuolių pažioplinėti, kaip atrodo skęstančios sodybos. Kiti čia atvyksta pažvejoti ar pasprunka nuo miesto šurmulio. Juk miestelyje taip ramu, čiulba paukščiai, o ramybę sudrumsčia nebent į marias plaukiantys laivai.
Šiuo metu Rusnėje gyvena apie 1,6 tūkst. gyventojų. Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, vasaros metu jų čia būna daugiau, o žiemą – mažiau. Dalis gyventojų dirbti važinėja į kitus, šalia esančius, miestus: Šilutę, Klaipėdą. Likusieji mieste dirba žvejybos sektoriuje, ūkininkauja, nuomoja kaimo turizmo sodybas ar turistus plukdo pramoginiais laivais.
Rusnės miestelis priklauso Šilutės savivaldybei. Pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytą „Savivaldybių indeksą“, 2018 metais Šilutė užėmė aukštą 6–8 vietą. Tiesa, gyventojai problemų mato daugiau nei oficiali statistika ir pažymi, kad maža gyventojų perkamoji galia sunkina verslo vystymo galimybes.
LRT.lt žurnalistai nuvyko į Rusnę pasidomėti, kokia veikla verčiasi vietos verslininkai ir kiek galima uždirbti mieste, kuriame vos 1,6 tūkst. gyventojų, o didžioji dalis – vyresnio amžiaus.
Susitikimas su verslininku
Kelionės pradžia džiugiai nenuteikia. Premjero Sauliaus Skvernelio prezidento rinkimų kampanijos pradžią skelbusi garsioji estakada – uždaryta. Tiesa, estakada stovi, tačiau kelias iki jos sukastas. Po juo – minkšta žemė, todėl reikia smeigti betoninius kuolus, kurie apsaugotų kelią nuo smukimo žemyn.
Geras penkiolika minučių dardame žvyruotu aplinkkeliu. Sunkiasvorių mašinų „išartas“ kelias verčia pasistengti įveikti išmuštas duobes. Vos įvažiavus pasitinka didžiulis plakatas „Rusnės prijungimas prie Lietuvos“, o po juo – kvietimas dalyvauti gegužės 18 dieną vykusiame estakados atidaryme. Į atidarymą nespėjome, tačiau spėjome į susitikimą su vietos verslininku Daivaru Matukevičiumi.
Užkandinę ir maisto prekių parduotuvę Rusnėje valdantis verslininkas atidaro kavinės duris ir kviečia į vidų. Su plačia šypsena veide Daivaras pasakoja, kad gimė Klaipėdoje, tačiau būdamas dešimties persikėlė gyventi į Rusnę, vėliau išvyko kitur, tačiau po kiek laiko grįžo į gimtinę. „Gal todėl, kad gimiau šalia vandens, prie jo atgal ir patraukė“, – sako Daivaras.
Klausiu, kodėl į Rusnę, kodėl ne į kitą miestą. Daivaras pažymi, kad prieš šešerius metus bandė daryti verslą Klaipėdoje, tačiau didmiesčio gyvenimas jo nepatraukė. „Norėjosi gamtos, o Klaipėdoje grįžti į butuką ir stebėti kitus žmones nesinorėjo“, – grįžimo į Rusnę priežastis vardija verslininkas.
Parduotuvę perėmė iš uošvio
Daivaras pasakoja, kad maisto prekių parduotuvė, kurią jis valdo, iš pradžių priklausė jo žmonos tėčiui. „Tai buvo vieno kambariuko parduotuvėlė. Paskui jis tą parduotuvę perleido mums su žmona. Po truputį ją vystėme, didinome patalpas.
Po to, kad nekiltų konkurencijos, nusipirkome kitoje kelio pusėje esančias patalpas. Vėliau nusprendėme, kad galime padaryti užkandinę. (...) Buvusį kioskelį nugriovėme ir pastatėme 72 kv. metrų užkandinę“, – verslo pradžią pasakoja Daivaras.
Be jo valdomos parduotuvės, mieste yra dar dvi. „Ar nesipykstate?“, – klausiu. „Konkurenciją jaučiame, tačiau pyktis nėra ko“, – sako verslininkas. Jis akcentuoja, kad mieste nėra jokios didžiųjų maisto prekių tinklų parduotuvės: „Manau, kad čia jiems per maža rinka.“
Mieste yra ir daugiau vietų, kur pavalgyti, dažniausiai – tai prie kaimo turizmo sodybų įsikūrę restoranai, tačiau užkandinė – vienintelė. „Žmonės renkasi pagal save. Vieni nori restorane pavalgyti, o kitiems ir užkandinė tinka. Restorane reikia ilgai laukti, o mes stengiamės maistą paruošti labai greitai“, – vardija verslininkas.
Numalšinti alkio į užkandinę dažniausiai užsuka vietiniai žvejai, mieste plušantys darbininkai, turistai. Pasitaiko ir turistų iš užsienio. Užkandinėje galima švęsti gimtadienį arba surengti gedulingus pietus, tačiau tokie atvejai yra retesni.
Verslininko teiraujuosi, ar sunku Rusnėje vystyti naują verslą. Juk mieste dėl paveldosaugos reikalavimų dauguma pastatų yra saugomi, o susisiekimas su kita Lietuvos dalimi sudėtingas. Mano minėtus aspektus pripažįsta ir Daivaras, tačiau jis priduria, kad didžiausias iššūkis yra kovoti su didėjančiomis kainomis.
Vystant užkandinę, reikėjo imti paskolą. „Kai viską pradėjau planuoti, tai ketinau išleisti tam tikrą pinigų sumą litais. Tačiau 2015 metais, atsiradus eurui, nebespėjau sekti kainų, nes viskas labai brango. Pavyzdžiui, pirkau darbastalį virtuvei, tai jis man kainavo 2 tūkst. litų. Po pusės metų, kai buvo įvestas euras, norėjau įsigyti lygiai tokį pat, tai jis jau kainavo 1,4 tūkst. eurų“, – prisiminimais dalijasi verslininkas.
Jis teigia, kad daugiausia investuoti reikėjo į užkandinės maisto gamybos įrangą. Jos kaina prilygo viso namuko pastatymo ir įrengimo kainai.
Kainos nedidelės
Mums bekalbant į parduotuvę užeina pirmas klientas. Pakėlęs galvą žiūri į meniu. Pasirinkimas platus. Meniu lentoje galima rinktis iš 31 patiekalo: vištienos krūtinėlės kepsnys, kotletai, gruzdinti koldūnai, kebabai, dešrainiai, Kijevo kotletas, žemaičių ir bulviniai blynai. Tai tik dalis patiekalų. Yra net šaltibarščių. „Vasarą turime šaltibarščių, kad būtų galima atsigaivinti, o žiemą juos pakeičia „čili“ sriuba“, – sako užkandinės savininkas.
Kainos taip pat nesikandžioja. Vištienos kepsnys su kumpiu ir sūriu – 3,6 euro, Kijevo kotletas – 3,8 euro, didelis kebabas lavaše – 3,5 euro.
Daivaras teigia, kad nesinorėjo užkandinės paversti „kebabine“, stengtasi žmonėms pasiūlyti įvairesnių patiekalų. Kaip ir priklauso, į užkandinės meniu įtraukti ir žuvies patiekalai – žuvies kepsneliai ir lašiša. Tik žuvis ne iš Kuršių marių.
„Norint paruošti vietinių žvejų pagautą žuvį, tam reikėtų nemažai laiko, o mūsų tikslas – patiekalą pagaminti per 7–15 minučių“, – sako rusniškis.
Anot jo, populiariausias patiekalas skubantiesiems – kebabas. Vaikai mielai renkasi vištienos patiekalus arba gruzdintas bulvytes. Priėję prie padavėjo, klausiame, kas skaniausia. Šis atšauna, kad pastaruoju metu labai populiarūs mėsainiai, tačiau žmonės renkasi ir kitus patiekalus.
Visos viltys į estakadą
Verslininkas pasakoja, kad užkandinės veiklos rezultatai labai priklauso nuo sezoniškumo. Daugiausia klientų čia atvyksta vasarą, tačiau šiais metais jų mažiau. Rusniškis pasakoja, kad prie Nemuno esančiame paplūdimyje įprastai pilna poilsiautojų. Tačiau dabar vos vienas kitas, nors lauke kone 30 laipsnių karščio.
„Galbūt dėl prasto susisiekimo su Rusne, juk žmonės saugo savo automobilius“, – svarsto verslininkas. Jis pažymi, kad į naująją estakadą sudėta labai daug vilčių bei tikimasi, kad dėl pagerėjusio susisiekimo kitais metais turistų skaičius labai stipriai išaugs.
Žiemą taip pat yra turistų, bet mažiau. Atvažiuoja žvejų, tačiau dėl šiltų žiemų upės nebeužšąla arba apsitraukia ledu vos dešimčiai dienų, todėl turistų skaičius sumažėja. Kaip meškinai, verslininkai Rusnėje pilvus turi prisikimšti vasaros metu, kad pavyktų išgyventi žiemos sezoną. Daivaras taip pat pastebi, kad vis daugiau vilniečių ar kauniečių statosi namus Rusnėje, tačiau dėl to verslas nepagyvėja. Didžioji dalis jų apsiperka didmiesčiuose ir į rusniškio parduotuvę ar užkandinę užsuka retai.
Užkandinės šeimininkas atvirauja, kad dirba labai daug. Jau apie septintą valandą būna darbe, o į namus grįžta temstant, apie 10 val. „Vidutiniškai dirbu po 12 valandų“, – atvirauja Daivaras.
Klausiu, ar tiek daug dirbant pavyksta užsidirbti. Daivaras minutėlę nutyla, svarsto: „Kaip čia jums pasakius. Kaip ir ne, daugiau čia yra verslas, kad išgyventume. Tokia situacija šiuo metu, tačiau nežinau, kaip bus kitais metais, kai kelias į Rusnę bus sutvarkytas ir padidės žmonių srautai“, – pasakoja Daivaras bei atvirauja, kad kartais darosi liūdna, kai dirbi 25 metus, o kažkas, grįžęs iš užsienio po 3–5 metų, turi tokias pat galimybes bei santaupas kišenėje.
„Nesuprantu tų žmonių, kurie padirbėję užsienyje grįžta į Lietuvą ir skundžiasi, kad čia kažko nėra. Aš jiems sakau, kad jūs išvažiavote pagerinti savo galimybes, tačiau tai pačiai Lietuvai ar Rusnei nieko neskyrėte, o grįžę norite viską gauti. Taip nebūna“, – sako Daivaras.
Kalbėdamasis su verslininku prasitariu, kaip keitėsi Lietuvos ūkio padėtis per pastaruosius penkerius metus. Tiek laiko Daivaras valdo užkandinę. Šalies BVP per penkmetį paaugo apie 15 proc., minimalusis mėnesinis darbo užmokestis augo daugiau nei du kartus (2014 metais bruto darbo užmokestis – 237 eurai, o 2019 metais – 555 eurai). Klausiu, ar jis jaučia gerėjantį ekonomikos klimatą šalyje.
„Situacija išliko panaši. Per penkerius metus daug ką išvargino potvyniai, todėl dalis rusniškių pradėjo gyventi Šilutės mieste. (...) Rusnė susitraukė“, – konstatuoja verslininkas bei priduria, kad įmonės pelnas per pastaruosius penkerius metus beveik nesikeitė – jo dalį suvalgė kiekvienais metais didėjęs minimalusis darbo užmokestis.
Alkoholiu užkandinėje neprekiauja
Verslininko pasiteiravau, kodėl užkandinėje nėra alkoholio. Juk vakarais būtų galima pritraukti daugiau žmonių. Su tuo sutinka ir Daivaras, jis teigia, kad penktadienio vakarais užkandinėje būna mažiausiai žmonių, tačiau jis turi kitokią viziją.
„Man tai nuolatos sako, bet reikia atsižvelgti ir į kitus dalykus. Pavyzdžiui, vasarą pas mane dirba nepilnamečių. Jeigu prekiaučiau alkoholiu, jų įdarbinti jau ir nebegalėčiau. Nesinori atstumti jaunimo, kurio čia likę yra labai nedaug. Taip pat dabar į kavinę ateina vaikų, nepatiktų, jei kas nors šalia vartotų alkoholį. Kuriame draugišką aplinką“, – pasakoja verslininkas.
Jis taip pat pastebi, kad tokiame mažame miestelyje yra gana sunku rasti darbuotojų. Šiuo metu verslininko užkandinėje ir parduotuvėje dirba 9 žmonės, žiemą – 7.
„Atrankų didelių nedarome, bet kalbame su žmogumi. Kadangi dirbame su maisto prekėmis, su grynaisiais pinigais, žmogus turi turėti išprusimą. Bet ko nepaimsi“, – pasakoja verslininkas.
Kad jau prabilome apie alkoholį, teiraujuosi, ar „valstiečių“ vykdyta alkoholio prieinamumo mažinimo politika turėjo įtakos pardavimų sumažėjimui parduotuvėje. Rusniškis sako, kad pasijautė, ir net labai. Alkoholio pardavimai smuko 2 kartus. Tačiau žmonės vartoti alkoholio nenustojo, įsitikinęs verslininkas. „Anksčiau galėdavai akcijas daryti, žmonės važiuodami žvejoti stabtelėdavo pas mus ir nusipirkdavo alaus. O dabar užsakymų kiekiai ėmė mažėti. Iš tiekėjo imi mažesnius kiekius ir nebegauni tokios geros kainos. O turistai apsiperka kitur, didesniuose miestuose“, – pasakoja Daivaras.
Daugiau jo nebegaišiname. Į užkandinę pradeda rinktis pirmieji klientai. Prieš išvažiuodami iš Rusnės dar kartą užsukame į užkandinę pasilabinti su šeimininku ir pasistiprinti. Už darbastalio sukasi pats Daivaras. „Norint, kad verslas sektųsi, pačiam tenka suktis“, – sako jis.
Pasistiprinę dar užsukame paspoksoti į estakadą. Saulė jau glosto tolumoje esančių miškų viršūnes. Pavargusiomis akimis žvelgiame į tolumoje tvarkomą kelią. Tikimės, kad į lietuviškąją Veneciją užsuksime ir kitąmet. Tik šį kartą automobilio ratai minkštai riedės nauju keliu, o ne 20 a. vidurio dulkančiu žvyrkeliu.
Jonas Deveikis
