Ištrauka iš netrukus pasirodysiančios Lino Kojalos knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“ (leidykla „Tyto alba“).
Lietuvos kelias į Europos Sąjungą nebuvo nei lengvas, nei savaime suprantamas. Galima teigti, kad jis prasidėjo gerokai anksčiau, nei Lietuva 1990-aisiais atkūrė nepriklausomybę. Sovietinė okupacija, žinoma, nutraukė faktinį Lietuvos valstybingumą, tačiau neištrynė iš šalies patriotų širdžių tikėjimo vertybėmis bei principais, taip pat ir politinės minties, būdingos Vakarų demokratiniam pasauliui.
Šią nenutrūkstančią giją mums primena Vasario 16-oji. Ir ne tik ta, kurią minime prisimindami šalies nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1949-aisiais netoli Radviliškio įvyko ypatingas partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo atstovaujami visi struktūriniai vienetai. Svarbiausias šio suvažiavimo pasiekimas – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Šis susirinkimas buvo aukščiausias okupuotos tautos politinis organas, deklaravęs, kad Lietuva turi būti demokratine Respublika, kurioje veiktų 1922 metų Konstitucijos principai, vyktų laisvi rinkimai. Ypač į akis krinta 22 deklaracijos straipsnis: „LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.“
Pogrindyje susirinkę Lietuvos laisvės kovotojai, atskirti nuo pasaulio geležine uždanga ir okupacinės kariuomenės jėga, parengė dokumentą, kuris dvelkia laisvos Europos dvasia. Jame išskirta 1941 metais JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto ir Jungtinės Karalystės premjero Winstono Churchillio britų karo laive Velso princo pasirašyta Atlanto Chartija. Nors laivas po kelių mėnesių buvo nuskandintas nacių ir nusinešė didelę dalį istorinio susitikimo liudininkų gyvybių, Chartija, garantuojanti tautų apsisprendimo teisę, smerkianti karą, okupacines užmačias bei siekianti laisvo pasaulio idealų, išliko ir buvo reikšminga Lietuvos partizanams. Jų minima ir 1948-aisiais sudaryta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri iki šiol yra pamatinis dokumentas žmogaus teisei į gyvenimą, asmens neliečiamybei, politinei laisvei užtikrinti. Galiausiai apeliuojama į laisvojo pasaulio lyderius, prašant, kad šios idėjos būtų realizuojamos ten, kur yra žiauriai represuojamos.
Lietuvos kelias į Europos Sąjungą nebuvo nei lengvas, nei savaime suprantamas.
Ar galime rasti principinių LLKS deklaracijos skirtumų su po kelerių metų pasirašyta Romos sutartimi, paklojusia pamatus Europos integracijos procesui? Didžiųjų žemyno valstybių lyderiai, susėdę prie bendro stalo ir apgalvoję tolesnį Europos vystymosi kelią, citavo Jungtinių Tautų Chartiją, atkartojančią tuos pačius laisvės principus. Jie brėžė Europos susivienijimo, pagarbos vienų kitiems, demokratijos kryptį, kurioje, tiesa, neatsirado vietos valstybėms, atsidūrusioms po sovietų jungu. Toks buvo praktinis tuometinės geopolitinės situacijos konstatavimas; sąžinė buvo nuraminta bent jau paskelbiant Baltijos šalių sovietinės okupacijos nepripažinimo politiką. Visgi sunku paneigti, kad karo išvarginti Europos politikai ir nakties šviesoje bunkeryje susėdę Lietuvos partizanai turėjo stebėtiną artumą – ne geografinį, o politinį. Praktikoje keliai išsiskyrė – Europa pradėjo vienytis, o geležinė uždanga tapo vis neįveikiamesnė, tačiau bendra Lietuvos ir likusios Europos istorija tebuvo nustumta į pogrindžio šešėlį, o ne sunaikinta.
„Du agresoriai, Hitleris ir Stalinas, sunaikino mūsų perspektyvas. Tapome blogų europinių procesų auka. Bet po karo Europa, suvokdama, kad gali būti „suvalgyta“ komunizmo, pradėjo vienytis. Mūsų ginkluotasis pasipriešinimas dar apeliavo į Atlanto Chartiją ir į mūsų, kaip teisėtos demokratinės valstybės, buvimą tarptautinėse struktūrose ir valią toliau ten būti…“ Šie žodžiai – Vytauto Landsbergio. Ko gero, svarbiausias šios minties akcentas yra „toliau ten būti“. Kitaip tariant, mes buvome ten, bet ne savo valia buvome išstumti. Faktinė Europos integracija, prasidėjusi jau po nepriklausomybės atkūrimo, buvo sugrįžimas, o ne pradžia to, kas galėtų būti pavadinta visiškai nauja, svetima, nepažįstama.
Praktinių kliūčių, žinoma, buvo – joms knygoje skiriamas didelis dėmesys. Visgi ta nepertraukiama politinės minties gija buvo reikšminga tam, kad Lietuva Sąjūdžio vardu atsistotų ant kojų ir vėl atsidurtų ant nepriklausomybės slenksčio.
Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras H.D.Genscheris 1987 m. akcentavo būtinybę „suteikti M. Gorbačiovo reformoms šansą“.
Kai gūdžiu sovietmečiu, 1979 metais, Lietuvos disidentai ir rezistentai pasmerkė keturiasdešimtmetį skaičiavusį Molotovo–Ribentropo paktą, jų galvose, matyt, kirbėjo ta pati mintis. Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir kiti, susivieniję su narsiausiais latviais, estais, žymiausiais rusų disidentais, tokiais kaip Aleksandras Sacharovas, pareikalavo išvesti okupacinę kariuomenę bei užtikrinti Baltijos šalių laisvę.
Dokumentas, šiandien žinomas kaip Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas, tapo istoriniu. Jis buvo skirtas Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos ir kitų valstybių – tų, kurie pasirašė tą pačią Atlanto Chartiją, – vadovams. Toks principingas veiksmas, žinoma, sukėlė sovietų valdžios įniršį, paskatino kratas ir pasirašiusiųjų persekiojimą, bet nesustabdė nenutrūkstančio laisvės kovos proceso.
Tai nebuvo tik desperatiška kova su vėjo malūnais. Rezistentų veiksmai neleido laisvės bylai nugrimzti užmarštin. Garsiai apie Lietuvą, Latviją, Estiją pradėjo kalbėti JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. 1982-aisiais, skelbdamas Baltijos laisvės dieną, jis priminė, kad „Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybė buvo nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto sugriauta 1939 metais. JAV niekada jėga paremto Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nepripažino. Išliekame įsipareigoję fundamentalių žmogaus teisių ir laisvių principams ir neabejojame, kad vieną dieną laisvės palaima užlies ir drąsius Estijos, Latvijos, Lietuvos žmones.“
Disidentų dokumentas neliko nepastebėtas ir Europoje – 1981 metais, remdamiesi Memorandumu, keturi britų konservatoriai pateikė jį svarstyti Europos Parlamente. Galiausiai ši institucija priėmė rezoliuciją, raginančią Europos lyderius nepamiršti Baltijos šalių gyventojų siekių. Palaikymas Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės reikalavimui išreikštas ir dar vienoje Europos parlamento rezoliucijoje 1988-aisiais. Tad tai, kas buvo daroma primenant nepertraukiamą Lietuvos buvimą Europoje, galiausiai tiesiogiai prisidėjo prie dirbtinai suręstų sienų subyrėjimo.
Kelias pripažinimo link nebuvo lengvas, mena Algirdas Saudargas, 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos deputatas, signataras. Evgenios Levin nuotrauka
Jau po Kovo 11-osios prasidėjo naujas „sugrįžimo į Europą“ etapas. Visų pirma, Lietuvai reikėjo būti tarptautinėje politikoje pripažintai kaip savarankiškai, nepriklausomai valstybei. Europos Bendrija tą padarė 1991 metų rugpjūčio 27 dieną, iškart po nepavykusio pučo Maskvoje. Europos valstybių vadovai deklaravo, kad taip atkuriama istorinė teisybė, mat Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais faktas niekam nekėlė abejonių (teisiškai, kaip ir minėta, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos šalys nepripažino sovietų okupacijos teisėtumo per visą Šaltojo karo periodą, nors nepaneigiama ir tai, kad faktiškai su tuo vakariečiai buvo susitaikę).
Kelias pripažinimo link nebuvo lengvas. Tą mena Algirdas Saudargas, 1990–1992 metais Aukščiausiosios Tarybos deputatas, signataras. Tuo pat metu jis ėjo ir pirmojo atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, į kurias dar ketveriems metams sugrįžo 1996-aisiais. „Mums labai reikėjo pagalbos, todėl tokie žmonės, kaip šviesaus atminimo išeivijos diplomatas Adolfas Venskus, atliko nepaprastai svarbų vaidmenį. Jis, priešingai nei mes, turėjo puikius ryšius su aukščiausio rango politikais“, – prisiminė šiuo metu Europos Parlamente dirbantis A.Saudargas.
Būtent pirmajam užsienio reikalų ministrui teko užduotis ne tik megzti ryšius su užsienio kolegomis. 1991 metais – tuo metu, kai buvo pagrįstai svarstomas sovietų jėgos panaudojimo ir nepriklausomos Lietuvos valdžios nuvertimo scenarijus – A.Saudargas atsisveikino su šeima, pasiėmė nedidelį krepšelį ir išvyko į Lenkiją, o vėliau pasiekė ir kitas Vakarų Europos valstybes. Vytautas Landsbergis, jam prieš išvykstant, pasirašė įstatymą, kuriuo įpareigojo A.Saudargą sudaryti Vyriausybę emigracijoje, jei „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba negalės susirinkti ir laisvai priiminėti sprendimų“. Toks scenarijus neatrodė neįtikimas.
JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, 1982-aisiais paskelbęs Baltijos laisvės dieną, priminė, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybė buvo nusikalstamo Molotovo-Ribentropo pakto sugriauta 1939 metais.
A.Saudargo misija nebuvo iš lengvųjų, mat jau tada virė kova dėl širdžių ir protų, todėl Lietuvai buvo būtina apginti savo interesus. Juo labiau kad Europoje netrūko optimizmo Michailo Gorbačiovo reformų atžvilgiu – geriausiai tai iliustruoja garsi Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Dietricho Genscherio kalba 1987 metais, kurioje jis pabrėžė būtinybę „suteikti M. Gorbačiovo reformoms šansą“, bei vėlesni kanclerio Helmuto Kohlio prisiminimai apie Vokietijos siekį neleisti „konfliktui su Lietuva sustabdyti M.Gorbačiovo reformų“. Kitaip tariant, nuvarginti Šaltojo karo branduolinio susinaikinimo grėsmės ir įkvėpti M.Gorbačiovo pradėto atšilimo, Vakarai baiminosi, kad Baltijos valstybės savo griežtu antisovietiniu nusistatymu nesugriautų pasiektų rezultatų.
Todėl A.Saudargą pasitiko ne tik laisvės kovotojų Vakaruose parama, bet ir „šaltukas“, kuris neretai buvo jaučiamas iš aukščiausio rango Europos politikų dėl Baltijos valstybių neperkalbamo siekio įgyti nepriklausomybę. Tas pats H.D.Genscheris vėliau A. Saudargo klaus, ar tikrai Lietuvai reikia visiško atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos – juk įmanomi ir tarpiniai variantai. Tiesa, būtent vokietis tapo pirmuoju aukšto rango užsienio politiku, 1991-ųjų rugsėjį viešėjusiu Vilniuje, Rygoje ir Taline – tokie simboliniai vizitai tada buvo itin reikšmingi.
Lūžio metu reikėjo improvizuoti. A.Saudargas prisiminė epizodą iš kruvinojo mūsų nepriklausomybės kovos laikotarpio: „Po Sausio 13-osios įvykių A.Venskaus dėka Europos Parlamente parodžiau filmą apie tai, kas vyko Vilniuje. Man iš Lietuvos atsiuntė vaizdo kasetę. Tai buvo svarbu, nes dažnai sulaukdavau klausimo, ar Lietuvoje nevyksta pilietinis karas. Pamenu, kai man apie tai užsiminė tuometis Europos Komisijos užsienio reikalų komisaras Fransas Andriesenas, kurį, ko gero, paveikė tuo metu platinti Aleksandro Nevzorovo „reportažai“. Vėliau su juo susėdome, kantriai aiškinau, kas vyksta iš tikrųjų. Tad tiesioginis kontaktas su europiečiais politikais buvo itin reikšmingas. Mano rodyti vaizdai paliko gilų įspūdį – net po dvidešimties metų jubiliejiniame Europos Parlamento centro dešiniųjų partijos narių susitikime buvo prisiminta apie tą filmą.“
Visgi tai buvo abipusis procesas – ne tik informuoti, bet ir susivokti, kaip veikia demokratinės institucijos. „Iš tiesioginių ryšių plaukė informacija, kas ta Europa. Ne tik aš pasakodavau, kas vyksta Lietuvoje, bet ir klausydavausi. Jau tada buvo aišku, kad narystė toli, bet reikia būti Europoje ir po truputį su ja suartėti“, – sako Lietuvos politikas.
Tai buvo pirmieji po nepriklausomybės atkūrimo kuriamos Lietuvos ateities strategijos žingsniai. Esminiu tikslu nuo pat pradžių buvo suartėjimas su Vakarais. Integracija į tokias institucijas, kaip Europos Bendrija, netrukus virtusi ES, bei NATO buvo paskatinta suvokimo, kad negalima leisti pasikartoti tam, ką istorikas Algimantas Kasperavičius, nagrinėdamas tarpukarį, pavadino „neutraliteto iliuzija“ – įsivaizdavimui, jog galime sėkmingai balansuoti tarp Rytų ir Vakarų, nes tai galiausiai pasibaigė tragiška okupacija.
Nors suvokėme, ką turime padaryti, laukė dar labai daug iššūkių.
Linas Kojala